Vilniaus Sporto rūmų istorija yra ilga ir sudėtinga, susijusi su skirtingomis epochomis, todėl dabartinis ginčas kyla ne iš vieno sprendimo.

Rūmai buvo pastatyti sovietmečiu ant buvusių Šnipiškių žydų kapinių teritorijos. Istoriniai faktai rodo, jog senosios žydų kapinės šioje teritorijoje buvo uždarytos dar XIX amžiuje, palaikai perkelti į kitą vietą, o už paimtą žemę išmokėtos kompensacijos. Per daugiau nei šimtmetį – nei carinės Rusijos laikotarpiu, nei tarpukariu, nei sovietinės okupacijos metais, nei atkūrus nepriklausomybę – nei vietinė, nei tarptautinė žydų bendruomenė nekėlė reikalavimų dėl šios teritorijos naudojimo. Net statant Sporto rūmus sovietmečiu nebuvo pareikšta pretenzijų dėl projekto ar statybų.

Atkūrus nepriklausomybę pastatas buvo aktyviai naudojamas koncertams, sporto renginiams ir kitiems viešiems susibūrimams, tačiau vėliau jis buvo apleistas ir liko nenaudojamas. Konfliktas išryškėjo tada, kai buvo pasiūlyta rūmus rekonstruoti ir paversti moderniu konferencijų centru, nes toks planas sulaukė stipraus pasipriešinimo tiek iš Lietuvos žydų bendruomenės, tiek iš tarptautinių organizacijų, kurios pabrėžė, kad veikla buvusių kapinių vietoje turi būti itin jautri ir pagarbi.

Siūlymas Sporto rūmus paversti Lietuvos žydų laidojimo memorialu

Dėl to kilo ilgametis ginčas tarp valstybės institucijų, siekusių pastatą pritaikyti praktiniams tikslams, ir tų, kurie reikalavo šią vietą paversti memorialu. Buvo ieškoma kompromisų, pavyzdžiui, siūlyta derinti konferencijų centro funkciją su kapinių įamžinimu, tačiau tokie sprendimai ne kartą buvo kritikuojami kaip nepakankamai pagarbūs šiai jautriai vietai, todėl projektas galiausiai buvo sustabdytas. Pastaruoju metu vis labiau stiprėja pozicija, kad ši vieta turėtų būti naudojama tik memorialinei paskirčiai, pastatą perduodant žydų bendruomenei, atsisakant komercinių ar intensyvaus naudojimo projektų.

Praėjusios kadencijos Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė buvo priėmusi sprendimą Sporto rūmus paversti Lietuvos žydų laidojimo memorialu, kuriame būtų įamžintos šioje vietoje buvusios kapinės, čia palaidotų žmonių istorijos, žydų laidojimo tradicijos Lietuvoje bei sovietinio laikotarpio represijos prieš šias tradicijas.

Ši idėja sukėlė didelį pasipriešinimą dalyje visuomenės, kuri pabrėžia, kad Vilniaus Sporto rūmai Lietuvoje turi ir kitą, ne mažiau svarbią reikšmę. Būtent čia vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o vėliau žmonės rinkosi atsisveikinti su Sausio 13-osios aukomis, todėl ši vieta laikoma svarbiu Lietuvos nepriklausomybės simboliu. Dėl to kritikai teigia, kad Sporto rūmai turėtų būti pirmiausia suvokiami kaip lietuvių tautos laisvės kovos ir valstybingumo vieta, ir kad ši simbolinė reikšmė neturėtų būti nustelbta kitų memorialinių funkcijų.

Siekis Vilniaus koncertų ir sporto rūmus perduoti vienai tautinei bendrijai siejamas su mėginimu dirbtinai sukurti konfliktą visuomenėję ir sukėlė susidomėjimą dėl tokios iniciatyvos tikrųjų politinių motyvų.

Buvęs premjeras Gintautas Paluckas I. Šimonytės sprendimą buvo atšaukęs ir žadėjo Sporto rūmus paversti konferencijų centru, taip bandydamas grįžti prie ankstesnės praktinio pastato panaudojimo idėjos, tačiau netrukus pats pasitraukė iš pareigų, o kartu nutrūko ir šios krypties įgyvendinimas.

