Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Parazitinis „dešinizmas“ – lietuviškas leftizmo „sistemos griovimo iš vidaus“ būdas

Straipsnis, ir dar tokia antrašte – ne iš gero gyvenimo. AfD sėkmingi rinkimai dar dviejose Vokietijos žemėse rodo – Lietuva velkasi visose Europos Sąjungos šalyse vykstančių permainų uodegoje.

Prieš tris dešimtmečius mūsų nomenklatūrinio sąstingio draustinyje buvo niūriai juokaujama, kad Gorbačiovo „pertvarka“ įstrigo Baranovičiuose. Maskvoje virė politinės aistros, o lietuviai iš pat ryto rikiavosi prie spaudos kioskų ir graibstė iš ten atvežamą smarkiai išlaisvėjusią ir išdrąsėjusią spaudą. Kol pagaliau vargais negalais išsijudino patys.

O štai šiandien net išsijudinti niekaip nepavyksta. O ir vėluojame kur kas labiau. Tada pakilti į Sąjūdį prireikė trejų metų. Praslinko dešimtmetis nuo pokyčių Europoje pradžios, o Lietuvoje – jokių prošvaisčių. Permainų iniciatoriais ir varomąja jėga lyg ir turėtų būti su leftistais „kultūrinius karus“ socialiniuose tinkluose kariaujanti lietuviška dešinė. Bet pokyčių nematyti.

Šiandien galima sakyti, kad permainos vėl įstrigusios netoli Lietuvos sienos – gal Seinuose ar Punske. Atrodo, lietuviai nepastebi arba jiems nė motais, kad dešimtmečius trukęs mums visiems pažįstamos Lietuvos eižėjimas ir trupėjimas virto lavinine griūtimi. Vos per kelerius metus drastiškai pasikeitė tautinė krašto gyventojų sudėtis, o kartu – kalbinė ir kultūrinė aplinka, moralinis ir psichologinis klimatas, net vairavimo ir bendravimo su kitais žmonėmis būdas ir įpročiai. Plečiasi elementaraus storžieviškumo, netvarkos, nešvaros, triukšmo zonos ir stiprėja įspūdžio, jog esi svetimoje šalyje, keliamas įtampos ir nesaugumo jausmas.

Tačiau nors kiek galvojančiam apie Tėvynės ateitį lietuviui tą jausmą labiausiai turėtų stiprinti net ne akyse besikeičianti gyvenamoji ir bendravimo aplinka. Kur kas didesnį nerimą ir baimę turėtų kelti tautiečių abejingumas ir lengvabūdiškumas, dažnai panašus į paprasčiausią bukumą. Gyvename internetinių medijų ir socialinių tinklų amžiuje.

Daugelis yra apkeliavę ir net kiaurai išmaišę visas Europos šalis. Tad absoliuti dauguma yra vienaip ar kitaip matę apleistomis ir apšiurusiomis dykynėmis virtusius kadaise su meile išpuoselėtus ir tiesiog žydinčius milžiniškų tų šalių plotų vaizdus.

Sąjūdžio laikais kartodavome – bastūnai neprisiriša prie savo laikino apsistojimo vietos, todėl ją nusiaubia ir, palikę apšnerkštą, migruoja į žalesnes ganyklas. O kalbant tiksliau – tos žalios ganyklos yra dar neužimtos ir nenusiaubtos vietos, kuriose galima veltui naudotis sėslių gyventojų jose sukurta gerove, o laisvalaikiu mėgautis pramoga niokoti jų rankomis sukurtą grožį ir jaukumą, kaip kad vyksta masinio šašlykų kepimo ir dūminimo židiniais paverstuose Berlyno parkuose.

Visi jaučiame ir net aiškiai suprantame – Lietuvoje vykstančios permainos veda į tokį patį svetur regimą pragarą. Bet niekas nejudina nė piršto tai kelionei nutraukti.

