Tikimybė, kad nesantuokiniai vaikai nebaigs mokyklos ar bus įkalinti, yra du kartus didesnė lyginant su vaikais, kurie gimė ir augo šeimoje.
Šiandieną kone visi Lietuvos politikai susirūpino menku gimstamumu. Kone visi rašantys tinklapiuose ir kalbantys TV jiems pritaria. Dažniausiai diskutuojama kaip materialiai paremti šeimą ir taip paskatinti sutuoktinius turėti daugiau vaikų.
Daugelis sutuoktinių sakosi norį juos auginti. Apklausiant būsimus sutuoktinius (jau padavusius pareiškimus tuoktis), šie, dažnai mini norą turėti vaikų.
Jeigu žmogus ko nors nori, tai gavęs turėtų būti laimingas. Tad būtų galima manyti, jog vaikų gimdymas, priežiūra bei auklėjimas teiks tėvams daug džiaugsmo ir laimės. Psichologiniai laimės tyrimai šiandieną padeda vis geriau prognozuoti ateitį ir siūlo sėkmingos politikos idėjas. Jie parodė ir sudėtingesnį šeimyninio gyvenimo laimės sąryšį su vaikais, jų gimimų bei brendimu.
Paaiškėjo, kad jaunavedžiai puikiai jaučiasi, neturėdami vaikų. Tačiau, jei praėjus trim – penkeriems metams po santuokos “šeimos vis dar „neaplankė gandras”, jausmas, kad gera būti drauge, dažniausiai ima menkėti. Todėl, sužinojusi, kad laukiasi, moteris apsidžiaugia ir tampa laimingesnė, nei buvo. Vyrų laimės jausmo matavimai rodo, kad pastarųjų džiaugsmai, išgirdus apie būsimą kūdikį, kartais nėra stiprus.
Tėvų išgyvenamas laimės jausmas pastebimai sustiprėja kūdikiui gimus. Vėliau juos užgriūva neigiami išgyvenimai, susiję su gana nelengva kūdikio priežiūra. Pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais motinos laimingesnės, nei iki jo gimimo, o tėvų laimė sumažėja. Vaikui augant, jie jaučiasi vis geriau, o jos po truputį nusivilia šeimos džiaugsmais ir, vaikui sulaukus 2—3 metų, tiek jis, tiek ji tampa vienodai laimingi (ar nelaimingi).
Teigiamų išgyvenimų sąlyginai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Net ir pradėjęs lankyti mokyklą vaikas vis dar džiugina tėvus.
Tačiau vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas paprastai nesuteikia daug laimės. Šiuo metu tėvai jaučiasi blogiausiai. Bet šeimos laimės jausmas sustiprėja, kai vaikai užauga.
Minėtos apklausos aiškiai liudija, kad bendravimas su dirgliu paaugliu tėvams daug laimės nesiteikia. Tačiau, apklausus tuos pačius tėvus po kelerių metų, paaiškėja, jog jie prisimena malonesnes savo santykių su dukra ar sūnumi akimirkas ir, žvelgdami į praeitį, tvirtina: “Smagu buvo su tuo/ta neklaužada”.
Veikiausiai jie teisūs, nes bevaikės poros mažiau laimingos, nei auginančios bet kurio amžiaus vaikus.
Ir dar viena aplinkybė patvirtina, kad vaikai svarbūs šeimos laimei. Jei nebūtų vaikų, iš kur imtųsi anūkai? O anūkai beveik be išimčių daro senelių gyvenimą laimingesnį.
Tokias išvadas daugelis tėvų padarytų ir be specialių tyrimų. Kita vertus, jos gali tapti orientyru ne tiks asmeniniams apsisprendimams, bet ir vertinant šeimos politiką.
Vertinimo prielaida buvo gana paprasta: jei vaikai prisideda prie sutuoktinių laimės, tai visa, kas padeda tėvams tapti laimingesniems, paskatins juos turėti daugiau vaikų.
O pasijusti laimingesniais tėvais gali padėti arba didesnės išmokos auginantiems vaikus, arba „šeimai draugiškesnės aplinkos“ sukūrimas – galimybės derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, pasirinkimą dirbti ne visą darbo dieną, lankstesniu darbo grafiku, palankesnės sąlygos šeimos verslui, daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, auklių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse, galimybių tėvams ir vaikams drauge leisti laisvalaikį ir pan.