Vėliau pasklido informacija, kad sprendimas nebus keičiamas, bet situacija vėl apsivertė, vėl imta kalbėti apie grįžimą prie memorialo koncepcijos, skirtos žydų istorijai ir kapinių įamžinimui.

Tuo metu dalis visuomenės ėmė vis garsiau skelbti, kad panašūs sprendimai neatitinka visuomenės lūkesčių, nes jie pažeidžia istorinį teisingumą. Sporto rūmų vieta turi platesnę reikšmę nei vien buvusių kapinių įamžinimas. Dėl to kilo protestai ir viešos diskusijos. Jose buvo reikalaujama Sporto rūmus skirti pirmiausia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atminimui, pabrėžiant, kad būtent čia gimė moderni Lietuvos valstybė ir vyko svarbiausi nepriklausomybės laikotarpio įvykiai.

Pastatas pakankamai didelis, kad jame būtų galima suderinti kelias funkcijas

Siūlyta įrengti modernų, valstybinės reikšmės Sąjūdžio muziejų, kuris galėtų deramai atspindėti šį laikotarpį ir jo reikšmę, nes  dabartinės erdvės tam yra nepakankamos. Kartu iškelta mintis, kad pats pastatas yra pakankamai didelis, jog jame būtų galima suderinti kelias funkcijas – įrengti konferencijų centrą, įamžinti žydų kapines ir sukurti Sąjūdžio muziejų, taip sukuriant daugiasluoksnę, skirtingas istorijas apjungiančią erdvę.

Tokiu atveju Sporto rūmai galėtų tapti ne konflikto, o susitarimo simboliu – vieta, kurioje susitinka skirtingos Lietuvos istorijos: tiek skaudžioji žydų bendruomenės atmintis, tiek valstybės atgimimo ir nepriklausomybės kova. Tokia koncepcija leistų ne priešpriešinti šių atminčių, o jas sujungti, sukuriant platesnį ir brandesnį istorinės atminties pasakojimą.

Vis dėlto dalis iniciatorių mano, kad kompromisas šiuo atveju sunkiai įmanomas, nes skirtingos pusės skirtingai suvokia šios vietos prioritetinę reikšmę. Vieni akcentuoja religinį ir kultūrinį jautrumą buvusių kapinių atžvilgiu, kiti – politinę ir istorinę reikšmę Lietuvos nepriklausomybės kontekste.

Aktyvus visuomenininkas Vilius Kavaliauskas inicijavo visuomenės apklausas, kurių metu buvo klausiama, kam labiausiai naudoti būtų tinkami Sporto rūmai.

Proga suskaičiuoti mūsų antisemitus

Taip šias apklausas pavadino visuomenininkas.

Jis sako, nuliūdinsiu ar pradžiuginsiu: gyvenime antisemitinių partijų Lietuvoje neradau. Jos tėra nukvakusių politologų ar labai nacių ieškančių galvose.

2025 m. balandį ir 2026 m. kovą dvi užsienio kapitalo nuomonės tyrimo agentūros – „Vilmorus“, o vėliau „Baltijos tyrimai“ – atliko apklausas dėl Sporto rūmų ateities.

Abiejų apklausų „sensacija“ tapo tai, kad taip oficialiosios spaudos puolami „Nemuno aušros“ rėmėjai iš didžiųjų partijų aktyviausiai pasisakė už Žydų muziejaus steigimą – atitinkamai 8 proc. („Vilmorus“) ir 13 proc. („Baltijos tyrimai“). Už alternatyvą – Nacionalinio konferencijų ir kultūros centro steigimą – aktyviausiai pasisakė Tėvynės sąjungą remiantys piliečiai: 72,9 proc. („Vilmorus“) ir 82 proc. („Baltijos tyrimai“).

Čia derėtų pabrėžti Tėvynės sąjungos rėmėjų abejingumą žydų tematikai, nes būtent konservatorių Vyriausybė 2024 metais ne tik inicijavo rūmų pavertimą Žydų muziejumi, bet ir ėmėsi teisinių veiksmų. Kyla klausimas, kuo rėmėsi Ingrida Šimonytė ir rūmų projektą palaikęs Arūnas Gelūnas.

