Didžiosios depresijos pamokos, stabilumo iliuzija ir Ukrainos integracijos egzaminas.
Ar ES plėtra gali tapti stabilumo šaltiniu, ar ji tik atideda naują krizę? Straipsnyje, remiantis Didžiosios depresijos, 2008 m. krizės, agreguoto kaitimo parametro H ir skolos asimetrijos dėsnio analize, parodoma, kad tik realios ekonomikos augimo valdymas gali apsaugoti Europą nuo naujos bifurkacijos.
1929-aisiais ir 2007-aisiais pasaulis tikėjo, kad išmoko valdyti riziką – abu kartus tai buvo klaidinga.
Stabilumas atrodė tvirtas.
Finansai – pažangūs.
Krizių, regis, nebeliko.
Tačiau būtent tokiomis akimirkomis sistema artėja prie ribos. Didžiosios krizės kyla ne iš silpnumo, o iš per didelio pasitikėjimo stabilumu.
Kai finansinė energija aplenkia realią talpą
Didžioji depresija (1929–1933) nebuvo atsitiktinis sukrėtimas. Tai buvo momentas, kai finansinė euforija ir skolinto kapitalo plėtra pranoko realios ekonomikos absorbcinį pajėgumą. Sistema buvo intensyviai prisotinta – ir tapo jautri.
Didžiosios moderacijos laikotarpiu (apie 1985–2007 m.) stabilumas atrodė įtikinamas. Globalizacija, pigesnė gamyba, finansinė integracija ir technologinis proveržis išplėtė rinkų talpą. Tačiau stabilumas ne panaikino struktūrinę įtampą – jis ją užmaskavo. Kai finansinė dinamika vėl aplenkė produktyvumą, sistema priartėjo prie kritinės ribos.
H: finansinio kaitimo indikatorius
Sistemos „kaitimą“ galima išreikšti agreguotu parametru:
H ≈ ((kredito + turto kainų + sverto) augimas) / ((produktyvumo + realios talpos) augimas).
H didėja, kai kreditas, svertas ir turto kainos auga greičiau nei produktyvumas ir reali ekonominė talpa. Kol H žemas – sistema atrodo stabili. Kai H artėja prie kritinės ribos – stabilumas tampa trapus.
Tačiau vien kaitimo neužtenka paaiškinti krizės mastui.
Skola ir nuostolio-naudos asimetrija: kodėl korekcija virsta lūžiu?
Prisotintoje ir skolomis apkrautoje sistemoje pradeda veikti nuostolio-naudos asimetrijos dėsnis. Teigiamas impulsas (pelno augimas, kainų kilimas) pasiskirsto plačiai ir palaipsniui. Tačiau neigiamas impulsas, esant skolai ir prisotinimui, veikia daug stipriau.
Skola yra fiksuotas įsipareigojimas. Pajamoms sumažėjus, įsipareigojimai neišnyksta. Todėl nedidelis nuostolis gali sukelti disproporcingą reakciją – bankrotų grandinę, likvidumo užšalimą, finansavimo krizę.
Būtent tai įvyko 1929 m. Būtent taip veikė 2008 m. finansinė sistema. Ir būtent taip euro zonos skolų krizėje skolos aptarnavimo našta tapo nesuderinama su realiu pajėgumu generuoti pajamas.
Be skolos ir jos asimetrijos prisotintoje aplinkoje mechanizmo neįmanoma pilnai paaiškinti, kodėl stabilios sistemos staiga tampa nestabilios.
ES plėtra: talpos didinimas ar asimetrijos atidėjimas?
Europos Sąjungos plėtra gali didinti ekonominę talpą – išplėsti rinką, padidinti mobilumą, sustiprinti specializaciją. Tai mažina H vardiklio silpnumą – didina realią absorbcinę galią.
Tačiau jei kartu auga finansinis svertas ir kapitalo koncentracija, sistema gali likti jautri. Plėtra pati savaime neišjungia asimetrijos dėsnio. Ji tik gali atitolinti momentą, kai nuostoliai pradeda veikti stipriau nei nauda.
Ukrainos integracija: struktūrinis stiprinimas ar finansinė ekspansija?
Ukrainos integracija į ES galėtų tapti realios talpos stiprinimo projektu – energetikos infrastruktūra, atsinaujinanti energetika, gynybos pramonė, technologinė modernizacija.
