Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Nacionalinį susivienijimą suskaldęs klausimas: laisvi be valstybės ar laisvi susigrąžintoje valstybėje?

Tautos forumas (TF) viešai šventė Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Vieninteliu esamomis sąlygomis Valstybės nežeminančiu ir mūsų pačių žmogiško bei pilietinio orumo nepaneigiančiu būdu. Pateisinti žygiavimą Gedimino prospekte vykusiose eitynėse buvo įmanoma tik primenant jų dalyviams ir Tautai egzistencinę būtinybę susigrąžinti Kovo 11-osios valstybę.

Dar kartą – su Laisvės diena, kurios metu paaiškėjo, kad vis dar nesupratome, kas yra laisvė

Egzistencinę, o ne kokią nors kitą būtinybę — nesusigrąžinusi valstybės mūsų Tauta neturi net teorinių galimybių išlikti. Eitynėse nešti plakatai buvo skirti priminti — ne kiekvienas valstybe besiskelbiantis darinys yra valstybė. 1978 m. balandžio 20 d. priimta LSSR konstitucija aneksuotą Lietuvą irgi vadino valstybe:

1 straipsnis. Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika yra socialistinė visaliaudinė valstybė, išreiškianti darbininkų, valstiečių ir inteligentijos, respublikos visų tautybių darbo žmonių valią bei interesus.

Nacionaliniame susivienijime tos „konstitucijos“ dvasia tebėra gyva. Kai kurie partijos nariai nesidrovi postringauti, kad „turime šiokią ar tokią, bet savą lietuvių valstybę.“

Iš tikrųjų politikos moksle seniausiai žinomi požymiai, leidžiantys tiksliai atpažinti ir aiškiai atskirti tikrą — politiškai suverenią — valstybę nuo tik fasadinius valstybingumo požymius, arba dekoracijas, turinčių pseudovalstybinių darinių. Pasakant paprastai, yra ar nėra valstybė — sprendžiama ne iš deklaracijų, vėliavų, herbų ar raudonų kilimų ir garbės sargybų, o iš to, ką gali ir ko negali padaryti keliančio abejonių dėl politinio suverenumo darinio valdžia. Eisenoje nešti plakatai — tai buvo ne kas kita, o konkretus ir tikslus, nors, žinoma, negalutinis, iš Lietuvos atimtų suverenių galių sąrašas.

Policijos priekabės Katedros aikštėje

Akivaizdesnio įrodymo, kad Kovo 11-osios valstybės nebėra ir jos nebeturime, atrodytų, jau nebegalėjo ir būti. Ir staiga jis atsirado. Policijos priekabės Katedros aikštėje dėl TF narių iškeltų plakatų turinio tapo lakmuso popierėliu, parodančiu tikrąją Lietuvos valstybingumo būklę. Paaiškėjo, kad viešai pasakyti, ką iš tiesų reiškia būti valstybe, paprasčiausiai išvardijant politologinius valstybingumo kriterijus — šių dienų Lietuvoje jau yra nusikaltimas!

Štai kodėl TF apsisprendimas žygiuoti eisenoje su aiškiais politiniais šūkiais turi būti laikomas ne bravūriška savireklama siekiant žūtbūt išsiskirti iš dalyvių minios, ir ne pigia provokacija, skirta sugadinti šventinę renginio dalyvių ir valdžios nuotaiką. Tai buvo absoliučiai būtinas pilietinės ir valstybinės savigarbos aktas.

Nereikia skubėti smerkti ir šaipytis iš eisenos dalyvių, kurie pražygiavo Gedimino prospektu net neįtardami, kad švenčia atkūrimą valstybės, kurios paprasčiausiai nebėra. Dauguma tų žmonių yra globalistinės ištautinančios ir išvalstybinančios propagandos aukos. Tačiau tai nekeičia esmės — jie žygiavo ne kaip sąmoningi Lietuvos valstybės piliečiai, o kaip nesuvokiančių savo tikrosios padėties tautinę ir valstybinę jauseną praradusių žmonių minia.

Deja, tokios eisenos tapo slegiančiu įrodymu, kad šių dienų lietuviai sugrįžo į praeitį ir tapo bauginamai panašūs į politinės savimonės neturėjusius XIX a. vidurio lietuvius — tik ką iš baudžiavos paleistus savo protėvius. Būtent todėl būrelio TF narių dalyvavimas eisenoje suteikė jai Kovo 11-osios dvasią ir gerokai prisidėjo prie to, kad ši žygiuotė netaptų visiškai panaši į „spalio revoliucijos“ ar gegužės 1-osios „darbo žmonių“ demonstracijas.

