Valdas Sutkus. Europos parlamentas apdovanojo ordinu Europos griovėją

2026 metų gegužės 19 dieną Europos Parlamente Angelai Merkel buvo įteiktas aukščiausio laipsnio Europos ordinas už nuopelnus (European Order of Merit). Šis ordinas yra Europos parlamento įsteigtas 2026 metų pradžioje minint Šumano deklaracijos 75-asias metines. Pagal ordino nuostatus, juo apdovanojami asmenys už indėlį į Europos integraciją ir Sąjungos vertybių puoselėjimą. Ordino įteikimo ceremonijoje kalbėta apie krizių valdymą per šešiolika A. Merkel buvimo Vokietijos kanclere metų. Per ceremoniją taip pat pabrėžtas jos vaidmuo „tiesiant tiltą tarp Rytų ir Vakarų“.

Bet ne visi sutiko su šia versija. Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partijos europarlamentarai ceremoniją boikotavo. Salėje jie laikė plakatus, kuriuose buvo užrašyta, kad Merkel griovė Europos Sąjungą. Merkel politiką jie siejo su parama Putino režimui, nelegalia migracija, žaliojo kurso nulemtu Europos konkurencingumo silpnėjimu.

Kentėjimas vietoj protesto. Tylėjimas vietoj atsako. Diplomatinė migla vietoj politinio apsisprendimo

Yra vienas charakteringas epizodas, kuris iš esmės paaiškina visos Merkel epochos charakterį.

2007 metų sausį savo Sočio rezidencijoje Putinas susitikimo su Merkel metu įleido į salę savo didžiulį juodą šunį, kurį jam buvo padovanojęs tuometinis Rusijos Nepaprastųjų situacijų ministras S. Šoigu. Tas šuo Rusijos spaudoje buvo neoficialiai vadinamas Putino užsienio politikos patarėju, o Putinas mėgo juokauti, kad kai būna blogos nuotaikos, kreipiasi į savo šunį ir tas „duoda jam gerų patarimų“.

Merkel šunų bijojo nuo 1995 metų, kai buvo apkandžiota. Dar prieš susitikimą ji per savo padėjėją paprašė Putino komandos neįvesti šuns į salę, bet šuo vis tiek buvo įleistas. Jis priėjo prie Merkel ir ėmė ją uostinėti. Merkel sėdėjo sutingusi, be žado. Tai buvo apskaičiuotas Putino parodomasis veiksmas: visa Europa gauna žinią, kaip Kremlius vertina vokiečių kanclerę.

Vėliau Merkel sakė, kad suprato Putino motyvą, bet ji tai iškentė ir taip parodė stiprybę. Ji neprotestavo, nenutraukė susitikimo, o tyliai kentėjo Putino patyčias. Ir būtent šitą kentėjimą ji pavadino savo pergale.

Tai yra visos Merkel epochos raktas. Kentėjimas vietoj protesto. Tylėjimas vietoj atsako. Diplomatinė migla vietoj politinio apsisprendimo. Tokia logika kanclerė vadovavosi visus šešiolika valdymo metų – ne tik prieš Putiną, bet ir prieš kiekvieną iššūkį, kuris reikalavo ne kančios, o apsisprendimo ir veiksmo. Su tokia logika Vokietija ir Europą atvedė į tą būklę, kurioje ji yra šiandien. O dabar Briuselis būtent šitą elgseną pagerbia savo aukščiausio laipsnio ordinu.

„Kantraus kentėjimo“ pavyzdžiai

Štai konkretūs Merkel stiliaus „kantraus kentėjimo“ pavyzdžiai papunkčiui:

1. Bundesveras paverstas griuvėsiais

Kai Merkel 2005 metais atėjo į kanclerės postą, Vokietijos kariuomenė turėjo apie 280 tūkstančių karių ir veikiantį visuotinio karinio šaukimo įstatymą, įvestą dar 1956 metais. Kai 2021 metais ji pasitraukė, Bundesvero gretose tebuvo apie 180 tūkst. prastai paruoštų karių. Kariuomenė sumenko trečdaliu.