Tačiau stabilizuojantis poveikis priklausys nuo investicijų struktūros. Jei kapitalas bus nukreiptas į produktyvumą, sistema taps atsparesnė. Ypač tol, kol ekonomika bus neprisotinta kapitalu. Tačiau, jei formuosis stiprus finansinis spaudimas ir dominuos skolinta finansinė ekspansija, nuostolio–naudos asimetrija tik sustiprės.
Istorijos pamoka
- 1929 m. – finansinė euforija + skola → sisteminis lūžis.
- 2008 m. – kredito bumas + svertas → globali krizė.
- Euro zona – skolos našta > pajėgumas generuoti pajamas → institucinė krizė.
Visais atvejais veikė tas pats mechanizmas: finansinis kaitimas (prisotinimas) + skola + asimetrija.
Europa šiandien: ką iš tiesų reikia valdyti?
Plėtra gali padidinti talpą.
Reguliavimas gali sulėtinti svertą.
Tačiau stabilumą užtikrina ne talpos dydis, o gebėjimas valdyti finansinį kaitimą ir skolų struktūrą rinkų prisotinimo sąlygomis.
Jei finansinė energija nuosekliai pranoksta realų augimą, nuostolio-naudos asimetrija paverčia korekciją lūžiu.
Autoriaus pozicija
Finansinio prisotinimo teorija (FPT) rodo, kad krizės nėra atsitiktinės – jos kyla tada, kai finansinis kaitimas pranoksta realią talpą, o skola finansinio prisotinimo sąlygomis įjungia nuostolio-naudos asimetrijos mechanizmą. Europa gali plėstis, bet tik finansinio kaitimo ir skolų dinamikos valdymas gali atitolinti naują bifurkaciją.
Stasys Albinas Girdzijauskas yra Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius, technikos mokslų daktaras (hp), Finansinio prisotinimo teorijos autorius.
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
Viešasis ekonomikos mokslas tėra pasakos vaikučiams ir mokslo pirmūnams. Tikroji už uždarų durų ir prasčiokėliams bei zubryloms neprieinama, o už viešinimą skaudžiai baudžiama. Žudomi net prezidentai iš tos pačios valdančiosios klasės, jei tik pabando ką nors tokio paviešinti, perdalinti, pagerinti ar perduoti, sakykime, vyriausybės žinion kaip przd. J.F.Kenedis. Tikroji ekonomika, jos mokslas įslaptintas ir runkeliams neprieinamas, Kapsukėje nedėstomas. Kas būtų, jei ir prasčiokai sužinotų tiesą, anot Bušo vyresniojo neatsakingo leptelėjimo vieno interviu metu savo draugužei Sarai? Sarai, o ne kokiai tai Zitai iš Mažeikių ar Pilviškių.
Prof. Girdzijausko straipsnelio pavadinimas- klausimas ” Europa prieš naują ribą: ar plėtra gali išgelbėti nuo krizės?. , su paaiškinimais -….Autoriaus Girdzijausko pozicija – Finansinio prisotinimo teorija (FPT) rodo, kad krizės nėra atsitiktinės – jos kyla tada, kai finansinis kaitimas pranoksta realią talpą, ..- bent kiek „raštingam” žmogui, paskaičiusiam apie ekonomikos „kaitimus, vėsimus… kapitalistinio gamybos būdo antagonizmus…”, tegali prof. Girdzijauskui, kad viską nuolat kapitalizmą lydėjusių ir tebelydinčių krizių tema yra aprašę, įrodę dar XIXa. anglų ir vokiečių ekonomistai.. Taip kad naujai išradinėjami ekonominių krizių „valdymo dviračiai” yra visiškai beprasmiai.. Straipsnelio autoriui „užkliuvo” tik 1929 ir 2008 krizės.., nors vyresnės kartos žmonės savo akimis matė ir pamena kapitalizmo krizes 1970, 1980, kurios Tarybų Lietuvai 19070 „atsiliepė” degtinės pabranginimu, buvo 2,7 rub. tapo 3,62 rub. Na o 1980 pasaulinė kapitalizmo krizė Tarybų Lietuvos žmonės „atsiliepė” ne tik degtinės pabrangimu iki 4,12 rub. už butelį, bet ir automobilių benzinas A93 pabrango nuo 15 kapeikų už litrą iki „net” 20 kapeikų už litrą…. Tarybinių laikų „atsilikusios”, tyuo pat metu „finansais pripildytos ir nedapildytos” ekonomikos brangimus lyginti su eurosojūzinės Lietuvos „nematomos rinkos valdomos” kapitalistinės ekonomikos visokiais visko pabrangimais, tiesiog būtų pagal Girdzijausko „finansinio prisotinimo teoriją” „prokremliška”…
Dėkoju už pastabą. Ekonominių krizių analizė tikrai nėra nauja tema – XIX a. klasikinė ir marksistinė ekonomikos tradicija išsamiai nagrinėjo kapitalizmo cikliškumą, perprodukcijos ir disbalansų problemas. Finansinio prisotinimo teorija (FPT) šių įžvalgų nepaneigia ir nepretenduoja jų „perrašyti“, bet siūlo papildomą analitinį instrumentą – dinaminį santykį tarp finansinio kaitimo, realios talpos ir skolų struktūros.