Net ištisus dešimtmečius ideologiškai kvailintose Vakarų Europos šalyse pabudo, nors ir gerokai pavėluotai, tautų savisaugos jausmas. Radosi tautiniai laisvės ir savigynos sąjūdžiai. Sunkiai ir pasiaukojamai kovodami, jie pradeda skinti pergales rinkimuose. Šiems sąjūdžiams kompromituoti išgalvota ir gana sėkmingai priklijuota klaidinanti „kraštutinių dešiniųjų partijų“ etiketė.

Tačiau paskaičius tų „ekstremistų“ programas tampa akivaizdu, kad iš esmės jos stulbinamai panašios į Lietuvos Sąjūdžio programą. O kaip šio beveik visuotinio sujudimo ir pakilimo fone atrodo Lietuva ir ypač vadinamoji patriotinė dešinė?

Ogi niekaip. Stebi, komentuoja ir laukia. Ko ir kiek ilgai lauks? Kol Vilniuje ir kituose didesniuose miestuose neatsiras rajonai, į kuriuos įkelti koją bus žygdarbis, o imigrantų nusikaltėlių kontroliuojamuose tų miestų kvartaluose prasidės gaujų karai, sprogdinimai ir susišaudymai vidury baltos dienos?

Be galo pavojinga, kai tikrovės reiškiniai įvardijami ne kiek įmanoma tikslesniais ideologiniais ir politiniais terminais, bet miglotais erdviniais „dešinės“ ir „kairės“ vaizdiniais.

Deja, Lietuvos dešinieji noriai priima globalistinės propagandos sukonstruotas ir primestas žaidimo taisykles. Nors nepakenktų suprasti, kad intelektualinis išsilaisvinimas iš ideologinio primestų sąvokų ir vaizdinių voratinklio yra pirmas ir absoliučiai būtinas žingsnis autentiškos politinės savivokos bei savarankiško veikimo link. Įvardindami save dešiniaisiais, jie vengia aiškiai patikslinti, su kokia – „nuosaikia“ ar „kraštutine“ – dešine tapatinasi.

Taip pat sunku suprasti, kodėl tautos ir valstybės išlikimo klausimą laiko „dešinės“ monopoliu. Juk elementarus istorinis teisingumas įpareigoja pripažinti, kad socialdemokratai iškėlė Lietuvos politinės nepriklausomybės reikalavimą anksčiau, negu dešiniosios partijos, ir įnešė ne mažesnį indėlį atkuriant valstybę negu dešinieji krikščionys demokratai ir tautininkai.

Tačiau Lietuvos „dešinieji“ ne tik vengia tiksliai apibrėžti savo ideologinę ir politinę tapatybę. Jie ir veikia visai kitaip. Vakarų Europos tautiniai sąjūdžiai išplėšia pergales ir vis dažniau bei gausiau patenka į valdžią per sunkią ir pavojingą kovą. Jie yra „nesisteminiai“ griežčiausia šio žodžio prasme, todėl faktiškai yra persekiojami.

Lietuvoje tokių politikų ir politinių jėgų paprasčiausiai nėra. Yra tik patriotiniu žodynu žongliruojantys „dešinieji“ žaidėjai. Jiems yra atvertas patogus ir saugus, todėl grynai sisteminis, kelias prasibrauti į valdžios žmonių sluoksnį.

Palyginti su LSSR laikais, labai išplėstos kontroliuojamo kalbėjimo ribos. Todėl klesti viešojo kalbėjimo erdvė, kurią yra tikslu vadinti „dešiniąja“ plepykla. Joje leidžiama plepėti nuolatos ir apie daug ką. Galima laisvai kritikuoti ir net pašiepti briuselinį leftizmą ir jo atstovus. Iki išsekimo aptarinėti prigimtinės šeimos svarbą valstybei ir naudą vaikams. Nepavargstant ir nesigėdijant taukšti apie masinės imigracijos sukeltus kasdienio gyvenimo pokyčius, kurių nemato tik aklas.