Apibendrindami įvairių šalių patirtį tyrėjai pastebi, kad padidintos išmokos tėvams, auginantiems vaikus, padidina gimstamumą, tačiau ilgainiui jis vėl sumažėja. Užtat nuolatinis rūpinimasis šeima, nors ir nesukuria tokio staigaus gimstamumo kilimo, bet ilgainiui yra labiau paveikus.
Nemažiau svarbi ir kita tyrimais įrodyta išvada – vaikai šeimoje laimingesni. Keiptauno (Pietų Afrika) universiteto psichologai atliko tęstinį tyrimą ir išnagrinėjo motinos ir vaiko ankstyvojo santykio įtaką vėlesnei jo raidai, socialinei padėčiai suaugus.
Tyrimo rezultatai parodė, kad jei per pirmuosius du vaiko gyvenimo mėnesius motina yra nutolusi nuo jo erdvėje (pvz., dažnai palieka jį prižiūrėti kitiems žmonėms) ar psichologiškai (pvz., mažai su juo žaidžia, juokiasi ir kalba), tai skatina vaiko nesaugumo jausmą, kuris vėliau kliudo sėkmingai įveikti stresą, spręsti tarpasmeninio bendravimo nesklandumus. Užaugę tik 10 – 20 proc. tokių vaikų be psichoterapinės pagalbos, savarankiškai įveikia iš kūdikystės ateinančias psichologines problemas.
Išskirtinis motinos vaidmuo vaiko raidai nekelia abejonių. Tyrimai patvirtino ir tėvo svarbą. Nors šiandien tėvo vaidmuo, regis, sumenkęs, o svarbiausiu jo požymiu liko gebėjimas uždirbti pinigus, vis dėlto psichologiniai tyrimai sukaupė daug duomenų, įrodančių neabejotiną tėvo reikšmę ugdant abiejų lyčių vaikus.
Antai JAV atlikti tyrimai patikimai įrodė, kad vaikai augantys su abiem tėvais, yra laimingesni. Jie geriau mokosi, turi mažiau emocinių ir elgesio problemų, rečiau vartoja narkotikus bei nusikalsta. Vienas iš šių tyrimų parodė, jog tikimybė, kad nesantuokiniai vaikai nebaigs mokyklos ar bus įkalinti, yra du kartus didesnė lyginant su vaikais, kurie gimė ir augo šeimoje.
Visos modernios šalys susiduria su panašiomis demografinėmis problemomis: daug skyrybų, mažas gimstamumas ir pan. Ilgą laiką jas bandyta spręsti vadovaujantis tradicine samprata: kuo daugiau pinigų visuomenė skirs tėvams, tuo daugiau vaikų jie duos visuomenei.
Kadangi demografinės problemos neišnyko, tenka pripažinti, kad šis sprendimas nebuvo veiksmingas. Savitu kelrodžiu šioje srityje galėtų tapti laimės tyrimai, kurie nurodytų perspektyviausias visuomenės pastangų palaikant tėvystę ir motinystę kryptis.
Minėta, kad daug tėvų ir motinų mano, jog pirmaisiais vaiko gyvenimo metais jo priežiūrai reikia itin daug pastangų ir laiko. Italijoje atliktas tyrimas parodė, kad tėvai, kurie dalyvavo tikrai trumpuose, tik 10 val. trukmės kursuose, skirtuose mokyti prižiūrėti kūdikį, pastebimai daugiau pagelbėjo motinoms ir bendras tokių porų pasitenkinimas gyvenimu buvo bent 30 proc. didesnis nei porų, kuriose motinai bandė padėti tam nepasirengęs tėvas.
Įdomus eksperimentas atliktas Miunchene (Vokietija). Mokyti tėvus ugdyti vaikus, bendrauti su jais jau įprasta. Neįprasta mokyti paauglius bendrauti su tėvais. Sąlyginai neilgas, vienos savaitės, mokymas, vykęs po pamokų, padėjo paaugliams maloniau bendrauti su tėvais, o drauge ir įveikti savas problemas.
Apibendrinus ilgalaikius tėvų ir vaikų laimės tyrimus konstatuota, kad parama, skirta geresniam tėvų ir vaikų tarpusavio supratimui, sėkmingesniam jų tarpusavio bendravimui, o paprasčiau sakant, laimingesniems santykiams, labai apsimoka, nes ne tik mažina konfliktų ir skyrybų, ne tik padeda vaikams užaugti labiau sėkmingais žmonėmis, bet ir paveikia tėvų apsisprendimą turėti daugiau vaikų.
Pagal knygą „Tapk savo šeimos psichologu.“
Knyga labai gera. Tirai verta perskaityti.
Įdomu