Apskritai negailestinga tiesa yra tokia. 1990 m. pavyko atkurti Nepriklausomybę, o po metų — išgrūsti ir okupantų armiją. Iš tiesų tapome laisvi. Tačiau vėliau aplinkybės klostėsi taip, kad pamažu virtome neokolonijine teritorija.

Todėl belieka apsispręsti, kaip elgtis šios tiesos akistatoje. Ir čia dauguma mūsų turbūt esame bendraminčiai — nes norime to paties. Visų tų dalykų, kurie buvo surašyti TF plakatuose Kovo 11-ąją dieną. Bet kiek iš mūsų esame pasiruošę būti bendražygiais — viešai nešti tokius plakatus? Nes būti bendražygiais reiškia — ne tik norėti to paties, bet ir realiai bei kartu veikti, kad bendri norai taptų tikrove.

Okupuotoje Lietuvoje dauguma lietuvių irgi buvo bendraminčiai

Okupuotoje Lietuvoje dauguma lietuvių greičiausiai irgi buvo bendraminčiai. Net tokie kaip Paleckis būtų norėję „tarybinės“, bet vis dėlto bent jau satelitinės Lietuvos valstybės — ne SSRS „respublikos“. Bet jie pasirinko „kovoti“ už Lietuvą LKP plenumuose ir suvažiavimuose. O štai J. Žemaitis ir A. Ramanauskas-Vanagas pasirinko partizanų bunkerius ir MGB kalėjimų kameras bei kankinimų rūsius. Pasirinko sąmoningai — juk nebuvo naivūs ir žinojo tokio pasirinkimo kainą, neturėjo iliuzijų dėl to, kuo baigsis jų kova.

Ačiū Dievui, mums kalėjimų kameros ir kankinimų rūsiai negresia. Tačiau principinis pasirinkimas tebėra tas pats: jeigu jau neturime valstybės — apie tai viešai ir drąsiai kalbėti, ar prisitaikyti ir vėl prisiminti ir atgaivinti anų laikų įgūdžius šnekėti apie tikrovę ne tiesiai, bet Ezopo kalba?

Būtent užgriuvusi būtinybė atsakyti į du pamatinius — valstybingumo ir laisvės — klausimus kuria esminę takoskyrą ir NS gretose. Valstybingumas — Lietuva dar valstybė ar jau nebe valstybė? Lietuviai — laisvi žmonės be valstybės ar laisva tauta tik susigrąžintoje valstybėje? Gudrauti ir išsisukinėti nuo aiškaus ir tiesaus atsakymo į šiuo klausimus aptakiomis ir miglotomis frazėmis apie siekį „išsaugoti suverenią ir lietuvišką Lietuvą“ yra beprasmiška ir net juokinga. Juk susigrąžinti valstybę ir išsaugoti suverenitetą — visiškai skirtingi politiniai uždaviniai.

Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją ši gelminė takoskyra ypač išryškėjo ir tapo kaip niekada akivaizdi. TF kalba apie laisvą Lietuvą, kuri tokia gali tapti tik Tautai susigrąžinus savo valstybę, o tai reiškia — teisę savarankiškai lemti savo likimą. Tačiau partijoje egzistuoja ir mėginama įtvirtinti visiškai kitokia laisvės samprata, kurią atspindi ir įkūnija jaunimo sambūrio „Pro Patria“ išpažįstama ideologija. Kalbama apie individo, o retoriškai net tautos laisvę be savos tautinės lietuvių valstybės.

Toji XX a. dukart išsikovota valstybė šios ideologijos požiūriu tėra rituališkai pagerbtina muziejinė atgyvena. Bet ne gyvoji dabartis ir Lietuvos politinio ateities projekto įkvėpimo šaltinis ir atspirties taškas. Laisvė be savo valstybės vargu ar gali būti kas nors daugiau, kaip nupolitinto baudžiauninko laisvė — galimybė tvarkyti asmeninius reikalus pernelyg nesikišant valdžiai. Kokios valstybės toji valdžia — nesvarbu, kad tik kuo mažiau nurodinėtų.

Tautos laisvė  be tautinės lietuvių valstybės?

NS skaldančią prarają tarp dviejų laisvės sampratų iliustruoja p. Sinicos paskelbtas sveikinimas Kovo 11-osios proga: „Su laisvės diena. Laisvės ne kokios abstrakčios, o mūsų kaip tautos, kaip tų, kam buvo Dievo lemta dalintis vienu likimu ir gimti ar kilti iš šitos žemės. <…> O patys pasižadėkime ir sau palinkėkime valios ir siekio tą laisvę kuo geriau skleisti, branginti ir bet kokia kaina išsaugoti“.

