Girdėjome apie – „oligarchinę-nomenklatūrinę santvarką“, „valdomąją demokratiją“. Lietuvoje sąvokas išpopuliarino sąjūdietis prof. V. Radžvilas.
Sąvoka – управляемая демократия – plačiai pradėta vartoti XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje, apibūdinant Vladimiro Putino politinę sistemą, kurioje formaliai, imitacijos dėka išlaikomi demokratiniai institutai (rinkimai, partijos, parlamentas). Deja, reali politinė konkurencija, valdžios išsaugojimo ir elito reprodukcijos procesai totaliai kontroliuojami.
Unikalus istorinis bandymas demokratizuoti posovietines visuomenes ir valstybes bemaž nepavyko visai. Baltarusijoje valdžia dešimtmečiais reprodukuojama, falsifikuojant rinkimus ir brutaliomis jėgos struktūrų bei teismų represijomis. Azerbaidžane – valdžią paveldi politinė Alijevų dinastija.
Mano vertinimu, moderni politinė sistema ir pilnavertė atstovaujamoji demokratija Lietuvoje taip ir nesusiformavo. Sukonstruotas ydingas, iš šešėlio kontroliuojamas valdžios galių konstravimo, išsaugojimo ir perdavimo mechanizmas. Jis atsispindi politinės kovos procesuose, kuomet sistemingai naudojami tokie metodai ir įrankiai, kurie nesuderinami su demokratinės valstybės tapatybe.
Mechanizmas gali būti apibūdintas metafora: „šliaužiantis valstybės perversmas“. Pateiksiu požymius, kurie, mano vertinimu, leidžia šį procesą apibūdinti kaip šliaužiantį valstybės perversmą.”
1. Perversmas akivaizdžiai antikonstitucinis. Egzistuoja susitelkusi, galinga interesų grupė, kuri, nepaisant rinkimų baigties, de facto nepraranda savo galių ir valdžios, išlaiko realią įtaką. Tuo tarpu de jure rinkimus demokratiškai laimėjusios politinės jėgos, jų sudaryta koalicija, joms teisėtai atitekusios valdžios faktiškai negali perimti pilna apimtimi.
Naujai sudaryta parlamentinė dauguma, vyriausybė, jeigu ji yra „NE TA“, jei rinkimus laimėjo „NE TIE“, negali vykdyti demokratinės valdžios misijos ir prievolių. Visa tai veda Lietuvą suimituotos demokratijos ir failed State link.
2. Perversmas yra tęstinis, permanentinis, jis periodiškai ektrapoliuojamas į ateitį ir nuolat atnaujinamas, prisiderinant prie einamojo politinio momento. Ištakos sietinos su 1992-1993 m. įvykiais.
1992 m. spalio mėn. įvyko Seimo rinkimai, kuriuos tarptautiniai stebėtojai pripažino demokratiškais ir teisėtais. Deja, V. Landsbergio ir Sąjūdžio reakcija į pralaimėjimą rinkimuose prieš LDDP buvo atvirai konfrontacinė. Pagrindinis naratyvas: buvusi nomenklatūra, „bolševikai“ sugrįžta; galas Lietuvai…
Žinia V. Landsbergio buvo transliuojama ne tik šalies viduje, bet ir į užsienį. Tai apsunkino naujos valdančiosios daugumos ir atsikuriančios valstybės tarptautinę integraciją. Žinia eskalavo nežmonišką įtampą ką tik atgimusios šalies viduje, įskėlė bemaž kriminalinį pilietinį nepaklusnumą (akinių numušinėjimas mitinge nuo valstybės vadovų veido minioje (Č. Juršėno atvejis), minios laistymas ant parlamentarų neaiškios kilmės skysčių, brutalūs įžeidinėjimai „patriotinėje“ spaudoje etc.
Viso to kulminacija – karių-savanorių ginkluotas politinis maištas, paženklintas žmonių aukomis, įvykęs Pakaunėje, 1993 m. Atsiminkime universalią formulę: „rinkimus laimėjo ne tie“…„valdančiojoje daugumoje atsidūrė ne tie“…“galas Lietuvai, darykime ką nors, gelbėkime Tėvynę.“. Ši formulė tebeveikia ir šiandien. Vardan jos idėjinio demaskavimo ir bent jau simbolinio ardymo rašomas šis straipsnis.
