Yra sena, bet taikli sovietinių laikų patarlė: „поздно батя пить боржоми“. Čia jau ir gerb. ministras A. Monkevičius nebepadės.
Akivaizdus yra visiškas mūsų švietimo sistemos bejėgiškumas ir išsigimimas (žiūr. „Mokykloje mušamos paauglės mama šaukiasi pagalbos: padėti negali net policija„).
Vyksta Lietuvos mokyklos „vesternizacija“. Tik tai, kas Vakarų mokyklose yra gero, į Lietuvos „Šūlę“ kažkodėl neateina. Užtat atėjo moralinis maras – vaiko teisių fetišizmas be jokių pareigų ir atsakomybės.
Lietuvoje grėsmingai įsitvirtina „žiobienizmas“, „šakalienizmas“ ir „slušnizmas“… Visa tai griauna, ėda Lietuvos, jos šeimų ir mokyklų dorovines tradicijas bei egzistencinius pagrindus, nelyginant greitoji sarkoma….
Beje, kodėl mūsų šlovingosios „Vaiko teisės“ šioje istorijoje tyli? Kur dingo jų mums taip žinomas institucinis hiperaktyvumas? Kodėl nebeatsiveda to teisto skustagalvio socialinio darbuotojo minėtam dvylikmečiui pagąsdinti?
Panašu, kad agresyvaus ir deviantiško dvylikamečio nereikia užsakovams iš Zelandijos? Nėra šioje konkrečioje istorijoje biznio perspektyvos, todėl skriaudžiami vaikai, terorizuojama klasė ir visa mokykla niekam dabar nerūpi. AŪŪŪ, Žiobiene, AŪŪŪ Jakavoniene!!!
Aš žinau, ką daryti. Yra vaistas. Mokyklos administracijos, mokyklos steigėjo ir policijos neįgalumo bei nusišalinimo akivaizdoje reikia veikti kitaip. Prieš tą 12-metį nenaudėlį turi susivienyti intelektualūs ir teisiškai raštingi mokyklos tėvai, mokyklos vyresni mokiniai.
Štai kodėl reikalinga nefiktyvi, realiai dirbanti mokyklos taryba, aktyvių tėvų branduolys, mokinių savivalda ir mokinių parlamentas. Mokyklos, kurios tuos dalykus turi, jos nėra tokioje krizinėje situacijoje bejėgės. Ir iškilaus pedagogo B. Burgio, beje visiškai išteisinto, vadybinė-pedagoginė klaida buvo būtent ta, kad jis viską puolė daryti vienas, visai nesirėmė tėvais ir mokiniais, jų savivaldos institucijomis, nesirėmė mokyklos viešąja opinija, nesirėmė mokyklos vidaus teisės aktais ir nieko neužprotokolavo.
Susitelkę mokyklos sveikosios jėgos, mokiniai, tėvai gali būti galinga jėga, grupinio spaudimo įrankis keisti elgesį – paklusti mokyklos tvarkai, joje pritapti arba eiti lauk, pasimokyti namuose, pasigydyti….
Prie didžiausios pagarbos pedagoginiam humanizmui, vienas 12-metis neturi terorizuoti visos mokyklos, išniekinti mokyklos misiją, trukdyti norintiems mokytis. Kas užtrauks destruktyviam rankinį stabdį?
Juk tai didžiausias siaubas, kad niekas negali padėti!!! Labai skaudu ir keista, kodėl mūsų šlovingosios „Vaiko teisės“ šioje istorijoje tyli??? Kad jos tik nuo tėvų vaiką gina, o visa kita apie vaikus jiems nesvarbu!!!