Kviečiu susipažinti su savaitgalį „Lietuvos ryte“ publikuotu Rasos Karmazaitės žurnalistiniu tyrimu, kuris parodė, kad žydų bendruomenė niekada nepretendavo į Sporto rūmus, tačiau politikų diskusijos dėl jų ateities pavertė šį klausimą politine problema. Galima tik džiaugtis, kad statistika paneigia abipusius politikų kaltinimus. Galbūt tai paskatins pagaliau gerbti istorinį pastatą ir atsakingiau vertinti švaistomas lėšas.

Apačioje – partijų rėmėjų simpatijos siūlomiems Sporto rūmų panaudojimo variantams („Baltijos tyrimai“, 2026-03-02). Išryškėja viena aiški tendencija: visose partijose rūmų pavertimas Nacionaliniu konferencijų ir kultūros centru sulaukė ne mažiau kaip 60 proc. palaikymo.

Ar tai suprato vykdomoji valdžia?

Valdžiai visuomenės nuomonė seniai nebėra argumentas

Na, akivaizdu viena – valdžiai visuomenės nuomonė jau seniai nebėra argumentas, ar tai kalba eitų apie vienalytes santuokas, ar apie Sporto rūmus – principas tas pats: šuo loja, o karavanas eina. Apklausos tėra foninis triukšmas ir valdžiai jis gridėti tiek, kiek uodo zyzimas šalia traktoriaus trenksmo. Nors dauguma žmonių aiškiai pasisako už vieną sprendimą. Bet tai nieko nekeičia.

Taigi paskutinės naujienos rodo, kad Vilniaus Sporto rūmų klausimas nėra galutinai išspręstas. Valdžia vis tiek yra linkusi prie sprendimo šią vietą paversti memorialu. Svarstoma pastatą perduoti Vilniaus savivaldybei. Pastaroji neaišku, ką su juo ketina daryti. Projektas išlieka jautrus tiek istoriškai, tiek politiškai. Lieka neaišku, kaip tiksliai atrodys galutinis projektas ir iš kokių lėšų būtų finansuojama pastato rekonstrukcija, kurios kaina gali siekti keliasdešimt milijonų eurų.

Vakar Seimo narys advokatas Ignas Vėgėlė surengė Seime spaudos konferenciją, kurioje kalbėjo, kad Vilniaus Sporto rūmai yra susiję su Kovo 11-osios istorija, nes ten įvyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Jis teigė, kad be šios vietos nebūtų ir Kovo 11-osios akto. Anot jo, valstybė išleidžia dešimtis tūkstančių eurų pastatui tiesiog konservuoti, nors jau yra statybos leidimas, visi reikalingi dokumentai ir visuomenės palaikymas.

Jis ironizuoja, kad „turtinga šalis“ neatsižvelgia į tai, jog dauguma žmonių pritaria pastato išsaugojimui, pabrėžia, kad pastatas yra tvirtas ir galėtų būti rekonstruotas. Remiasi mokslininkų konferencijoje pateiktais duomenimis, kad pastatą reikia atnaujinti, o ne griauti. Pranešime siūlo Vyriausybei atsisakyti svarstymų perduoti rūmus Vilniaus savivaldybei ir vietoj to rekonstruoti juos, bendradarbiaujant su savivalda ir privačiu sektoriumi. Taip rūmai būtų paversti Nacionaliniu kongresų ir kultūros centru, o taip pat būtų įrengtas memorialas buvusioms žydų kapinėms.

Tautos forumas kelia  I. Ruginienės politinės atsakomybė klausimą

Ši klausimą šiandien iškėlė ir Tautos forumas (TF).

Anot jo, nekyla abejonių, kad Sporto rūmų „perdavimo“ scenarijų plėtoja asmenys, kuriems naudinga kurstyti įtampą visuomenėje ir priešinti skirtingas žmonių grupes. TF teigimu, jokia paslaptis, kad svarbią įtaką šalies Vyriausybės projektams ir sprendimams daro buvęs Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas spaudai, prieštaringos reputacijos politinio pasitikėjimo pareigūnas Tadas Vinokuras – Lietuvos Respublikos ministrės pirmininkės Ingos Ruginienės patarėjas komunikacijos, ryšių su valstybės institucijomis ir politinio koordinavimo klausimais.