3. Perversmas yra latentinis, rafinuotai užmaskuotas. Jis iki šiol adekvačiai neatpažintas plačiojoje visuomenėje, netgi profesionalių analitikų bendruomenėje. Lietuvai nepelnytai uždėta demokratijos „pirmūnės“ etiketė.
Būtent toks iš dalies klaidingas mūsų šalies suvokimas yra įsitvirtinęs ir Vakaruose. Nuožmi ir destruktyvi politinė kova už galių išlaikymą, pralaimėjus rinkimus, yra rafinuotai užmaskuojama. Prisidengiama laisvu demokratiniu diskursu, žiniasklaidos laisve, nuomonių raiškos laisve, valdžios kritikos laisve, taip pat teise į socialinį protestą, įskaitant spontaniškas akcijas.
Stebėkitės VISI, kokia demokratiška yra Lietuva, kaip piliečiai ir medijos negailestingai kritikuoja valdžią. Būtent dėl šios maskuotės, demokratijos deformacija, kuri susiformavo posovietinėje Lietuvoje, nėra akivaizdžiai atpažįstama. Nepažvelgus atidžiau, Lietuvoje klastingas, slenkantis perversmas atrodo, kaip natūralus demokratinio diskurso ir demokratinės politinės kovos vyksmas.
4. Perversmas pasidarė įvairialypis, jo instrumentarijus, beje, sumaniai diriguojamas, šiandien apima bent 5 savarankiškus įrankius. Tai seniai nebėra vieno rinkimus pralaimėjusios lyderio – V.L. – vieša komunikacija.
Tie instrumentai yra:
a) medijos, ypač visuomeninis transliuotojas, iš dalies ir komercinės medijos;
b) angažuotų, tendencingai kalbančių vadinamųjų apžvalgininkų, politikos komentatorių korpusas;
c) teisėsauga;
d) teisėkūra;
e) iš šešėlio sutelktai ir koordinuotai organizuojami pasipiktinusių piliečių socialiniai-politiniai protestai.
Tariamai tai nekalti ir nuoširdūs „spontaniški“ piliečių protestai. Iš gatvės protestas permetamas ir į socialinius tinklus, socialines medijas, kuriose išbujoja brutali, neretai šmeižikiška, necenzūrinėmis patyčiomis persmelkta, sumaniai diriguojama „netinkamų“ valdančiųjų ir jų lyderių kritika.
Būtent čia srautu paleidžiama toji reputaciją žudanti retorika ir kritika, kurios sau negali leisti institucionalizuota medija ar rinktas politikas. Iš juridinio asmens yra paprasčiau pareikalauti atsakomybės, įrodymų, atsikirtimų ir kitos nuomonės publikavimo. „Vatnikas“, „bebras“, „marginalas“ – patys švelniausi leksiniai vienetai. Kiekvienas iš išvardintų 5 įrankių yra įtakingas pats savaime. O, kokią koncentruotą galią bei politinę įtaką gali sugeneruoti visų penkių įrankių sumanus derinimas?
Perversmas įsitvirtina, institucionalizuojasi. Jis remiasi deformuota politine morale ir cinizmu, užmaskuota sistemine dezinformacija ir smegenų plovimu, menkinančių etikečių klijavimu tiek politinėms jėgoms, tiek personalijoms. Jis yra akivaizdžiai nekonstitucinis, nesuderinamas su valstybės, kuri priklauso NATO ir ES, demokratiniu statusu.
Perversmininkai įperša didžiosioms šalies medijoms naratyvą, kuris tiesos ir teisės požiūriu dažnai yra nevienareikšmiškas.
Tarkime, naratyvai apie „skeletus spintose“, „kriminalinį antisemitizmą“, „žodžio laisvės žudymą “, „plagiatą politikų disertacijose“ etc., modernybės sąlygomis akimirksniu ištransliuojami į tarptautinę erdvę.
