Gražiausias rugsėjo dienas praleidęs ligoninėje turėjau laiko pamąstyti, kas atsitinka sąmonei žmogui mirštant?
Sąmonė yra vienas paslaptingiausių realybės reiškinių, nors nežinome, kas ji yra. Tūkstančiai eksperimentų patvirtina, kad subjektyvius jausmus sukuria neurocheminiai procesai smegenyse. Tačiau Kalifornijos universiteto profesorius Donaldas Hofmanas knygoje „Mind and Matter“ rašo, kad sąmonė yra fundamentali kosmose ir sukuria daleles ir laukus, iš kurių viskas atsirado.
Kaip sąmonė priverčia materiją materializuotis? Nežinome. Ar buvo sąmonė prieš atsirandant materijai? Nežinome. Ar yra įrodymų, kad sąmonė yra pirminė kosmose? Hofmanas mano, kad mūsų jausmai nekuria fizinės realybės aproksimacijos smegenyse, bet veikia kaip grafinė sietis. Yra manančių, kad sąmonė yra pirminė, kad ji sukuria smegenų aktyvumą, materialaus pasaulio reiškinius ir objektus. Galbūt erdvė, laikas, materija, spalvos, garsai ir netgi mūsų savasties pojūtis yra tik tai, kaip pasireiškia sąmoningumas.
Kvantinė fizika iškelia vieną giliausių klausimų: ar sąmonė yra smegenų produktas, ar ji susijusi su pačia fundamentaliąja tikrovės struktūra? Kai kurios teorijos nagrinėja galimus sąmonės, kvantinės fizikos ir erdvėlaikio ryšius. Idėja, kad pati Visata yra sąmoninga nėra patvirtinta mokslo.
O kas, jei smegenys veikia kaip biologinė sąsaja, leidžianti sąmonei patirti tikrovę. Ar sąmonė yra pamatinis Visatos elementas, ar ji kyla iš smegenų? Ši mįslė išlieka vienu giliausių klausimų, kurių sankirtoje susitinka neuromokslas, filosofija ir kosmologija.
Neuromokslai sieja sąmoningą patirtį su smegenų veikla, tačiau kaip fizinė neuronų veikla sukuria subjektyvią patirtį, išlieka viena didžiųjų mokslo mįslių.
Tyrimai rodo, kad kiekviena Visatos ląstelė yra sąmoninga. Mokslininkai mano, kad sąmonė užsimezgė pačioje pirmojoje ląstelėje prieš 3,8 milijardo metų. Tai keičia viską, ką žinojome.
Sąmonė neabejotinai susijusi su protu ir siela. Bet jei žmogaus protas evoliucionavo, kaip smegenyse elektrinius impulsus siunčiantys nervai sukelia nematerialios sielos pojūtį ir subjektyvius jausmus. Jei protas yra ne evoliucijos produktas, tai kas jis yra? Kaip jis siejasi su smegenimis.
Žmogaus smegenys yra materija, todėl jos yra evoliucijos produktas. Bet kaip materija ir nemateriali siela sąveikauja? Nedaugelis mokslininkų pritaria materijos ir sielos atskyrimui. Net nereligingi žmonės jaučia, kad jų siela – tai kažkas nematerialaus ir ji yra už mokslo ribų.
Sąmonės tyrinėtojai nesutaria, kaip neuronų sužadinimas sukelia pojūčius, kaip materija sukelia proto suvokiamą nematerialumą. Nervų ląstelės sužadinamos elektrinės poliarizacijos būdu ir sužadinimai perduodami elektriniais signalais. Bet kodėl neuronų sužadinimas sukelia pojūtį? Kodėl pro ląstelės membraną besiskverbiantys kalcio jonai verčia rausti iš gėdos, jausti meilę, pyktį ar baimę? Žmogaus protas ne visuomet yra mūsų brangiausias turtas. Alzheimerio liga sunaikina asmenybę, depresija naikina protą, šizofrenija iš sąmonės ištraukia siaubingas iliuzijas, o epilepsija ištirpina sąmonę. Todėl protas yra trapus.
Nikas Leinas knygoje „Gyvybės triumfas“ (2013) sąmonę laiko vienu didžiųjų išradimų. Tik neaišku, kas ją išrado. Atmintis yra programuojama, kalba programuojama. Jei žmonės tai sugeba užprogramuoti, tai galėjo padaryti ir evoliucija.
Sąmonė yra tai, kaip pasaulio reiškiniai keičia mūsų aš, kaip jausmai siejasi su išoriniu pasauliu. Pasaulio suvokimas tėra tik daugybės neuronų žaismas. Nutraukus regos nervus, apankama. Elektra stimuliuojant aklo žmogaus regos nervus, jis mato. Stimuliuojant tam tikrus nervus, sukeliamas išėjimo iš kūno, sielos sklandymo kažkur, Dievo ar net velnio pojūčiai.