Lengva pastebėti, kad sveikindamas su „tautos laisvės“ diena, ragindamas džiaugtis ta laisve bei kviesdamas ją skleisti, branginti ir išsaugoti Seimo narys nesąžiningai gudrauja. Apeliuoja į politiškai itin naivų šalies pilietį. Maža to, gudrauja dvejopai. Pirma — kokia „tautos laisvė“ turima omenyje, jeigu be vargo galima surašyti visą jaučio odą klausimų (dalis jų išvardyti TF eitynėse neštuose plakatuose), kuriuos spręsti Tauta susigrąžino teisę 1990 m. kovo 11-ąją, bet šiandien vėl nebėra laisva juos spręsti pati? Antra — ko verti raginimai skleisti, branginti ir išsaugoti niekaip aiškiau neapibrėžtą „tautos laisvę“, jeigu nedrįstama net užsiminti, kaip Tauta galėtų tai padaryti nesusigrąžinusi savo valstybės, tai yra savo suverenių galių?

NS skilo ne dėl kokių nors asmeninių nesutarimų, o todėl kad partijoje pamažu išryškėjo grupė narių, kuriems net užsiminti apie valstybę ir jos susigrąžinimą atrodo tokia pat pavojinga šventvagyste, kokia SSRS laikais buvo laikomas bet koks priminimas apie Molotovo-Ribentropo paktą ar juo labiau apie įvykusią okupaciją ir aneksiją. Šių dienų Lietuvoje vėl sugrįžo ir visuotinai tvyro ta pati baimė atvirai ir aiškiai kalbėti apie realią valstybingumo būklę.

Deja, ji prasismelkė ir Į NS ir dideliu mastu nulėmė šiuo metu esančią padėtį. Jai atgimti nereikėjo jokių KGB represijų vėzdo. Reikia padėti tašką spekuliacijoms ir spėlionėms įvardijant tikrąją partijoje įvykusio perversmo ir jo sukelto neišvengiamo skilimo priežastį.

Steigiant NS buvo deklaruotas siekis susigrąžinti valstybę kaip svarbiausias organizacijos programinis tikslas. Tačiau šis tikslas, kurio nesiekiant neįmanoma išspręsti nei vieno Lietuvai išlikti svarbaus klausimo, iš pat pradžių gąsdino dalį partijos narių. Jiems pasirodė esąs pernelyg „antieuropietiškas“ ir „radikalus“ tik todėl, kad pamažu buvo pradėtas suvokti kaip svarbiausias kliuvinys, trukdantis NS tapti dar viena „normalia“ Lietuvos nomenklatūrine partija ir lengvai bei greitai patekti į valdžią.

Begalinis valdžios troškimas ir akla baimė būti laikomiems „marginalia“, tad jokiomis aplinkybėmis prie valdžios „neprileistina“ politine jėga tapo motyvu išsižadėti tariamai „nepolitkorektiško“ NS tikslo ir radikaliai pakeisti partijos ideologinę tapatybę bei politinį kursą. Šis motyvas ir buvo tikroji perversmo varomoji jėga.

Ką toliau daryti su ta baime?

Taigi kyla klausimas — ką toliau daryti su ta baime? Lengva suprasti, kad ezopinėse šventinėse kalbose ir sveikinimuose „tautos laisvė“ faktiškai tampa „politkorektišku“ ir iliuziškai guodžiančiu nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valstybės pakaitalu. Nieko naujo: juk panašiai mėginama abstrakčios „laisvės“ simboliu paversti vargšę „neužmirštuolę“, kuri buvo „atrasta“ tik tam, kad išstumtų tikruosius kovos už Nepriklausomybę ženklus ir nepastebimai užimtų jų vietą. Šnekas apie „tautos laisvę“ tokiomis aplinkybėmis R. Ozolas nedvejodamas pavadintų bejėgišku vapėjimu, nes buvo įpratęs tai daryti girdėdamas aptakias ir tuščias, tikrovę bijančių arba nesugebančių aiškiai ir tiksliai įvardyti politikų kalbas. Tokios kalbos nepadeda susigrąžinti valstybės, o tik trukdo. Valstybę reikia vėl atsikovoti — sunkiai dirbant ir šiek tiek rizikuojant asmenine gerove ir visuomeniniu bei profesiniu statusu.

Kad būtų aiški takoskyros gelmė, su visomis būtiniausiomis išlygomis yra naudinga pasitelkti istorinį palyginimą: TF žinia Kovo 11-osios eitynėse skyrėsi nuo šventinės propatrijiečių retorikos apie „tautos laisvę“ iš esmės taip pat, kaip 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo oratorių kalbos apie pavergtą Lietuvą skyrėsi nuo LKP funkcionierių ir net „pertvarkos“ šauklių šnekų apie būtinybę grįžti prie „lenininių sovietinio federalizmo principų“. Jokiu būdu negalime lygintis su tais drąsuoliais, kurie rizikavo viskuo. Bet principinis skirtumas tarp tiesos sakymo bei kalbėjimo iš esmės ir konformistiškai aptakaus melo skleidimo niekur nedingo.

