Gravitacija mums primena, kad priklausome Visatai. Jaučiame, kaip gravitacija traukia mus prie žemės. Esame fiziniai organizmai, paklūstantys gamtos dėsniams, tačiau mūsų smegenys leidžia kelti klausimus, į kuriuos atsakymų gali tekti ieškoti ne vienai kartai. Mūsų kūnas yra susietas su fiziniu pasauliu. Tačiau mintys leidžia tyrinėti Visatą toli už mūsų kūnų ribų. Ta pati kosminė istorija, sukūrusi žvaigždes, planetas ir gyvybės elementus, suformavo smegenis, gebančias pažinti viską valdančius dėsnius
Mūsų protas gali nukeliauti toli už artimiausios aplinkos ribų. Galime mintyse regėti už milijardų šviesmečių esančias galaktikas, sugrįžti į vaikystės prisiminimus ar apmąstyti tai, kas egzistavo dar prieš atsirandant Visatai. Mintys gali peržengti laiko, galimybių ir vaizduotės ribas.
Mumyse nėra nieko nekintamo. Nervų sistema gali persitvarkyti, kūnas gali atsistatyti. Protas visą gyvenimą perkuria savo struktūrą, remdamasis tuo, apie ką nuolat galvojame ir ką praktikuojame. Tokia yra mūsų prigimtis.
Žmogaus smegenys geba fizinius signalus paversti prisiminimais, emocijomis, idėjomis ir vizijomis. Esame protą turinčios iš materijos sudarytos būtybės, susietos su Žeme, tačiau besidairančios į žvaigždes.
Mūsų gyvenimą formuoja aplinkybės, sprendimai, santykiai ir galimybės, kurias ne visada įmanoma numatyti. Kiekviena nauja patirtis gali pakeisti tai, kaip suprantame save ir aplinkinį pasaulį.
Sąmoningumas ir įsitikinimai formuoja mūsų patirtį. Gali atrodyti, kad mūsų tapatybė yra nekintama, tačiau didelė jos dalis gyvenimo eigoje kinta. Tai, ką vadiname „savimi“, yra nuolat kintantis patirčių, minčių ir santykių raštas.
Jausmas, kad esame savimi, nereiškia, kad mumyse slypi nekintamas „aš“? Mūsų mintys kinta. Prisiminimai – evoliucionuoja. Asmenybė formuojasi per patirtis, santykius ir laiką. Mūsų savasties pojūtis kyla iš daugybės tarpusavyje sąveikaujančių smegenų procesų. Deja, dirbtinio intelekto eroje negalime tikėti nei savo akimis, nei ausimis.
Visą gyvenimą fiziškai keičiamės. Atomai patenka į mūsų kūną ir jį palieka, ląstelės pakeičiamos, o audiniai atsinaujina skirtingu greičiu. Nepaisant šių pokyčių, išlieka mūsų tapatybės pojūtis. Jei materija, iš kurios esame sudaryti, kinta, kas lemia, kad išliekame tie patys?
Mūsų protas kartais įstringa rutinoje. Pamirštame, kad tikrovė driekiasi kur kas toliau už mūsų kasdienę patirtį. Tolima galaktika, senovės civilizacija, mokslinis atradimas ar filosofinis klausimas gali pakeisti požiūrį į tikrovę. Žinios ne tik užpildo protą informacija – jos keičia tai, kaip patiriame tikrovę. Kuo daugiau tyrinėjame, tuo daugiau langų atveriame į nuostabią Visatą. Visata nesukurta taip, kad atitiktų mūsų lūkesčius, kad būtų lengvai suprantama. Mūsų, smalsių būtybių, užduotis – stebėti, kelti klausimus bei mokytis.
Gravitacija laiko planetas orbitoje, formuoja galaktikas ir daro įtaką kosminių struktūrų judėjimui. Ji jungia objektus didžiuliais atstumais be fizinio kontakto. Panašiai nematomos jėgos formuoja žmogaus patirtį. Meilė, dėmesys, pasitikėjimas ir sąmoningumas paveikia mūsų santykius, sprendimus ir gyvenimo kryptį taip, kad tai ne iš karto matoma. Kosminės gravitacijos ir žmogiškojo ryšio palyginimas yra gražus priminimas, kad ne viską galima suprasti vien pažvelgus į fizinę išvaizdą. Galingiausi veiksniai yra tiesiogiai nematomi, bet galime atpažinti per jų poveikį.
Per visą istoriją karaliai, imperatoriai, turtingi ir paprasti žmonės susidūrė su ta pačia neišvengiama tikrove: žmogaus gyvenimas yra baigtinis. Joks turtas, įtaka ar socialinis statusas nesuteikia žmogui apsaugos nuo mirtingumo. Civilizacijos kyla ir žlunga, imperijos išnyksta. Verta suabejoti reikšme, kurią suteikiame statusui ir turtams. Visi žmonės yra iš prigimties pažeidžiami. Tikrasis lygybės matas slypi mūsų žmogiškume.
Mumyse gyvena Visatos šviesa, meilės galia ir džiaugsmas tiesiog būti. Viskas, ko mums reikia, yra mumyse. Gyvenkime savo gyvenimą.
Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.