Jausmai mums daro fizinį poveikį, todėl jie yra fiziniai. Koduotus elektrinius signalus nervai perduoda panašiai kaip televizoriuje. Informacija apibūdinama tam tikrais neuronų kodais. Bet kas yra ta neuronais perduodama informacija? Neatrodo, kad jausmai yra elektromagnetiniai ar garso virpesiai. Jie ne kvantai, ne elektronai. Jausmai yra fiziniai, bet fizikos dėsniai jų neaprašo. Natūralioji atranka negali ką nors sukurti iš nieko – jau turi būti kažkoks jausmų gemalas, galintis tobulėti, kurį evoliucija paverčia didingu protu.
Dar nepakankamai suprantame, kaip materiją neuronai paverčia subjektyviais jausmais. Jei elektronai ir atomai gali būti dalelės ir bangos, kodėl materija ir siela negali būti to paties dalyko skirtingi aspektai? Bet ar jausmai yra fizinė materijos savybė? Nebūtinai, jei neuronai jausmus koduoja tiksliai atkuriamu būdu, t. y. jei tam tikru būdu sužadinta neuronų grupė visada sukelia tą patį jausmą. Jausmai yra nežodinė kalba.
Mes nesuvokiame fizinės proto kilmės. Tik mokslo metodai protą susiejo su fizine smegenų veikla. Senovės egiptiečiai nežinojo, kam reikalingos smegenys, todėl balzamuodami faraonus jas išmesdavo. Kadangi sąmonės ir jausmų esmės nesuvokiame, sąmoningas protas pasižymi nematerialumu arba dvasingumu. Mūsų dvasingumas kyla iš to, kad sąmonė veikia remdamasi tik tuo, ką reikia žinoti.
Jei jausmai yra tik nervų konstruktas, kodėl jie tokie tikroviški, turi tikrą prasmę, kuri kyla iš tikro gyvenimo ir tikros mirties? Nors jausmai yra tik neuronų kodas, jis įgytas per milijonus žmonių kartų. Nors nežinome, kaip neuronai sužadina sąmonę, tačiau sąmonė susijusi su gyvenimu ir mirtimi, todėl sąmonė turėtų mirti kartu su smegenimis. Bet to niekas tikrai nežino.
O kas, jei sąmonė yra daugiau nei tik tai, kas vyksta smegenyse? Gal sąmonė susijusi su kažkuo fundamentalesniu? Viskas, ką patiriame – erdvė, laikas, spalvos, garsai ir netgi mūsų savasties pojūtis, yra apdorojama per sąmonę. Mūsų smegenys priima informaciją, ją interpretuoja ir kuria patiriamą tikrovę.
Tačiau ar patiriama tikrovė yra būdas, kuriuo pasireiškia sąmoningumas, kai jis išreiškiamas per erdvę, laiką ir materiją? Tai mokslo nepatvirtinta filosofinė hipotezė. Mokslas neįrodė, kad sąmonė yra fundamentalioji Visatos substancija. Ryšys tarp sąmonės, smegenų ir tikrovės išlieka žavinga viena didžiausių neatsakytų mokslo paslapčių.
Nėra patikimų mokslinių įrodymų, kad sąmonė išlieka po mirties. Tačiau pats klausimas peržengia neuromokslo ribas. Didžiausia mįslė yra ne tai, kas nutinka sąmonei po mirties, o tai, kas yra sąmonė mums esant gyviems.
Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.
Mokslas tą mokslas kitką. Tačiau mokslas tiria objektyvius reiškinius, o sąmonės buvimas nėra objektyvus. Aš pats, subjektas, sąmonę turiu , jokių abejonių, bet kad kitas žmogus irgi turi – kur įrodymas? Aš įsiduriu pirštą Man skauda, bet kai kitas įsiduria – kur jo skausmo buvimo įrodymas? Jei jis sako ai, atitraukia pirštą ir krato ranką – ar tai įrodo subjektyvaus skausmo buvimą pas kitą? .Ne. Įrodymo nėra, mums tenka tik išoriniai svetimo skausmo požymiai bet paties svetimo skausmo buvimo mums nėra.
Gal fizinio skausmo požymių ir nėra,bet jai žmogus priverstas žiūrėti,kaip kankinasi,kankinamas jo artimas,tai tas žmogus taip pat patiria,jaučia vidinį skausmą,sielos ar dvasios.
„Nekraunantis ant mokslo” įrodė, kad tik jis vienas tikrai yra.
‘Kaip sąmonė priverčia materiją materializuotis?’
Sąmonė yra pirma materijos,ir sukuria materiją.Materija negali materializuotis jai ji yra „nieko” būsenoje,nieke.Ar 0 gali tapti 1,tik jei yra kažkas prieš 0.