Visa tai tampa nebekvestionuojama žinia, kuri griauna konkrečių šalies viešųjų lyderių reputaciją ir suteikia antrąjį kvėpavimą nešvariai politinei kovai. Šalutinis nuodingas produktas – šalies reputacijos griovimas – perversmininkams nerūpi. Svarbiausia sunaikinti „NE TUOS“, išlaikyti valstybėje realią įtaką.
Ydingos politinės komunikacijos, valstybę ir visuomenę kvailinančios, konfliktą eskaluojančios retorikos esmę apibūdina bent kelios patarlės. „Kol tiesa maunasi kelnes, melas tris kartus apibėga aplink pasaulį“. „Ar tai jis pavogė paltą, ar iš jo pavogė paltą, žodžiu, labai purvinas reikalas…“.
Šliaužiančio perversmo mechanizmas veikia patikimai ir rezultatyviai. Jis primena 20 a. pirmųjų buldozerių greičių dėžę, turėjusių tik dvi pavaras – pirmyn – atgal.
Kas vyksta, kai rinkimus laimi ir valdančiąją daugumą sudaro „NE TIE“?
Sumaniai derinant medijų, angažuotų komentatorių, teisėsaugos, teisėkūros, spontaniško protesto įrankius, prasideda naujos valdžios ir naujos koalicijos metodiškas daužymas. Individuali ir kolektyvinė valdančiųjų reputacija, vieši pasisakymai, valdysenos planai ir sprendimai pradedami metodiškai daužyti taip, kaip seniau užpuolikai taranais daužė viduramžių pilies vartus.
Tikslas – griauti valdančiųjų reputaciją, sukelti vidinę sumaištį, neleisti perimti valdžios svertų. Svarbiausia, nuolat klibinti valdžią, nelyginant papuvusi stulpą. Klojami pamatai būsimiems rinkimams, idant ateinantį kartą laimėtų “TIE“.
Kas vyksta, kai rinkimus laimi ir valdančiąją daugumą sudaro „TIE“, kurie tariamai yra vieninteliai teisingieji ir tikrieji Lietuvos valstybės formuotojai? Visi minėti penki įrankiai sutelktai pajungiami tam, kad maskuotų ir atplautų tos „vienintelės teisingos“ valdančiosios daugumos klaidas ir galimus nusikaltimus.
Štai garsioji V. Landsbergio 2024 m. sausio 12 d. kalbos frazė: „O valdžia nėra kokia primesta svetimųjų valdžia, tai yra teisėta valdžia, demokratiškai išrinkta. Net jei ir ji nepatinka. Bet šūkaudamas prieš valdžią tu šūkauji prieš valstybę.“
Čia ne šiaip frazė, tai – demokratinės tiesos koncentratas. Tragedija ir farsas tas, kad ši demokratinės politikos aukštoji moralė visada taikoma selektyviai. Ji besąlygiškai pritaikoma SAU, konkrečiu atveju – I. Šimonytės Vyriausybei ir Konservatorių-liberalų koalicijai, bet ji niekada nėra taikoma „NE TIEMS“.
Atpažinus, ko perversmininkai ir jų satelitiniai dariniai siekia, kaip veikia atstovaujamosios demokratijos išmontavimo mechanizmas, privalu įvardinti patį kolektyvinį subjektą, apibūdinti kolektyvinį socialinį-politinį aktorių.
Individus išvardinti kebliau, gali sulaukti teisinių represijų: „kažkokie marginalai priskyrė mane prie perversmininkų?
Tegul viešai atsiprašo ir sumoka 20 tūkst.“. Vadinamuosius „apžvalgininkus“ Lietuvoje žino visi, kas tik turi nuovokos ir stebi šalies politinį vyksmą.
Politines jėgas įvardinti paprasčiau. Tai Lietuvos konservatorių ir liberalų (plačiąja prasme) jungtinis blokas. Savaime suprantama, kad perversmas neturi baigtinio personalinio sąrašo, nors kadaise vadinamųjų „valstybininkų“ sąrašą buvo bandoma sudaryti.