Straipsnyje minimos 1929 ir 2008 m. krizės pasirinktos kaip sisteminiai lūžio taškai, tačiau FPT logika taikytina ir 1970-ųjų stagfliacijai, 1980-ųjų skolų krizei ar kitiems cikliniams sukrėtimams. Skirtumas slypi ne pačiame krizių fakto pripažinime, o jų mechanizmo formalizavime: finansinis kaitimas ir nuostolio–naudos asimetrija skolintoje sistemoje leidžia paaiškinti, kodėl tam tikru momentu korekcija tampa disproporcinga.
Kalbant apie kainų pokyčius skirtingose sistemose, svarbu atskirti administracinį kainų reguliavimą nuo rinkos kainodaros. Sovietinėje sistemoje kainų pokyčiai dažnai buvo politiniai sprendimai, o ne rinkos disbalanso atspindys, todėl jų tiesioginis lyginimas su rinkos ekonomikos ciklinėmis krizėmis nėra metodologiškai tikslus.
FPT nėra ideologinė pozicija nei „už“, nei „prieš“ kapitalizmą. Tai bandymas modeliuoti dinaminę sistemą, kurioje finansinė ekspansija, skola ir realus pajėgumas sąveikauja taip, kad tam tikru momentu sistema tampa jautri bifurkacijai.
„Finansinio prisotinimo teorija (FPT) siūlo papildomą analitinį instrumentą – dinaminį santykį tarp finansinio kaitimo, realios talpos ir skolų struktūros.”…
Tas kuris „senais” laikais baigė inžinerinius ar ekonominius mokslus – studijavo, laikė egzaminus..iš „socialistinio ir kapitalistinio gamybos būdų” aukštosiose mokyklose-, kuriam teko padirbėti įmonės vadovu, tai yra teko praktiškai pasižiūrėti kaip veikia „ekonomikos dėsniai” tarybiniame socializme, kuris domėjosi taip vadinamo ekonomikos mokslo evoliucija…, kuris paskaitinėjo vakarų ekonomistų knygas, kaip kito XIXa. kapitalizmo nuolatinių krizių sampratos.. Kaip XXa. ekonomistai nutarė, kad kapitalistinės ekonominės krizės „tiksliau apibrėžiamos”, gražiau atrodo, jei krizės samprata bus pavadinta ekonomikos ” vystymosi cikliškumai”. Šiandiena kai kurie «kieti ekonomistai » net pasakoja apie galimą šiandieninės kapitalistinės ekonomikos krizės atveju „neigiamą augimą”… Todėl belieka pritarti kai kurių protingų „dėdžių” pastebėjimui, kad šiandieninis ekonomikos « mokslas » tapo religija, kuria arba tikima arba netikima.. Tai patvirtina ir sekantys « įdomūs » faktai..
Kapitalistinė rinkos ekonomika XIX a. atsirado ir jau XIX a. viduryje ir pabaigoje tuometiniai ekonomistai savo knygose pradėjo rašyti, kaip ji gali pasibaigti..
Šiandiena Lietuvoje labai nemėgiamas „pedantiškasis” Marksas savo ” kapitalo ekonomikoje”, kaip pagrindinę TIKROS RINKOS ekonomikos žlugimo priežastį nurodė nuolatinių ekonominių krizių sąlygojamą gamybinių struktūrų, kapitalo stambėjimą, kurios sustambėjusios lengvai nukonkuruoja ir galiausiai sužlugdo mažas ir vidutines įmones..
Anglijos Malthusas laikė kapitalistinės ekonomikos priežastimi ne krizės laikais norinčios užsidirbti pramitimui prastuomenės populiacijos didėjimą.. Amerikiečių ekonomistas Veblenas XXa. pradžioje ne kaip Marksas, bet savaip matė kapitalistinės ekonomikos krizių sprendimą savame „socializme”..
