„Jeigu atsivežame žmonių iš trečiųjų šalių, turime kartu užtikrinti, kad jų sąlygos ir algos būtų ne tik panašios kaip jų gimtinėse, bet kaip ir Lietuvoje. Lietuvos valstybė pati pripažįsta, kad integracijos sistemą reikia stiprinti. Integracija turi vykti ir per švietimą...”-rašo portalas propatria.lt
*****
Prieš dešimt-penkiolika metų Lietuvoje skirtis tarp nacionalizmo ir kosmopolitizmo buvo gana aiški. Nacionalistai save vadino lietuviškai – tautininkais, skandavo „Lietuva – lietuviams, o lietuviai – Lietuvai!“ Kosmopolitai sakė, jog tėvynė – ten, kur gera, pasitaikius progai – migravo, o tie, kurie įsitvirtino kompradorinio elito sluoksniuose, skubėjo Lietuvą paversti globalia provincija be sienų.
Tais laikais religinės skirtys lietuviškame nacionalizme buvo paraštėse. Tik saujelė esamų ar buvusių migrantų skelbė religinius karus, nusižiūrėję ne į Lietuvos ar lietuvių tautininkų tradicijas, bet į Vakarų populistų bei radikalų paruoštukus. Vakarų Europoje kryžiuočiai – didvyriai. Tik ne Lietuvos atmintyje.
Nacionalistams migrantams atrodė normalu gyventi už Lietuvos ribų, kviečiant Lietuvą į kovą su „babajais“. Paklausti, kuo jie patys skiriasi nuo migrantų-„babajų“, atsakydavo: aš – baltas, „babajus“ – juodas.
Ar tai galima vadinti nacionalizmu? Taip, bet tik euronacionalizmu, labai tolimu nuo lietuvybės. Čia europinė rasinė ir civilizacinė tapatybė priešpriešinama tamsiaodžiams ir kitatikiams, o Lietuva čia ištirpsta. Bet štai pozicijos, ilgą laiką buvusios paribiuose, tapo generaline lietuviškojo nacionalizmo linija.
Vytauto Sinicos vadovaujamas Nacionalinis susivienijimas prabilo Marinos Le Pen (Marine Le Pen) ir „Alternatyvos Vokietijai“ (Alternative für Deutschland) balsu. Kova už lietuvių tautą ir lietuvišką Lietuvą nuslopo karuose už baltąją krikščioniškąją (o tarp eilučių – katalikiškąją) Europą. Religinės skirtys ir lietuvių migrantų tapatybė nėra atsitiktiniai sutapimai.
Tai – glaudus (ideo)loginis ryšys: krikščioniškosios Europos vaizdinys keičia lietuvišką Lietuvą ir lietuvių kilmės žmonių pareigas savo istorinei Tėvynei.
Nacionalinis susivienijimas sąmoningai virš objektyvios migracijos problemos kelia religinę priešpriešą. Juk smerkiant migraciją kaip tokią, tektų pasmerkti daugybę lietuvių migrantų, o jų šeimos – galimi rinkėjai. Kaip sovietiniu pokariu sunku buvo rasti lietuvių šeimą be tremtinių, taip dabar – be migrantų. Daug patogiau pasmerkti musulmonus. Kas, kad tarp jų – Lietuvos totoriai? Kiek tų totorių belikę? Lieka skaičiai.
Paradoksalu, jog daugelis Vakarų euronacionalistų yra sekuliarūs, o tarp V. Sinicos bendražygių galima rasti net pagonių. Tai tik rodo, kad krikščionybė čia tėra manipuliacijos objektas, kaip ir tautiškumas, o tikrasis motyvas – galių santykiai ir veržimasis valdžion. Bet ir eurokontinentinės tautos projektas pasirodė esąs tik tarpinė stotelė. Tapatybinė plėtra natūraliai veda prie kosmopolitizmo ir globalizmo.
V. Sinicos šalininkų oficiozas „Pro Patria“ išspausdino Eriko Meškonio kvietimą į mitingą prieš migraciją. Gražu? Tikrai gražu ir teisinga. Bet kas gi čia rašoma? Ogi kad migracija nėra problema dėl to, kad į Lietuvą gyventi atvyksta žmonės iš kitų šalių. Problema – kai kyla grėsmė tapatybei ir gerovei.