2011 m. Merkel vyriausybė sustabdė visuotinį karinį šaukimą – panaikino tvarką, gyvavusią Vokietijoje nuo 1956-ųjų. Kartu buvo uždarytos šauktinių apskaitos įstaigos visoje šalyje, ir pats karinio registro mechanizmas buvo demontuotas. Tai buvo strateginio gynybos pamato išardymas. Šiandien Vokietija net negalėtų greitai mobilizuoti rezervo, nes nebeturi apskaitos sistemos, kuri žinotų, kur tie rezervininkai yra. Prie Merkel karinė tarnyba Vokietijoje, apskritai, prarado prestižą, nes valstybė ją pavertė trečiaeiliu reikalu.

Technikos būklė dar baisesnė. 2018 metais Vokietijos parlamento gynybos komisaro ataskaita parodė: iš šešių povandeninių laivų – nė vienas neparengtas operacijoms. Iš 128 naikintuvų „Eurofighter Typhoon“ tinkami naudojimui buvo 39, dalis jų – be ginklų ar be veikiančių ryšių sistemų. Iš 130 transporto sraigtasparnių tinkami buvo 29. Iš 15 transporto lėktuvų „A400M“ tinkami skraidyti – tik 3. Panaši situacija buvo ir su tankais bei pėstininkų kovos mašinomis. Kovinis karinės technikos parengtumas siekė vos 39 procentus – likusi dalis prieš naudojimą turėjo būti remontuojama. Šaltojo karo metais Vokietija turėjo 4 500 tankų. Merkel valdymo pabaigoje – apie 230.

Tuo metu Vokietijos gynybos išlaidos siekė 1,2 procento BVP – beveik dvigubai mažiau už NATO sutartą dviejų procentų minimumą. O juk Vokietija buvo didžiausia NATO sąjungininkė Europos žemyne. Putino karinė mašina tuo metu radikaliai lenkė Bundesverą. Berlynas tai žinojo ir kantriai kentėjo.

2. Atominės energetikos numarinimas

Žaliųjų aktyvistų spaudžiama, Merkel entuziastingai pratęsė dar Putino draugo – kanclerio Gerhardo Schröderio pradėtą Vokietijos atominių elektrinių uždarymą. Vietoje atomo atėjo Energiewende – brangus ideologinis vėjo ir saulės energetikos projektas: atsinaujinančios energijos rėmimo tarifai – garantuotos elektros kainos vėjo ir saulės gamintojams, subsidijos atsinaujinančios energijos gamintojams, elektros tinklų plėtrai, naujoms aukštos įtampos linijoms, rezervinėms dujinėms elektrinėms, šildymo sistemų pertvarkai. Vokietijos energetikos pramonės asociacija 2024 metais apskaičiavo, kad iki 2035 metų reikės apie 1,2 trilijono eurų investicijų.

Vokietijos vartotojai vien elektros sektoriuje per metus padengia apie 28 milijardus eurų papildomų mokesčių ir priemokų; šie priedai sudaro daugiau kaip pusę namų ūkių elektros sąskaitų. Šiandien elektra Vokietijoje kainuoja 2-3 kartus daugiau, nei JAV ir Vokietijos pramonė bėga į užsienį. Chemijos pramonės gigantas BASF gamybą perkelia į JAV, automobilių pramonė traukiasi, o kanclerę už tokią pertvarką Briuselis vadina europine lydere.

3. Putino dujų vamzdžiai

Dujotiekio „Nord stream 2“ projektas, kurį Merkel asmeniškai gynė iki paskutinės savo kanclerystės dienos, pasodino Vokietiją ant rusiškų dujų adatos. Bet Merkel laikėsi „pragmatiškos partnerystės“ doktrinos. Tačiau kiekvienas vamzdynais pratekėjęs kubinis metras dujų virto Kremliaus pajamomis, finansavusiomis karą prieš Ukrainą. Pirmasis „Nord stream“ dujotiekis su 55 milijardų kubinių metrų per metus pajėgumu pradėjo veikti 2011 metų lapkritį, antroji jo gija – 2012 metų spalį. Iki 2018 metų vamzdynas dirbo 107 procentų savo deklaruoto pajėgumo. Iki 2021 metų jis tiekė du trečdalius visų Vokietijos dujų importo. Vokietijos priklausomybė nuo Maskvos dujų augo nuolatiniu tempu: 2005 metais ji siekė apie 40 procentų, 2014 metais – 45 procentus, 2020 metais – 65 procentus. Merkel sąmoningai pasirinko priklausomybę nuo žmogaus, kuris ją gąsdino savo dideliu juodu šunimi. Esmingiausias sprendimas buvo padarytas 2015 metais. Vieneri metai po to, kai Rusija aneksavo Krymą ir pasaulis pamatė rusų kareivius kaimyninės šalies žemėje. Būtent tais metais Merkel vyriausybė patvirtino antrojo dujotiekio – „Nord Stream 2“ statybą. Vienintelis dujotiekio akcininkas – Rusijos valstybinė įmonė „Gazprom“.

