Audrius Bačiulis
Hanna Notte, Rusijos užsienio ir saugumo politikos ekspertė. Rašo iš Berlyno: Vladimiro Putino invazija į Ukrainą 2022 m. buvo daug kuo — įžūliu teritorijos grobimu, izoliacijoje subrandinta fantazija, carizmo imitacija. Kartu tai buvo ir pagarbos prašymas. Po trijų dešimtmečių, kuriuos Maskva suvokė kaip Vakarų šeimininkavimą jos geopolitinėje erdvėje.
Putinas siekė smogti atgal toms, kurias laikė Rusijos pažeminimo kaltininkėmis — Jungtinėms Valstybėms. Jis, be abejo, tikėjosi, kad žaibo karas pastatys Ameriką į vietą ir suteiks Rusijai galią formuoti Europos likimą. Kai Putinas kalbėtų, Jungtinės Valstybės turėtų klausytis.
Sugrįžus prezidentui Trumpui į Baltuosius rūmus, Putino statymas pagaliau, po eilės metų nesėkmių, atrodė priartėjęs prie išsipildymo. Trumpas atrodė trokštantis nusiplauti rankas nuo karo Ukrainoje, teigdamas, kad galėtų jį užbaigti „per 24 valandas“. Net jei Trumpas ir nebūtų visiškai apleidęs Ukrainos, jį būtų galima vedžioti už nosies, kol Rusijos pajėgos stumtųsi į priekį mūšio lauke. Ilgainiui Rusija ir Jungtinės Valstybės atkurtų santykius ir bendradarbiautų — nuo Arkties iki Artimųjų Rytų, nuo ginklų kontrolės iki prekybos. Amerikos požiūris į Rusiją pagaliau įgautų sveiko proto.
Praėjus metams, šios viltys subliuško. Karui tęsiantis, Trumpo simpatijos Putinui nevirto niekuo, kas realiai būtų naudinga Rusijai. Pastangos normalizuoti dvišalius santykius niekur nenuvedė: nepasiekta pažangos atnaujinant tiesioginius skrydžius ar siunčiant naują JAV ambasadorių į Maskvą. Nei raudonu kilimu klotas vienkartinis lyderių susitikimas Aliaskoje praėjusią vasarą, nei jų aplinkos žmonių bičiuliškas pliaukšnojimas per nugarą neatstoja tikrų diplomatinių ryšių. Nepaisant kalbų, Trumpo Baltieji rūmai Rusijai nebuvo palankūs.
Pradžiai, Trumpas apkarpė Putino geopolitines ambicijas. Po Amerikos smūgių Iranui birželį, Trumpas atmetė Putino tarpininkavimo pasiūlymą. Vėliau Trumpas net nesivargino pakviesti Rusijos lyderio į viršūnių susitikimą Egipte, kuriame buvo švenčiamas trapus ugnies nutraukimas Gazoje. Dar daugiau gėdos Putinui – jam teko atidėti jo paties sugalvotą Rusijos ir arabų susitikimą. Užuot dirbęs su Rusija Artimuosiuose Rytuose, Trumpas iš esmės ignoravo Putiną ir pasiūlė jam pirmiausia susitvarkyti su savo paties karu, o tik tada kištis kitur.
Amerikos prezidentas taip pat nekreipė dėmesio į Rusijos partnerius, sąjungininkus ar įtakos sferas. Kaukaze, kurį Kremlius laiko savo galiniu kiemu, Trumpas demonstratyviai ėmėsi taikdario vaidmens tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, pasiųsdamas viceprezidentą JD Vance’ą užbaigti susitarimą. Venesueloje, žaibiškai pašalinus Nikolą Madurą, jis parodė, kaip galingai jis gali susidoroti su Rusijos globotiniu. O sutelkęs tai, ką pavadino „gražia armada“ Persijos įlankoje, Trumpas gali vėl smogti Iranui — arba nusitaikyti į Kubą, dar vieną Rusijos sąjungininkę.