Po antro pasaulinio karo JAV galutinai perėmė iš Anglijos pasaulinę lyderystę ir JAV doleris buvo paskelbtas atitinkamos aukso vertės rezervine pasaulio valiuta.. Tačiau jau 1970 metų krizės laikais JAV visiems paskelbė, kad doleris daugiau nėra konvertuojamas auksu.. Tai reiškė, kad doleriai tapo „kvitais”, kurių vertę, kaip skelbė JAV ekonomistai.., „užtikrino” tuo metu dar nepraskolinta JAV ekonomika.., vėliau tai buvo „naftos” doleriai, kurių vertę palaikė Saudo Arabijos nafta… Nuo 1980 metų pasaulinės ekonominės krizės Reiganas JAV ekonomiką pradėjo gelbėti nekontroliuojamu dolerių spausdinimu, JAV pradėjo gyventi į nekontroliuojamą skolą… Kaip pasakoja ekonomistai, eilinį JAV finansinį krachą pristabdė 1990 įvykdytas socialistinio lagerio valstybių ir Tarybų Sąjungos sugriovimas, kurių rinkų ir pigios darbo jėgos JAV ir kolektyvinių Vakarų ekonomikoms funkcionuoti pakako iki 2008 metų JAV finansinės krizės, sukėlusios pasaulinę krizę… 2008 JAV ir Vakarų ekonomikas nuo bankroto išgelbėjo JAV 2008 metais suburtas pagrindinių pasaulio ekonomikų 20-ukas, kai buvo sutarta, kad jos ir toliau ims beverčius JAV dolerius.. Dvidešimtukui net gi JAV pažadėjo, kad ji mažins savo valstybinę skolą..
Žinant kokios yra JAV ir kolektyvinių Vakarų valstybinės skolos, kaip ir „raštingesni” žino, kad jų skolintojams JAV ir Vakarai niekada negrąžins, o kur dar šių šalių žmonių, bankų, įmonių skolos.. Kaip pasakoja daugiau mažiau „reikalą” išmanantys žmonės- „viso pasaulio ekonomikų vertė šiandiena yra 300 – 350 trilijonų dolerių.. Tuo tarpu JAV nuo super puper „reigonomikos” laikų yra prispausdinusi ir pasauliui išplatinusi, tikri duomenys JAV yra slepiami, šiandiena yra daugiau kaip 500 trilijonų dolerių, pasakojama, kad gali būti ir visas „kvadralijonas” dolerių, tai yra du kartus po 500 trilijonų… Kaip ir daugiau nei „įdomus” JAV ir Vakarų „rinkos ekonomikos” vaizdas gaunasi palyginus JAV ir Vakarų skolas su viso pasaulio metiniu BVP…
Taip kad esant tokiai „rinkos” ekonomikos tikrovei, „Finansinio prisotinimo teorija”, pasaulio valstybių ekonomikoms finansų yra „per daug ar per mažai”…, žaidimai nustatinėjant bankų %, „kovos” su infliacija…, tėra Don Kichoto kovos su vėjo malūnais…
Labai gerai šiandieninę „rinkos” ekonomiką” demonstruoja kuo toliau tuo labiau praskolinama Lietuvos ekonomika, kurioje kainas žmonėms kelia kai pasaulinėje rinkoje kainos didėja, didina kainas kai pasaulinėje rinkoje kainos mažėja, bet didėja suvartojimas (cha cha, „sudirba” rinkos dėsnis -„paklausa didėja, kainos didėja””, didina kainas nepriklausomai nuo pasaulinių „rinkos kainų”, jei vartotojai „per mažai suvartoja”, nes šiuo atveju „įmonės neišsilaiko”…
Socialistiniai „ekonomikos dėsniai” galiojo Tarybų Sąjungos planinėje ekonomikoje, kurioje gaminamos produkcijos kainos buvo nustatinėjamos pagal darbo ir kitas sąnaudas, kainose buvo numatoma pelno dalis, išlaidos gamybos priemonių atnaujinimui.. ir t.t. Tarybinių laikų ekonomiką labai gerai iliustruoja statybų sąmatos, kuriose be tiesioginių išlaidų buvo numatoma „pridėtinės” išlaidos nenumatytiems darbams… 8% pelnui, kurio, „gerai sudirbus”, dalis buvo leidžiama skirti papildomam premijavimui… už objektų savalaikį, „pirmalaikį” įvedimą, „rac. pasiūlymus” leidusius sutaupyti…
Ne, negali, kaip ir sustabdyti visuotinės melo propagandos siautėjimo.