Valdas Dautartas. Kas taikosi į Vilniaus šiukšlių milijonus?

Šiukšlės – tai ne tik atliekos. Tai milijoninis verslas, už kurį galiausiai mokame mes visi. Ir jeigu jo kaina išaugs dvigubai, dvigubai daugiau bus paimta ne iš kažkokios abstrakčios „savivaldybės“, o vienaip ar kitaip – iš mūsų kišenių.

Todėl tai, kas šiandien vyksta Vilniaus atliekų tvarkymo sistemoje, jau seniai nebėra vien ginčas tarp Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) ir atliekų tvarkytojo „Energesman“. Klausimas daug rimtesnis: kodėl iki šiol tinkama įmonė staiga tapo nebetinkama, kodėl jos savininkams, kaip skelbiama, buvo pasiūlyta parduoti akcijas ir kodėl po sutarties nutraukimo atliekų tvarkymas staiga tapo gerokai brangesnis?

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Aplinkos ir miesto paslaugų komiteto narys Almantas Stankūnas, išanalizavęs šių įvykių seką, kelia klausimą, ar už atliekų krizės negali slypėti mėginimas perimti pelningą verslą.

Panašių įtarimų neslepia ir visuomenininkas, Gintaras Rinkevičius.

„Šilumos, vandens tiekimas, šiukšlių verslas generuoja milijonus praktiškai garantuotų pajamų su minimalia verslo rizika. Struktūra sukurta, vartotojai yra, pinigų srautai teka – tereikia juos pasiimti“, – sako G. Rinkevičius.

Jo vertinimu, būtent todėl būtina klausti, kas iš tikrųjų suinteresuotas Vilniaus atliekų verslo pertvarka ir kieno interesams ji naudinga.

Gaisras, po kurio prasidėjo įdomūs dalykai

Šios istorijos pradžia – daugiau kaip prieš metus „Energesman“ atliekų rūšiavimo gamykloje kilęs gaisras.

Pasak Sostinės tarybos nario Almanto Stankūno, bendrovė nedelsė ir dar 2025 metų gegužę VAATC bei Vilniaus miesto savivaldybei pateikė gamyklos atkūrimo veiksmų planą.

Tačiau „Energesman“ negalėjo savarankiškai atstatyti visos gamyklos, nes dalis sudegusių įrenginių priklausė VAATC.

Po gaisro neišvengiamai kilo klausimas, kas atsakingas už žalą ir kas ją turi atlyginti. Tačiau A. Stankūnas atkreipia dėmesį į kitą aplinkybę: ginčai dėl atsakomybės neturėjo trukdyti kuo greičiau atkurti gamyklos darbo.

„Jeigu Vilniaus merui, konservatorių deleguotam V. Benkunskui, iš tiesų būtų rūpėjęs atliekų sutvarkymas, susitarimas su operatoriumi turėjo būti pasiektas per kelis mėnesius ir kuo greičiau pradėti gamyklos atstatymo darbai, o ginčai dėl atsakomybės turėjo vykti lygiagrečiai“, – teigia A. Stankūnas.

Tačiau susitarimo sudarymas, jo duomenimis, užtruko beveik metus – iki 2026 metų kovo.

Kodėl buvo prarasta tiek laiko?

Pasikeitė VAATC vadovas – pasikeitė ir situacija

Pagaliau prasidėję gamyklos atkūrimo darbai, A. Stankūno teigimu, kurį laiką vyko konstruktyviai. Tačiau padėtis pasikeitė VAATC paskyrus naują vadovą.

„Energesman“ tuomet viešai paskelbė, kad naujasis vadovas pradėjo stabdyti mokėjimus už atstatymo darbus.

Kadangi operatorius į gamyklos atkūrimą jau buvo investavęs savo lėšų, anot Stankūno, bendrovei pradėjo trūkti apyvartinių pinigų. Atsirado įsiskolinimų atliekų deginimo jėgainei, ši sustabdė atliekų priėmimą ir dėl to pradėjo kauptis vis didesni atliekų kiekiai.

Būtent susikaupusios atliekos vėliau tapo pretekstu VAATC nutraukti sutartį su „Energesman“.

A. Stankūnas pabrėžia dar vieną svarbią aplinkybę – jo teigimu, formalių pažeidimų, kurie savaime būtų leidę taip pasielgti, nebuvo.

Taigi susidaro paradoksali situacija: įmonė po gaisro siūlo atstatyti gamyklą, procesas užtrunka beveik metus, pagaliau prasideda darbai, tuomet, pasikeitus VAATC vadovui, kyla problemų dėl mokėjimų, įmonė susiduria su finansiniais sunkumais, pradeda kauptis atliekos, o tai tampa argumentu nutraukti su ja sutartį.

Tačiau čia istorija tik prasideda.

Pasiūlymas parduoti akcijas – prieš pat sutarties nutraukimą

Bene daugiausia klausimų kelia tai, kas, kaip skelbiama, įvyko prieš pat sutarties nutraukimą.

Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad likus vos kelioms dienoms iki VAATC sprendimo „Energesman“ akcininkas gavo pasiūlymą parduoti savo akcijas „Ecoservice“.

Jeigu ši informacija tiksli, laiko sutapimas iš tiesų vertas dėmesio.

Ar akcijų pirkimu susidomėta atsitiktinai būtent tada, kai „Energesman“ atsidūrė kritinėje situacijoje? Ar potencialus pirkėjas galėjo žinoti, kad sutartis netrukus bus nutraukta? Kas tuo metu turėjo informaciją apie rengiamus VAATC sprendimus?

Ir svarbiausia – ar tarp visų šių įvykių egzistuoja ryšys?

