Prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas. Ar bus išgirstas Mokytojos įspėjimas lietuvių kalbos išdavikams?

Žinomas kalbininkas Stasys Tumėnas, pagrįstai pasibaisėjęs Teisingumo ministrės ir jos komandos užmoju „praturtinti“ mūsų raidyną ar ne 200 svetimų abėcėlių diakritinių ženklų, klausia: kodėl savo kalbą vėl varome iš Lietuvos?

Klausia teisingai, bet per švelniai. Lietuvių kalba ne tik varoma iš Lietuvos – tai jau absoliučiai akivaizdus faktas. Kalba ne šiaip varoma – ji ciniškai spardoma ir luošinama.

Kuo, jeigu neatpažįstamu suluošinimu, dar galima pavadinti sąmoningą ir masinį kalbos užteršimą absoliučiai neperskaitomais „originaliais“ tolimiausių kalbų asmenvardžiais, kuriuos matydami būsime priversti spėlioti, kaip jie tariami?

Šį kartą plačiau nerašysime, kad šitaip prifarširuota neperskaitomų ir neatpažįstamų vardų, todėl beviltiškai išdarkyta, lietuvių kalba faktiškai ir galutinai praras savo valstybinį statusą. Vien todėl, kad nepajėgs atlikti savo svarbiausios funkcijos – visiems Lietuvos piliečiams laiduoti galimybę patogiai ir sklandžiai bendrauti raštu lengvai perskaitomais rašmenimis.

Bet dar šiurpiau yra kitkas. Atrodo, kad suplanuotas ir nuosekliai siekiamas įgyvendinti šitokio masto lietuvių kalbos sudarkymas neturi precedento jokioje valstybėje. Tai reiškia, kad Lietuva taptų pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje būtų leista šitaip išsigimėliškai tyčiotis iš valstybę sukūrusios titulinės tautos ir jos kalbos.

Panašu, kad TM pasiūlytas įstatymo dėl diakritinių ženklų įteisinimo projektas ir taps ta riba, iki kurios žingsnis po žingsnio atstumti lietuviai nebeturi kur trauktis ir turės sau atsakyti į esminį klausimą – kas mes esame?

Vis dėlto kritiniu momentu stosianti ginti nuo išniekinimo ir neatpažįstamo sunaikinimo savo gimtosios kalbos ori tauta ar paskutinius kalbinės savimonės ir tautinės savigarbos likučius praradusi, visų pagrindinių lietuvybės sandų – kalbos, istorinės atminties, tradicijų – išsižadėjusi ir jų naikinimą bukai stebinti romiai ir abejingai atrajojančių pilvažmogių banda?

Tai sužinosime jau netrukus. O kol kas labai reikia, kad turintieji nors lašelį meilės gimtajai kalbai ir išsaugojusieji nors krislelį žmogiško padorumo ir tautinės savigarbos lietuviai atidžiai perskaitytų ir apmąstytų ilgametės lietuvių kalbos mokytojos Liutgardos Čepienės viešą laišką Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkei Violetai Meiliūnaitei dėl įvykdytos niekingos lietuvių kalbos išdavystės.

Lietuvos kalbininkai šitaip nebuvo smukę net sovietinės okupacijos laikais. Be galo iškalbingas ir pamokantis VLKK praeitas lietuvių tautos, Lietuvos valstybės ir jos kalbos išdavystės kelias.

Daug metų Komisija mėgino kovoti ir ginti lietuvių kalbą. Net tris kartus sugebėjo rasti jėgų ir drąsos atmesti nusikalstamus ir tiesiog išsigimėliškus eksperimentus su lietuvių kalba, kuriuos pateisinti ir įteisinti buvo nuolatos spaudžiama ir prievartaujama.

Profesinė ir tautinė savigarba vis padėdavo atsispirti spaudimui, o gilios kalbotyros žinios leisdavo kvalifikuotai ir argumentuotai parodyti pragaištingus „eksperimentų“ padarinius lietuvių kalbai. O štai dabar palūžo ir išdavė.

Faktiškai pasielgė taip pat, kaip 1940 m. „Stalino saulės“ nešėjai arba kaip palūžo ne vienas į SSRS represinių struktūrų letenas patekęs ir Lietuvą išdavęs pasipriešinimo dalyvis. Tik ši lietuvių kalbos išdavystė – baisesnė ir slegianti. Juk p. V. Meiliūnaitei ir Komisijos nariams, sutikusiems suduoti triuškinantį smūgį lietuvių kalbai, net iš tolo negresia tai, ką tekdavo patirti kovotojams už Lietuvos laisvę.

Mokytoja teisi savo laiške įspėdama, kad šios išdavystės paslėpti nepavyks ir ji taps nenuplaunama gėdos dėme VLKK narių biografijose. Jos laiškas kelia ir kitų klausimų.

Vienas svarbiausių – ar jis liks vienišas balsas lituanistų bendruomenėje? Ar lietuvių kalbos mokytojams užteks ne tik tautinės savigarbos, bet ir paprasčiausios profesinės nuovokos bei įžvalgumo suprasti, kad nuo lietuvių kalbos statuso ir vaidmens visiškai priklauso jų dėstomo dalyko prestižas ir reputacija?

Ar jie supras, kad bailiai tylėti pasyvai stebint, kaip varoma iš Lietuvos ir sadistiškai naikinama lietuvių kalba, – tai sutikti, jog ji verčiama apgailėtina „čiabuvių“ šnekta, kurios paprasčiausiai niekas nebenorės mokytis?

Tiesą sakant, išdavusi ir pardavusi lietuvių kalbą VLKK taip pat uoliai kerta šaką, ant kurios sėdi. Kam reikalinga prižiūrėti ir saugoti kalbą, su kuria gali daryti, ką užsimano, bet kuris jos nekenčiantis priešas ir griovėjas, kokie neabejotinai yra TM jaukiai įsikūrusi Pietryčių Lietuvos autonomininkų kovas tęsianti politinė grupuotė?

Mokytoja Liutgarda Čepienė įspėja apie įvykusią išdavystę ir jos kainą mūsų kalbai, tautai ir valstybei.

Ar jos įspėjimas nuskambės kaip šauksmas tyruose, ar jį pagaliau išgirsime – tai priklauso tik nuo kiekvieno lietuvio proto, savigarbos jausmo ir sąžinės balso.

O galiausiai – nuo meilės Tėvynei ir noro išlikti laisvų ir orių lietuvių tauta.

Nuoroda į mokytojos tekstą.