Labai įdomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1249/2026.
Byloje kilo klausimas, ar galima priteisti iš valstybę pagal įstatymą atstovaujančios institucijos žyminį mokestį, jeigu valstybė kaip šalis pralaimi bylą.
Apeliacinės instancijos teismas sako, kad gali.
Aukščiausiasis teismas sako, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo byloje atsakovė yra valstybė, o Valstybinės Ligonių Kasos veikia tik kaip valstybės atstovė pagal CK 6.273 straipsnio 1 dalį, CPK 51 straipsnio 4 dalį ir PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalį. Lėšų, iš kurių atlyginama žala, šaltinis nekeičia aplinkybės, kad žyminio mokesčio mokėtojas ir gavėjas būtų tas pats subjektas.
AT situaciją net pavadina ad absurdum.
Bet ar tikrai taip viskas paprasta?
Žyminio mokesčio paskirtis – sumažinti bylinėjimosi tikimybę. Tam tikros finansinės naštos šaliai rizika laiduoja , kad šalis atidžiau įvertins savo galimybes procese ir bus labiau linkusi baigti ginčus be teismo proceso arba sudaryti taikos sutartis.
Tai taip vadinamasis elgesį koreguojantis arba įtakojantis mokestis, jo paskirtis nėra surinkti reikšmingą kiekį lėšų valstybės viešosioms funkcijoms vykdyti. Panašus pvz yra specialus lošimų arba kokio nors nesveiko maisto apmokestinimas.
Todėl ir jo taikymas turi būti nustatomas atsižvelgiant į paskirtį, aš taip kažkodėl galvoju.
Institucijos, atstovaujančios valstybę, su ryžtingu užsispyrimu nenori taikių ginčų sprendimų ir dažnai stoja į procesinę kovą ginčytis net akivaizdžiausiai pralaimėtose situacijose.
O kodėl gi ne, paprastai savo teisininkus turi, jiems algas šiaip ar taip moka, nesvarbu kokius niekus jie teisme bekalbėtų gindami mundurą.
Ir tokios kalbos neretai yra sėkmingos procesine prasme. Be to, teismai labai labai noriai mažina iš valstybės kišenės priteisiamas laimėjusios privačios šalies naudai jos turėtas advokatų išlaidas.
Nors kišenė tik teoriškai viena – kiekviena valstybės kontorėlė pavydžiai saugo savo biudžetinius pinigėlius ir visai nė trupučio nelaiko jų bendros visų kišenės pinigais. Todėl nevykusių veiksmų sukeltos sąnaudos būtų konkrečios įstaigos probelma, už kurią vadovas gali duoti per kepurę nevykusiai veikusiaim pavaldiniui ir pvz paklausti – o kokio velnio bylinėjaisi aiškioje situacijoje?
O dabar dar ir žyminio nereikia mokėti pralaimėjus.
Nagi dabar yra komfortas, beveik SPA zona teisingumo vykdyme.
Ar tikrai institucijai, atstovavusiai valstybę, žyminis mokestis yra absurdas?
Štai pažiūrėkime, mūsų valstybė nėra apmokestinusi biudžetinių įstaigų nekilnojamojo turto mokesčiu, bet yra nemažai svarstymų tuo klausimu ir vienas iš pagrindinių argumentų – mokesčiai didintų veiklos efektyvumą, nes privalėdama juos mokėti, biudžetinį įstaiga nesiektų valdyti jai nenaudingo savo veiklai turto, o turimą siektų valdyti efektyviau.
Aišku, tradicija yra kita ir ji vyrauja.
Bet kai kuriose ES narėse valstybės institucijos moka NT mokestį savivaldybėms, kaip infrastruktūros mokestį ir niekam nekyla mintis to vadinti absurdu.
Arba biudžetinių įstaigų tam tikrais atvejais mokamas PVM kai perkamos prekės.
Tas pat būtų su žyminiu mokesčiu.
Kad valstybė save myli ir nuo visko, nuo ko tik galima atleisti, save atleidžia, tas tiesa, nes labiau save mylinčio ir net prievarta kitiems liepiančio save mylėti narcizo visame pasaulyje nerasi.
Bet kritiškas požiūris į tai visai nebūtinai yra absurdas.