Sutelkti, klastingi ir atstovaujamą demokratiją naikinantys sprendimai neturi teisės akto pavidalo, galimai neturi netgi paprasto tekstinio dokumento pavidalo.
Visgi perversmas vyksta nepertraukiamai, mes visi matome vyksmą, patiriame pasekmes. Mes panašūs į praeities fizikus, kurie dar nepažino giliau magnetizmo ir bangų reiškinio, bet kažką jautė, matė. Pridengė visa tai abstrakčia „eterio“ sąvoka.
Šalies Prezidentas G. Nausėda irgi yra „NE TAS“. 2019 m. gegužės 12 d. pirmajame Prezidento rinkimų ture G. Nausėda pralaimėjo I. Šimonytei skirtumu, sudarančiu tik 0,37 %.
Postą G. Nausėda įtikinamai iškovojo tik antrame ture, gaudamas 65,68 % balsų.
Komedija ir farsas tas, kad, priklausomai nuo politinio momento, nuo potekstės, mūsų Prezidentas pakaitomis jau antrą kadenciją dalinasi tai perversmo aktyvaus ko-autoriaus ir herojaus, tai perversmo „aukos“ vaidmenį.
Sutuoktinė D. Nausėdienė yra tradicinių pažiūrų, tad dažniausiai į „teisingą“ politinį taktą nepataiko. Nenuostabu, jog išpuolių aukos kryžių periodiškai tenka pavilkti ir jai.
Koks galėtų būti perversmo pavienio anoniminio talkininko pasaulėžiūrinis ir asmenybinis portretas? Kokia jų tipologija?
Į klausimą seniai atsakė Maironis: „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto…“. Manytina, kad nemenka dalis klysta arba yra suklaidinti.
Dalyvaudami, per savo profesinį vaidmenį teisėtos, bet „NE TOS“ valdžios nugalinime, dalis nuoširdžiai tiki, jog dalyvauja demokratiniame procese, palaiko kilnų demokratinės kritikos ir valdžios pilietinės kontrolės reikalą.
Didesnioji dalis, manytina, yra karjeros funkcionieriai ir oportunistai. Jie jaučia, kur susigrupavo pasaulėžiūrinės ir politinės galios, formalios ir neformalios, svorio centras. Galimai jie suvokia, kas vyksta, bet įsilieja į bendrą koloną, į bendrą politinės tiesos pagal Orvelą trendą.
Taip reikia, visi taip daro. Tapti teisybės ieškotoju reiškia ne tik išeiti iš komforto zonos, bet ir rizikuoti realiai. Galiausiai, visi psichologiškai nori būti nugalėtojų ir teisiųjų pusėje. Mažai, kas nori save moraliai asocijuoti su užpultaisiais ir ujamaisiais, „bebrais“, „marginalais“, nesvarbu, kad puolimas ir naikinimas galimai nepelnytas, amoralus.
Vėlgi tragedija ir farsas tas, kad „TIE“ – vieninteliai „teisingi“ ir tikrieji „patriotai“ tikrumoje neturi jokios nuoseklios ir tvarios politinės pasaulėžiūros, nebent tik jos fragmentus. Neturi išmintingos politinės strategijos. Tvirta orientacija į NATO ir ES, besąlygiškas Ukrainos palaikymas ir putinistinės Rusijos teisinga bei arši kritika neturėtų mūsų apgauti.
Lietuvai nederėjo rautis prieš Kiniją agresyviau, nei tatai darė bendra ES politika. Baltarusijos teisėtą protestą buvo privalu idėjiškai remti.
Visgi „Belarus Kalij“ išteklių nutekinimas „Ural Kalij“, A. Lukašenkos nustūmimas į Rusijos glėbį buvo klaida. Lietuvai tarptautiniame Hagos arbitraže pareikštas apie 12 mlrd. JAV dolerių ieškinys dėl sustabdyto „Belaruskalij“ trąšų tranzito.