Tos banalybės – gryna psichoterapija. Gali pabūti guodėju ir kurtis žmonių rūpintojėlio įvaizdį. Leftistinio ES valdysenos modelio architektams ir operatoriams nei šilta, nei šalta, jeigu į parlamentą pateks būrelis plepyklos filtrą praėjusių „dešiniųjų patriotų“, reguliariai šiek tiek papurkštaujančių ir kartais balsuojančių prieš ideologiškai nesvarbius sprendimus. Dar geriau – nuomonių įvairovė ir skirtingas, nesvarbu, kad bejėgiškas, balsavimas yra pliuralizmo išraiška ir tikra demokratijos šventė.

Tačiau atrankos filtras yra, o kalbėjimo leistinos ribos nubrėžtos aiškiai. Plepyklos lankytojai žino viešai nepaskelbtas žaidimo taisykles. Jokių gilesnių analitinių įžvalgų apie vardijamų blogybių priežastis. Jokių ideologiškai ir politiškai pavojingų tikrovės vertinimų. Leidžiama vardyti tik visuomenės ir valstybės ligų simptomus. Pažeisi taisykles – atsidursi nepatikimųjų sąraše. Pažeidėjui užsivers radijo ir televizijos diskusijų laidų ir pokalbių studijų durys.

Tapti atskalūnu ir būti išstumtam į viešojo gyvenimo paraštes nėra įkvepianti perspektyva. Todėl nuolatos byra įstabūs „dešiniojo“ kalbėjimo perlai. Pavyzdžiui, ne taip seniai Lietuvoje buvo atrastas mistiškas viešojo gyvenimo reiškinys, pavadintas „tiesos baime“.

Pasirodo, šitaip įmantriai įvardinta klestinti cenzūra ir kitaminčių persekiojimas. Savisaugos poreikis taip giliai prasismelkęs į „dešiniąją“ mąstyseną ir kalbėjimą, kad užuot vadinus daiktus tikraisiais vardais, šnekama apie „tiesos“ baimę – tarytum turintys galingą Briuselio institucijų ir finansinių rėmėjų užnugarį leftistinės ideologijos žyniai kažkodėl „bijo tiesos“, o ne brutaliai primetinėja savo pažiūras ir paprasčiausiai diegia cenzūrą bei vykdo represijas prieš nepaklusniuosius.

Plepykloje įtaisyto atrankos filtro efektyvumo paslaptį įminti nėra sunku. Bijantis viešai kalbėti drąsiai ir iš esmės „dešinysis“ yra nepavojingas ir lengvai valdomas tauškalius. Lengva numatyti, kad patekęs į valdžią jis taps dar baugštesnis, nes prie jos gėrybių stalo išgaruos paskutinieji jo drąsos ir net elementariausios savigarbos likučiai. Tokiam yra saugu ir galima uždegti žalią šviesą.

Filtras veikia puikiai. Per ketvirtį amžiaus į Seimą buvo patekę ne taip jau mažai „vertybiškai“ kalbėjusių dešiniųjų, tautiškų ir krikščioniškų patriotų. Tautininkų, centristų, buvo net gana gausios „Drąsos kelio“, „valstiečių“, TS-LKD „krikdemų“ frakcijos. Ką jos nuveikė, kad Lietuva neatsidurtų dabartinėje padėtyje? Absoliučiai nieko.

O kodėl Lietuvos „dešinieji“ pasirodė tokie bejėgiai palyginti su kitų šalių „kraštutiniais dešiniaisiais“, tampančiais Europą keičiančiomis politinėmis jėgomis?

Turbūt ne todėl, kad nekenčia Lietuvos ir siekia ją sugriauti. Gal net nėra visiškai abejingi jos likimui ir norėtų padaryti ką nors gero. Bet trukdo vienas bruožas, skiriantis juos nuo AfD gretose kovojančių vokiečių ir kituose tautiniuose savigynos sąjūdžiuose vargstančių „kraštutinių“ dešiniųjų – leftistinių valdžių ujamų ir persekiojamų sistemos atstumtųjų.