Principinį ir neįveikiama skirtumą tarp dviejų ideologinių ir politinių Tautos Forumo ir Pro Patria srovių Nacionaliniame susivienijime lemia radikaliai išsiskyrę požiūriai esminiu — tautinio valstybingumo — klausimu. Tą skirtumą lengva pailiustruoti ne vienu praeities ir dabarties analogiškų takoskyrų atveju.

Skirtumai gana nesunkiai atpažįstami iš politinio kalbėjimo būdo ir praktinio veikimo stiliaus. Atviras ir tikslus politinis kalbėjimas bei viešas drąsus veikimas visada buvo realių ir esminių permainų siekiančių sambūrių skiriamasis bruožas. Atsargi ir daugiaprasmė puskalbė bei kabinetinis veikimo stilius — konformistinių, tik kosmetinių pokyčių siekiančių darinių stichija.

Kuo TF srovė skiriasi nuo perversmą NS  įvykdžiusios propatrijinės srovės

Tad į visiškai pagrįstą ir absoliučiai teisėtą klausimą, kuo foruminė NS srovė skiriasi nuo perversmą partijoje įvykdžiusios propatrijinės srovės, galima atsakyti pasitelkiant panašių preities ir dabarties takoskyrų analogijas. Kai Sąjūdis mitingais ir protesto akcijomis siekė Lietuvos nepriklausomybės, LKP funkcionieriai kabinetuose kovojo už LTSR suverenitetą „žingsnis po žingsnio“. O lyginimo atskaitos sistema pasirinkus dabartinę Europos politinę tikrovę, skirtumas tarp foruminės ir propatrijinės NS srovių iš esmės primena skirtumus tarp Didžiosios Britanijos Reformų ir konservatorių arba Vokietijos AfD ir CDU/CSU partijų.

Be abejo, tai yra tik geriausiai žinomi pavyzdžiai, o apskritai NS įvykusiam ideologiniam išsiskyrimui įvardyti iš bėdos tinka visuotinai žinoma takoskyra tarp tariamai „kraštutinės“, arba „radikalios“” (iš tikrųjų protautinės ir provalstybinės), dešinės ir vadinamosios „nuosaikios“, arba „centristinės“ (o iš tiesų konformistinės probriuseliškos) dešinės.

Beje, šį skirtumą yra pastebėjęs M. Kundrotas — atrodo, tampantis kone vieninteliu politologu, kuris tyrinėja ne partijų vidaus klanų rietenas ir tarppartinius klanų žaidimus, bet rimtai gilinasi į partijų pasaulėžiūrines bei vertybines nuostatas ir jų ideologinio tapatumo klausimus.

Pasirinkimas

Na, o pati takoskyra NS viduje yra virtusi tokia gilia praraja, kad visiems partijos nariams belieka suvokti jos priežastį bei esmę ir sąmoningai pasirinkti ideologiškai priimtinesnį šios takoskyros krantą.

Pasirinkimas nulems ir atskleis ir tikrąjį NS tikslą. Nuolatos kartojamos deklaracijos, kad NS tikslas yra išsaugoti suverenią ir lietuvišką Lietuvą savaime yra ne tik tušti, bet demagogiški ir ciniški tauškalai, jeigu bijoma ir nededama jokių realių pastangų susigrąžinti prarastą Kovo 11-osios valstybę.

1990 m. kovo 11-ąją dar kartą atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės tikroji ir giliausia tragedija yra ta, kad per tris dešimtmečius neatsirado politinės jėgos, kuriai būtų iš tiesų — egzistenciškai — reikėję savos lietuvių valstybės. Visoms partijoms rūpėjo tik valdžia dėl jos pačios. Valstybė jos buvo tik gėrybių aruodas ar lovys, o valdžia — tik įrankis arba kaušas semti tas gėrybes.

Dabartinė absoliučiai supriešintos ir visapusiškai nustekentos šalies būklė — tiesioginis beribio ir nepasotinamo valdžios godulio padarinys ir atspindys.

Dilemą, kas pirmiau ir svarbiau — valdžia ar valstybė — visos be išimties partijos išsprendė rinkdamosi valdžią ir ja be skrupulų naudodamosi savanaudiškais tikslais.

Dviejų srovių egzistavimas NS reiškia tik viena iš dviejų: dar viena valdžios ėdžių ar pagaliau — pirmoji Valstybės partija?