Grėsmingas ieškinys remiasi ne ekscentriško Batkos fantazijomis, o Lietuvos ir Baltarusijos dvišale investicijų apsaugos sutartimi bei tarptautine teise, į kurią mes taip mėgstame apeliuoti.
Melskimės, kad TRUMPas, periminėdamas strateginę kalio trąšų žaliavą, nepamirštų esminės instrukcijos Batkai – „nurėžk didžiąją dalį ieškinio sumos“.
Kritika Lietuvos politikai Kinijos ir Baltarusijos atžvilgiu neturi nieko bendra su simpatijomis autokratiniams režimams. Maža valstybė privalo derinti vertybinius principus su nacionaliniais interesais.
Nykštukinė valstybė su didžiosios valstybės ambicijomis pradeda mąstyti ir pražūtingai veikti imperinių galių kategorijomis. Elgiasi taip, lyg būtų pasaulinė galybė, ignoruodama savo ekonominius ir geopolitinius interesus vien dėl simbolinės užsienio politikos.
Mažos valstybės negali sau leisti tiek klaidų, kiek gali didžiosios. Dabartinė „NE TA“ valdžia bando taisyti, kas sugadinta, minimizuoti žalą, bet ji dabar daužoma visais įmanomais įrankiais.
Straipsnio apimtis braška, visgi žemiau privalu pateikti bent kelis diagnostiškai iškalbingus atvejus, iliustruojančius perversmą.
1. Buvęs parlamentaras K. Bartoševičius jau atlieka teismo paskirtą 7 metų bausmę. Už pedofiliją. Čilėje viešėjęs politikas netikėtai įteikė atsistatydinimo pareiškimą VRK ir padarė viešą pranešimą.
Iš vakaro Generalinė prokurorė neformalaus vizito metu informavo Seimo Pirmininkę, kad rytoj bus kreipiamasi dėl neliečiamybės naikinimo.
Medijose figūravo labai tikėtina, kad būtent valdančių frakcijos vadovė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė paskambino partijos bičiuliui ir perspėdama nurodė: „traukis, netempk dugnan partijos“. Pati prisipažino, kad skambino, esą, tik pasitikslinti, ar bičiulis tikrai raunasi iš Seimo.
Pokalbis išsitrynė. Informacijos išdavikiško nutekinimo tikimybės akivaizdoje normali valstybė būtų atsistojusi ant blakstienų ir VISKĄ išsiaiškinusi, panaudodama visas operatyvines, teisines, ir parlamentines priemones.
Medijos nedrįso šokiruojantį incidentą nutylėti visai, bet skambučio temą eskaluoti akivaizdžiai privengė.
Būtų kažkas panašaus atsitikę su „bebrais“, medijose būtų prasidėjusi isteriška eskalacija ir „žemės drebėjimas“, penkiais balais didesnis, nei vargšės G. Kildišienės atveju.
Simptomiška, dėl nutekinimo teisėsauga irgi nedarė nieko. Būtent dėl medijų ir teisėsaugos sąmoningai vykdyto sabotažo abejonės liko neišsklaidytos, tiesos nežinome, galime tik teisines versijas kelti, kurių niekas niekada netirs.
Kodėl simpatiška moteriškė, vėliau – parlamentarė G.K. dykai važinėjo „Agrokoncerno“ džipu privalėjo aiškintis privataus verslo akcininkai, o ne visuomeninis transliuotojas ar Seimo opozicija.
Privatų gyvenimą saugo Konstitucija, ir asmens duomenis kažkoks BDAR lyg ir saugo?
Nesaugo, nes „NE TIEMS“ Lietuvoje nėra nei moralinės, nei teisinės apsaugos. Užtat su kokiu įniršiu šiandien eskaluojama politikų tariamo plagiato tema. Nei gražuolės džipas, nei galimi akademinio citavimo pažeidimai su valstybės funkcionalumu niekaip nesusiję.
2. „Nesutinku nė su vienu jūsų žodžiu, tačiau iki mirties ginsiu jūsų teisę juos ištarti.“ Tai citata, tiksliau fundamentali liberalizmo pažiūra, kuri priskiriama 18 amžiaus prancūzų filosofui F. M. Arouet (Volterui).