4. Sienų atidarymas migrantams

A. Merkel lozungas „Mes su tuo susitvarkysime“ tapo visos Europos migracijos politikos lūžio tašku. Kanclerė atvėrė šalies sienas ir 2015 metais į Vokietiją įvažiavo milijonas prieglobsčio prašytojų, o iki 2017 metų pabaigos – iš viso beveik pusantro milijono. Tai nebuvo „šeimos, bėgančios nuo karo“. Tai buvo karinį amžių turinčių vyrų banga iš svetimos kultūros.

Padariniai pasimatė greitai. 2015–2016 metų Naujųjų metų naktį Kelne pagal policijos duomenis buvo užregistruota virš tūkstančio skundų dėl agresijos, daugiau kaip pusė jų – dėl seksualinio užpuolimo. Moterys buvo apsuptos grupių jaunų vyrų ir užgauliojamos bei grabinėjamos aikštėje prie geležinkelio stoties. Užpuolikai buvo atvykėliai iš Maroko ir Alžyro, daugiausia – prieglobsčio prašytojai. Vokietijos policija pradžioje net bandė nuslėpti įvykį. Galiausiai nuteisti buvo vos keletas. Tai buvo gėdinga akimirka, kai valstybė nustojo ginti savo piliečius. Vokietijoje palaipsniui atsirado getai, kur nebekalbama vokiečių kalba, vokiečių teisė neveikia, o vokiečių policija bijo įžengti. Tai ne integracija, o paralelinės visuomenės, kuriose šeimų klanai gyvena pagal savo papročius, jaunimo gaujos šeimininkauja gatvėse, o vietos gyventojai išsikelia. Tas Vokietijos precedentas sukėlė grandininę reakciją Europoje: kitos šalys buvo verčiamos eiti tuo pačiu keliu, dalis šalių tapo migrantų tranzito koridoriais.

Biudžeto išlaidos auga kasmet. 2016 metais Vokietijos federalinė vyriausybė migrantų išlaikymui ir integracijai išleido virš 21 milijardo eurų – daugiau, negu tais pačiais metais buvo skirta Vokietijos kariuomenei. 2017 metais – vėl apie 21 milijardas, o 2023 metais – jau apie 30 milijardų eurų. Apskritai, įskaitant federalinių žemių ir savivaldybių išlaidas, šiandien migracijos politika Vokietijai kainuoja daugiau kaip 30 milijardų eurų per metus.

5. Kalbos cenzūra

2017 metais, Merkel valdymo metu Vokietijoje priimtas Socialinių tinklų turinio kontrolės įstatymas, įsigaliojęs 2018 metų sausį. Jis socialinių tinklų platformas, turinčias daugiau kaip du milijonus naudotojų Vokietijoje, įpareigoja per 24 valandas pašalinti „akivaizdžiai neteisėtą“ turinį ir per 7 dienas – visą kitą „neteisėtą turinį“. Nepaklusniems – iki 50 milijonų eurų bauda. Įstatymas apima 22 nusikaltimų kategorijas: nuo šmeižto iki neapykantos kalbos ir „viešo įžeidimo“.

Pasekmės buvo akivaizdžios. „Twitter“ ir „YouTube“ per pirmąjį 2018 metų pusmetį gavo po kelis šimtus tūkstančių eurų baudų. Bijodamos baudų, platformos pradėjo turinį ne svarstyti, o iškart trinti. Tyrimai parodė, kad nuo 87 iki 99 procentų pašalinto turinio iš tikrųjų buvo teisėta žmonių saviraiška. Tai jau sisteminis žodžio laisvės naikinimas. Žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ įstatymą įvardijo grėsme žodžio laisvei. Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas perspėjo, kad autoritariniai režimai jį nukopijuos savo represijoms pateisinti. Taip ir įvyko. Tas Vokietijos modelis tapo šablonu Rusijai, Malaizijai, Venesuelai ir kitiems režimams. Šis modelis tapo ir Europos Sąjungos skaitmeninių paslaugų reglamento idėjiniu pirmtaku.