Dabar visi susiduriame su klausimu, kuris reikalauja atsakymo: jeigu mūsų Visata nėra atsitiktinumas, kaip tuomet paaiškinti jos nepaprastą tvarką ir tikslumą?
Michael Guillen
Prieš daugelį metų Los Andželo Getty muziejuje man teko reta privilegija – po darbo valandų surengta asmeninė ekskursija po Leonardo da Vinci kūrinių ekspoziciją. Stovėdamas vienas tylioje, menkai apšviestoje galerijoje, vos per kelis centimetrus nuo sepijos spalvos žmogaus veido eskizo, sukurto keliomis dešimtimis nepriekaištingai išdėstytų banguojančių linijų, nė kiek neabejojau: prieš mane – gryno genijaus kūrinys.
Praėjus daugeliui metų, po gyvenimo laikotarpio, kai buvau ateistas, mokslą laikiau savo dievu, o kosmosą – stebuklingo atsitiktinumo rezultatu, šiandien su tokiu pat tikrumu žinau: mūsų Visata taip pat yra genijaus kūrinys.
Kodėl taip manau?
1973 metais mokslininkai iš viso pasaulio susirinko Krokuvoje, Lenkijoje, paminėti Mikalojaus Koperniko 500-ųjų gimimo metinių. Viena konferencijos temų buvo jau pusę amžiaus neįminta paslaptis, vadinama „didžiųjų skaičių sutapimais“. Įvairių gamtos reiškinių – nuo stebimos Visatos spindulio iki elektrono krūvio ir gravitacijos stiprumo – skaitinės reikšmės sudaro tam tikrus dėsningumus, kuriuos sunku atmesti kaip paprastą atsitiktinumą.
Kas galėtų tai paaiškinti?
Australų fizikas Brandonas Carteris rugpjūtį vykusiame susitikime pateikė provokuojančią įžvalgą, vėliau pavadintą antropiniu principu. Pasak jo, šie ypatingi skaitiniai „sutapimai“ neatsiejamai susiję su tuo, kas mūsų Visatą daro išskirtinę – su mumis ir kitomis gyvybės formomis. Be gyvybės Visata būtų tarsi tuščias, niekuo neišsiskiriantis miestas-vaiduoklis.
Carterio pranešimas paskatino visiškai naują mokslinių tyrimų kryptį, siekiančią atsakyti į jau pusę amžiaus keltą klausimą: ar tik atsitiktinumas, kad mūsų Visatos fizikinės konstantos ir kiti parametrai yra būtent tokie, kokių reikia gyvybei – ypač tokiai sudėtingai gyvybei kaip žmogus – egzistuoti? O gal už to slypi kažkas daugiau?
Prisiminkite kasmetinę sveikatos patikrą. Slaugytoja pamatuoja keturis pagrindinius gyvybinius rodiklius – kūno temperatūrą, kraujospūdį, pulsą ir kvėpavimo dažnį. Šių skaičių visuma suteikia svarbios informacijos apie tai, kas vyksta jūsų organizme.
Visatos skaitinis profilis atlieka panašią funkciją: jis atskleidžia kai ką esminio apie pačią kosmoso sandarą. Po dešimtmečius trukusių kruopščių tyrimų, vis tikslesnių astronominių stebėjimų, laboratorinių eksperimentų ir teorinių skaičiavimų, pasak autoriaus, šis profilis byloja, kad mūsų Visata nėra vien atsitiktinumo rezultatas. Anaiptol.
„Man atrodo gana neįtikėtina, kad tokia tvarka galėjo kilti iš chaoso, – yra sakęs velionis amerikiečių kosmologas ir buvęs ateistas Allanas Sandage’as. – Turi egzistuoti tam tikras organizuojantis principas.“
Britų astronomas seras Fredas Hoyle’as, kurį turėjau garbės pažinti studijuodamas Kornelio universiteto magistrantūroje, laikėsi panašios nuomonės:
„Sveikas faktų aiškinimas leidžia manyti, kad superintelektas kažkaip manipuliavo fizika […] ir kad gamtoje nėra jokių aklų jėgų, apie kurias būtų verta kalbėti. Skaičiai, kuriuos gauname iš faktų, man atrodo tokie pribloškiantys, kad ši išvada beveik nekelia abejonių.“
Ši stulbinanti išvada nepatogi ateistams, mėginantiems apginti įsitikinimą, kad viskas – gyvybė ir pati Visata – tėra laimingas atsitiktinumas, nulemtas beasmenių gamtos dėsnių. Tačiau tuomet kyla kitas klausimas: iš kur atsirado patys šie tariamai akli gamtos dėsniai ir juos apibrėžiančios konstantos?
Dar vienas mėginimas išsaugoti natūralistinį pasaulėvaizdį yra multivisatos hipotezė. Jei egzistuoja milžiniškas ar net begalinis skaičius visatų, tuomet nebūtų taip keista, kad bent vienoje jų – mūsiškėje – sąlygos pasirodė tinkamos gyvybei.
Tačiau dešimtmečius trunkantys bandymai empiriškai patikrinti šią idėją rezultatų nedavė. Viena priežasčių ta, kad hipotetinės paralelinės visatos iš esmės būtų atskirtos nuo mūsų Visatos, todėl tiesiogiai neprieinamos stebėjimams.
„Idėja, kad gyvename multivisatoje, yra marginali net ir nedidelėje fizikos bendruomenės dalyje, – teigia vokiečių teorinė fizikė Sabine Hossenfelder. – Niekas, kas užsiima rimtu mokslu, nedirba su multivisata, nes ji visiškai nenaudinga.“
Taigi lieka klausimas, reikalaujantis atsakymo: jeigu mūsų Visata nėra vien atsitiktinumo rezultatas, kaip tuomet ją paaiškinti?
Man atsakymas sugrąžina į tą nepamirštamą dieną Getty muziejuje. Stovėdamas ten, sužavėtas sunkiai žodžiais nusakomo Leonardo da Vinci eskizo grožio, nė akimirką nebūčiau pagalvojęs, kad jis galėjo atsirasti atsitiktinai.
Šiandien, žvelgdamas į gyvybę, naktinį dangų ir stebėtinai tikslius skaitinius parametrus, apibrėžiančius mūsų kosmosą, prieinu prie tokios pat aiškios išvados, kurią, mano įsitikinimu, sustiprina naujausi mokslo duomenys.
Žvelgdamas tiek į Visatos platybes, tiek į jos vidinę sandarą, matau ne atsitiktinį kauliukų metimą, o meistro ranką.
Michael Guillen, Ph. D., dėstė fiziką Harvardo universitete ir 14 metų dirbo „ABC News“ mokslo redaktoriumi; jo darbas buvo įvertintas „Emmy“ apdovanojimu.
foxnews.com
Niekas nedirba su multivisata. Nes nenaudinga.. Dešimtmečiais nedirba. Na ir kas? Argi taip įrodomas Dievo buvimas?
Tačiau klausimas „Kas laukia mūsų visų po mirties?” lieka neatsakytas
Pagaliau pripažįstama, kad visata nėra atsitiktinumas.