Parlamentarė D. Ulbinaitė, matyt, Voltero neskaitė arba jo veikalais linkusi pasišluostyti. Prisidengdama kovos su dezinformacija motyvais, ji teikė Seimui įstatymą, kuris atvirai įveda politinę cenzūrą ir kriminalizuoja laisvą žodį tiek de jure, tiek de facto.
Čia brežnevizmo-putinizmo politinės teisės perlas. Putino Rusijoje „Už kariuomenės „diskreditavimą“ ar valdžios melaginga pripažintos informacijos apie kariuomenę skleidimą“ numatoma nuo 5 iki 15 metų laisvės atėmimo (207.3 str.).
„Už antitarybinę agitaciją ir propagandą“ tarybinis teismas – humaniškiausias pasaulyje – galėjo skirti ribinę bausmę – iki 10 metų (BK, 70 str.).
Būtent pagal tą sovietų „a lia Ulbinaitė“ straipsnį J. Andropovo Temidė disidentui monsinjorui A. Svarinskui šlovingais 1983 m. atseikėjo 7 metelius Mordovijos lagerio.
3. Seime prasiskynė kelią ir „Rinkimų kodekso“ pataisos. Jų sinerginė esmė dvejopa.
Tai:1) neribotų perteklinių galių suteikimas VRK ir 2) rinkimų stebėtojų, ypač nepartinių, bemaž visiškas nugalinimas. Jei Nausėda įstatymą pasirašys, tegul pasikabina darbo kabinete L. M. Jermošinos ir E.A. Pamfilovos portretus. Mielosios ponios yra Centrinės rinkimų komisijos pirmininkės, pirmoji A. Lukašenkos, antroji V. Putino. Abi tapo nuolat ir masiškai falsifikuojamų rinkimų simboliu.
4. Mano aprašyta perversmo sarkoma, atviru pavidalu, be jokios biopsijos, matoma „čekučių“ istorijoje.
Tipinės, bemaž standartinės, neteisėto lėšų susigrąžinimo iš biudžeto situacijos.
Deja, Lietuvos Temidė įsigudrino suformuoti gausybę procesinių scenarijų, kurie politikams sugeneravo teisines pasekmes, kardinaliai skirtingas pagal skaudumo laipsnį.
Konservatorių ministrų trijulę -J. Šiugždinienę, G. Skaistę, S. Kairį Lietuvos Temidė apdairiai nuvedė į priedangą, nelyginant bombarduojamos Ukrainos vaikučius. Jiems nei civilinis ieškinys, nei viešo intereso gynimo byla nebuvo keliamos, užglaistyta viskas, nekalbant jau apie baudžiamąsias sankcijas.
S. Kairys net lėšų negražino: „jei grąžinsiu, pats pripažinsiu, jog esu kaltas“. Lietuvos zonose „nekalti“ ir „neprisipažinusieji“ ant triaukščių narų nesutelpa…
Visiems kitiems politikams ištisas procesinių koridorių labirintas: viešo intereso gynimo byla, civilinis ieškinys, baudžiamasis procesas, keli skirtingi procesai tam pačiam asmeniui etc.
Gėlės, kvepalai bateliai, ką tik nori rinkis Tu.
Tiksliau, mylima Prokuratūra Tau parinks, pagal tavo politines preferencijas, o teismai viską patvirtins konvejeriu, nelyginant Basmanės teismas (Басманный Суд) Maskvoje.
Konservatoriams armuota priedanga, o visokiems isodoms, vaicekauskams, sabučiams, kai kada netgi ir sinkevičiams – baudžiamasis teistumas.
E. Sabučio baudžiamoji byla užstrigo, mat, Temidė ilsisi.
Jei Eugenijų vėl siūlys į Premjerus, stebėkite, Temidė pabus akimirksniu, tarsi tarybinis pasienietis ir marinamos bylos procesinė sparta vėl ištrykš Islandijos geizeriu.
STOP! Dar vienos biopsijos nebereikia.