Lietuviškieji „dešinieji“ skiriasi nuo jų tuo, kad nori ir mėgina sėdėti ant dviejų kėdžių. Jie nieko prieš pasitarnauti leftistų naikinamai tautai ir valstybei. Bet dar labiau bijo rimtai susipykti su leftistais ir tapti jų rūstybės taikiniais.

Didžiausia nelaimė – nepatekti prie valdžios lovio ir jau absoliuti tragedija – jį prarasti. Todėl geriau leisti Lietuvai skęsti. Tegul tauta gelbėjasi, kaip išmano.

Štai kodėl vietoje sunkaus ir kantraus politinio šviečiamojo darbo ir tikros kovos – psichoterapiniai paguodos seansai tuščioms patriotiškoms kalboms imliems lietuviams. Patekus į Seimą – tokios pat patriotiškos kalbos ir teisingi vertybiniai balsavimai neesminiais klausimais.

Principiniais klausimais – drausmingas balsavimas pagal ideologines leftistinės politikos gaires. Neutralizuoti, iš tikrųjų nukanalizuoti pasipriešinimą leftizmui paleidžiant vėjais vėl ir vėl apgaunamų rinkėjų balsus – štai kokia tokio parazitinio „dešinizmo“ paskirtis leftistinės valdysenos sistemoje.

Reikia pripažinti, kad tinkamai instrumentalizuotas parazitinis „dešinizmas“ yra puikus represijų pakaitalas. Nereikia sekti nepatenkintų santvarka ir gyvenimu, garsiau murmančių – grūsti į sulaikymo kameras ir kamantinėti tardytojų kabinetuose, pavojingiausių – siųsti į kalėjimus ir lagerius.

Dešinioji plepykla su kitais jos priklausiniais išgarina protesto nuotaikas be represijų, teroro ir smurto. Ji veikia nepabaigiamo vedžiojimo į Niekur principu.

Plepykloje saldžiai suokiantys patikimi čiulbuonėliai patenka į Seimą, jame esminiais klausimais balsuoja, kaip reikia, ir eilinį kartą palieka naiviuosius patriotus prie suskilusios geldos.

Tie padejuoja, kad vėl juos apgavo. Bet atlėgus nuoskaudai ir išgirdę patriotišką naujų čiulbuonėlių suokimą – dar kartą patiki.

Ir šitaip metų metais laukiama tų tikrųjų, kurie neapgaus. Patikima, civilizuota, saugi ir tvari leftistinio valdymo schema, kuri be parazitinio „dešinizmo“ paprasčiausiai būtų negalima.

Pažįstamas vaidmuo ir veikimo braižas. Panašiai elgėsi vadinamieji lietuviškieji „tautiniai“ komunistai. Uoliai tarnaudami Maskvai, jie teisinosi „dirbantys Lietuvai“, ir jiems užteko įžūlumo aiškinti, kad veržiasi į kolaborantų partiją „griauti sistemą iš vidaus“.

Jie parazitavo daugelio troškusių paguodos lietuvių patiklumu.

Parazitinis „dešinizmas“ yra tik smarkiai patobulinta šio sovietinio kolaboravimo mechanizmo versija, pritaikyta vakarietiškos leftistinės valdomos demokratijos sąlygoms.

Jis yra liūdnos tradicijos – ne kovoti, o tik „griauti sistemą iš vidaus“ ir šitaip stabilizuoti leftistinę valdymo sistemą – tęsinys ir pražūtinga senos lietuviško prisitaikėliškumo ligos metastazė tautos politiniame kūne.

Vytautas Radžvilas yra filosofas, politikos teoretikas ir politologas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, ilgą laiką dėstęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.