A. Stankūnui jų seka kelia įtarimų, kad nelaimė galėjo būti panaudota sudaryti sąlygas verslui perimti.

G. Rinkevičius problemą formuluoja dar plačiau:

„Kitaip kodėl taip uoliai stengiamasi perimti ir perduoti šiukšlių verslą į kitas rankas?“

Tai sunkus klausimas. Tačiau kol kas tai – klausimas. Būtent todėl į jį turėtų atsakyti kompetentingų institucijų tyrimas.

Po sutarties nutraukimo – dvigubai brangiau

Sutartis su „Energesman“ buvo nutraukta, o atliekų tvarkymo paslaugos perduotos kitoms įmonėms.

Ir tada paaiškėjo svarbiausias dalykas vilniečiams.

Pasak A. Stankūno, atliekų perdirbimas pabrango maždaug dvigubai.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas ramina, kad gyventojams atliekų tvarkymas nebrangs. Tačiau A. Stankūnas tokius teiginius vadina klaidinančiais.

„Akivaizdu, kad kitos atliekų perdirbimo įmonės paslaugas teiks brangiau. VERT tik ribotą laiką apribos kainos didinimą“, – teigia tarybos narys.

Ekonominė logika čia sunkiai paneigiama: jeigu už tą pačią paslaugą mokama gerokai daugiau, skirtumas savaime neišnyksta.

Jį kažkas turės sumokėti.

Net jeigu iš pradžių tai bus daroma iš savivaldybės ar kitų viešųjų lėšų, tai vis tiek yra gyventojų pinigai.

Meras jau žino, kuo baigsis teismai?

Meras žino būsimuosius teismų sprendimus

Dar viena aplinkybė, sukėlusi A. Stankūno nuostabą, – mero V. Benkunsko įsitikinimas dėl būsimų teisminių procesų.

Pasak Stankūno, meras tvirtina esąs visiškai įsitikinęs, kad savivaldybė laimės teismus prieš „Energesman“ ir gaus visų patirtų nuostolių kompensaciją.

„Kitaip sakant – jis žino būsimus teismų sprendimus“, – ironizuoja A. Stankūnas.

Tačiau net ir palikus nuošalyje šią politinę retoriką išlieka labai konkretus finansinis klausimas.

Kas nutiks, jeigu savivaldybė teismus iš tiesų laimės, tačiau „Energesman“ nebeturės turto, iš kurio būtų galima išieškoti milijoninius nuostolius?

A. Stankūnas perspėja, kad tokiu atveju sąskaitą vienaip ar kitaip teks apmokėti mums visiems.

Atsitiktinumų jau per daug?

Pamėginkime viską sudėti chronologiškai.

Įvyksta gaisras. „Energesman“ pateikia gamyklos atkūrimo planą. Susitarimas dėl darbų užtrunka beveik metus. Pagaliau gamykla pradedama atstatyti. Pasikeičia VAATC vadovas. „Energesman“ skelbia apie stabdomus mokėjimus. Įmonei kyla pinigų srautų problemų. Atliekų deginimo jėgainė sustabdo atliekų priėmimą. Atliekos pradeda kauptis.

Tada, kaip skelbiama, „Energesman“ akcininkui pasiūloma parduoti akcijas.

Po kelių dienų sutartis nutraukiama.

Atliekų tvarkymas perduodamas kitoms bendrovėms.

Ir jo kaina išauga maždaug dvigubai.

Kiekvieną šių įvykių atskirai galbūt galima racionaliai paaiškinti. Tačiau sudėjus juos į vieną grandinę, klausimų lieka pernelyg daug.

Būtent todėl G. Rinkevičius primena, kad atliekų verslas visais laikais buvo patrauklus tiems, kurie siekia kontroliuoti stabilius pinigų srautus.

„Mafiją visada domino šiukšlių verslas. Tik mafija šiandien jau nebe ta… O gal tik pakeitė veidą?“ – provokuojamai klausia G. Rinkevičius.

Tai nėra kaltinimas konkretiems asmenims nusikalstama veikla. Tačiau ši metafora labai tiksliai nusako pagrindinę problemą: ten, kur sukasi dideli ir garantuoti pinigai, visuomenė turi teisę reikalauti ypatingo sprendimų skaidrumo.

Stankūnas: tai testas teisėsaugai

A. Stankūnas kartu su kitais Vilniaus miesto tarybos opozicijos atstovais jau pasirašė kreipimąsi į prokuratūrą.

„Šis atvejis yra testas teisėsaugai – ar jai rūpi išsiaiškinti, kas įvyko ir nubausti neteisėtą veiką vykdžiusius asmenis“, – teigia jis.

Ir tai turbūt svarbiausia šios istorijos vieta.

Nereikia iš anksto skelbti, kad įvyko nusikaltimas. Tačiau yra pakankamai aplinkybių, kurios reikalauja atsakymų.

Kas ir kodėl beveik metus delsė atstatyti atliekų rūšiavimo gamyklą?

Kodėl pasikeitus VAATC vadovui, „Energesman“ teigimu, buvo pradėti stabdyti mokėjimai?

Kas žinojo apie būsimą sutarties nutraukimą?

Kodėl prieš pat jį atsirado pasiūlymas įsigyti „Energesman“ akcijas?

Kas išlošė nutraukus sutartį?

Ir kodėl po visų šių sprendimų atliekų tvarkymas vilniečiams tapo maždaug dvigubai brangesnis?

Į šiuos klausimus Vilniaus valdžia privalo atsakyti ne bendromis frazėmis, o dokumentais, datomis ir skaičiais.

Nes šiukšlės – tai ne tik atliekos.

Tai milijoninis verslas.

O jeigu dėl kažkieno politinių ar verslo sprendimų jo kaina išauga dvigubai, galutinė sąskaita atkeliaus ne į mero kabinetą.

Ją apmokės vilniečiai.