Kas tuo norima pasakyti? Jei kalbame apie vienetus, dešimtis, net šimtus atvykėlių, tai jie nėra jokia grėsmė nei tapatybei, nei gerovei (beje – prie pastarojo akcento dar grįšime). O jei kalbame apie tūkstančius, dešimtis ar šimtus tūkstančių, tai grėsmė tampa automatinė. E. Meškonis čia daro šiurkščią technokratinę klaidą, lipdamas ant sisteminės dešinės išmėginto grėblio, išskirdamas naudingą ir žalingą migraciją.
Kas neutralizuoja destruktyvią masinės migracijos galią? Kalba? Dauguma Prancūzijos gyventojų, kilusių iš kitų šalių, kalba prancūziškai geriau nei arabiškai. Ar jie dėl to tapo geresniais prancūzais, gerbiančiais prancūziškas šaknis ir prancūzišką tvarką? O gal migraciją pozityvia verčia religinė konfesija? Regis, taip mąsto Inga Ruginienė, kviesdama į Lietuvą Filipinų žmones. Juk katalikai. Ką gi, savo laiku kartvelai priėmė savo žemėse tos pačios konfesijos žmones – osetinus. Atėjus laikui, osetinai išdavė kartvelus Rusijai.
E. Meškonis kalba apie migrantų integraciją. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad kalbame ne apie darbo turistus ir ne apie politinius pabėgėlius. Kalbame apie būsimus Lietuvos gyventojus. Darbo turistai grįžtų, pasibaigus darbo sutarčiai, pabėgėliai grįžtų, jų kraštuose pasibaigus karui ar diktatūrai, o pakaitiniai migrantai gyvens čia vietoje lietuvių tautos. Ne su lietuviais, ne tarp lietuvių, o vietoje lietuvių. Tokie gimstamumo rodikliai.
E. Meškonio tekste aptariamos tokios problemos kaip augantis nusikalstamumas, tarpkultūrinė įtampa, konkurencija dėl darbų, didėjanti infliacija, augančios kainos. Čia vos viena kultūrinė problema, visos kitos – socioekonominės. Anot autoriaus, valdoma migracija suteikia daugiau pliusų nei minusų. Tikrai? Lietuvių tautai didelis skirtumas, ar ji bus pakeista valdomos, ar spontaniškos migracijos? Legaliai ar kriminališkai?
Autorius orientuojasi į primityvius buitinius interesus ir baimes. Neplėšikaujantis okupantas – geras okupantas. Užuot kalbėjus apie tautos išlikimą, šaukiamasi gerų atėjūnų. Jei susitaikoma, kad tautos sudėtis bus keičiama, kokia tokių kvietimų ir mitingų prasmė? Negi tik ta, kad mus okupuos, praskies ir ištirpdys planingai ir teisėtai? O gal tai – duoklė rinkėjams: apsaugosime nuo blogų migrantų, kviesime gerus?
Tai kam gi skirta Lietuva? Lietuviams ir kitoms istorinėms Lietuvos tautinėms bendrijoms, įskaitant judėjus žydus, judėjus karaimus ir musulmonus totorius, ar integruojamiems migrantams? Ir ar integracija suveiks? Patirtis rodo: kai svetimšaliai sudaro kritinę masę šalyje ar jos regione, integracija baigiasi.
E. Meškonio tekstas V. Sinicos ofizioze – simboliškas ir dėsningas. Nuo teritorinės lietuvių tautos pereita prie globalios lietuvybės, nuo jos – prie eurotautos, o galiausiai paskelbta, kad lietuviu gali tapti bet kas. Išmokysim lietuvių kalbos, įpratinsime dažyti kiaušinius per Velykas, atversime į katalikybę ir tegyvuoja postmodernusis lietuvių tautos konstruktas.
Antanas Smetona vartosi karste. Bet kam tai berūpi?
Marius Kundrotas yra istorikas ir politologas, Tautos forumo narys.