Trumpas kišosi į Rusijos interesus ir kitais būdais. Jis įvedė sankcijas Rusijos naftos bendrovėms, konfiskavo po Rusijos vėliava plaukiojusį tanklaivį ir spaudė Indiją nustoti pirkti rusišką naftą. Trapi taika Kaukaze atrodo kaip įžanga į Amerikos ekonominį įsibrovimą. Nenuostabu, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas perspėjo, jog Trumpas nori „dominuoti pasaulio ekonomikoje“. Kremlius gali viliojančiai mojuoti milžiniškų sandorių perspektyva Amerikos įmonėms, tačiau platesnių diskusijų dėl ekonominio bendradarbiavimo perdavimas dvišalei darbo grupei daug ką pasako.
Ginklų kontrolės srityje reikalai klostėsi ne geriau. Rugsėjį Putinas pateikė pasiūlymą: artėjant „Naujojo START“ [susitarimo dėl branduolinės ginkluotės apribojimo] pabaigai, Rusija ir Jungtinės Valstybės dar vienerius metus turėtų laikytis jo nustatytų branduolinių galvučių limitų. Trumpas net nepasivargino oficialiai atsakyti. Prieš sutarčiai pasibaigiant vasario 5 d., Trumpas užsiminė, kad bet koks būsimas susitarimas turėtų apimti ir Kiniją. Tai atitiko jo polinkį iškelti Kiniją aukščiau Rusijos, ką geriausiai atspindi jo pasiūlymas sukurti „dviejų valstybių grupę“ — tik iš Vašingtono ir Pekino.
Tokia pasipūtusi laikysena persidavė ir į Trumpo „Taikos tarybą“. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Putinas įtrauktas — jis buvo pakviestas prisijungti. Tačiau Trumpas, pasiskelbęs amžinu tarybos pirmininku, aiškiai parodė, kad tai bus jo projektas. Rusija gali prisitaikyti arba eiti sau. Šaliai, siekiančiai bent tam tikros lygybės, tai neabejotinai atrodo kaip pavaldumas: Rusija neprisijungė ir praleido pirmąjį tarybos posėdį ketvirtadienį. Trumpo savimyla ir poreikis būti dėmesio centre nepalieka vietos lygiaverčiams partneriams.
Žinoma, Trumpas nėra visiškai blogas Rusijai. Baltieji rūmai ir Kremlius sutaria dėl kelių pamatinių principų: priešiškumo Europos Sąjungai, antipatijos leftistinei „nušvitėlių“ kultūrai ir įsitikinimo, kad teisė kyla iš galios. Trumpo kaprizinga užsienio politika sujaukė transatlantinius santykius, sukėlė abejonių dėl istorinių įsipareigojimų ir privertė visus būti budrius. Šiame didžiuliame pasauliniame persiorientavime Rusija gali rasti daugiau erdvės manevruoti. Trumpo sukelti trikdžiai ilgainiui gali atsisukti Rusijos naudai.
Problema ta, kad Rusija vis dar įstrigusi kare prieš Ukrainą, kuris jau artėja prie penktųjų metų. Nepaisant viso savo nenuoseklumo, Trumpas neatidavė šalies Rusijai. Jei jis dabar priverstų Ukrainą priimti blogą susitarimą, sulauktų aršaus pasipriešinimo. Trumpo nesenas atsitraukimas nuo grasinimo jėga užimti Grenlandiją rodo, kad susidūręs su pakankamai stipriu pasipriešinimu jis atsitraukia nuo pradinių didžiausių reikalavimų. Atrodo, kad tam tikru lygiu jis supranta: sėkmė priklauso ne tik nuo jo paties suvokimo, bet ir nuo to, kaip ją mato kiti.
Negavęs iš Trumpo to, ko nori Ukrainoje, Putinas tęs karą, vis giliau skandindamas Rusijos išteklius šiame pražūtingame konflikte. Kaina — tiek finansinė, tiek žmogiškoji — tik augs. Tuo tarpu Jungtinės Valstybės ir toliau krės pasaulio tvarką — vadovaudamosis ne didžiavalstybiniu koncertu su Rusija, o principu „Pirmiausia Trumpas“. Kad ir kas tai būtų, tai nebus net panašu į pagarbą.