Viešojoje erdvėje taip pat aktyviai reiškiasi ir Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, žinomas kaip vienas aršiausių Lukiškių aikštės išvalstybinimo idėjos šalininkų, bei šį projektą kuruojanti Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Agila Barzdienė. TF teigimu, visuomenei belieka išsiaiškinti, kokie asmenys šio projekto įgyvendinimu yra suinteresuoti Lietuvos Respublikos Finansų ministerijoje bei Valstybiniame Turto banke – institucijose, nuo kurių sprendimų tiesiogiai priklauso valstybės turto likimas. Mūsų nuomone, visuomenė turi teisę žinoti, kas ir kokiais motyvais formuoja sprendimus dėl vieno svarbiausių Lietuvos laisvės istorijos simbolių.

Kartu keliamas klausimas: ar premjerė Ingos Ruginienės aplinka suvokia, kokias pasekmes visuomenei ir valstybei gali sukelti panašūs sprendimai? Ar jai yra suprantama, kad šiandien, kai Europoje vyksta karas, kai Ukrainoje liejasi kraujas, o pasaulyje auga geopolitinė įtampa, kai Lietuvai kaip niekada reikalinga vidinė vienybė ir atsakinga politika, tokie dirbtinai kurstomi konfliktai ne stiprina, o ardo mūsų visuomenę, skaldo žmones ir silpnina piliečių pasitikėjimą valstybe?

Galiausiai, ar premjerė suvokia, jog visuomenės skaldymas, nepasitikėjimo valstybe kurstymas ir istorinių simbolių naikinimas yra vienas pagrindinių Rusijos vykdomo hibridinio karo prieš Baltijos valstybes instrumentų – būtent tokiais metodais yra kiršinama visuomenė, silpninama valstybė iš vidaus, griaunant piliečių pasitikėjimą savo šalimi. Todėl sprendimai dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kelia ne tik šalies nacionalinio saugumo, bet ir premjerės I. Ruginienės aplinkos politinės atsakomybė klausimą.

Esant tokioms aplinkybėms TF mano, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai nėra skirti politinėms intrigoms, užkulisių sandoriams ar Lietuvos visuomenės kiršinimui. Tai Lietuvos valstybingumo simbolis, skirtas vienyti Tautą, o ne būti dirbtinai kuriamų konfliktų arena. TF vienareikšmiškai pritaria 2026 metų sausio 14 dieną Lietuvos mokslų akademijoje susirinkusių visuomenės atstovų pozicijai, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai turi tarnauti visai Lietuvos visuomenei.

Todėl reikalauja nedelsiant ir besąlygiškai atmesti siūlymus perduoti arba parduoti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus atskiroms organizacijoms ar bendruomenėms. Užtikrinti, kad šis objektas išliktų Lietuvos valstybės ir visuomenės nuosavybė ir atnaujinti projektą pritaikant šiuos rūmus konferencijų ir kultūros centrui, kartu įamžinant Lietuvos Sąjūdžio istoriją ir 1991 m. sausio 13-osios aukų atminimą.

Pastaba.

Neseniai redakcija gavo tautos forumo išplatintą reikalavimą Lietuvos Respublikos vyriausybei (žemiau).

DĖL VILNIAUS KONCERTŲ IR SPORTO RŪMŲ LIKIMO

Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Ingai Ruginienei
Kopijos:
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Ekonomikos ir inovacijų ministerijai
Finansų ministerijai
Turto bankui
Lietuvos laisvės kovų dalyviams, tremtiniams ir politiniams kaliniams

Žiniasklaidai

TAUTOS FORUMO,
IR KITŲ PATRIOTINIŲ ORGANIZACIJŲ
REIKALAVIMAS

2026 m. kovo 18 d.
Vilnius

Vilniaus koncertų ir sporto rūmai šiandien tapo politinių manipuliacijų ir valdžios intrigų įkaitais – svarstoma perduoti arba parduoti šį istorinį objektą vienai tautinei bendruomenei, nors Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky viešumoje tokį sumanymą vertina skeptiškai. Susidariusi situacija vertintina kaip nepagarba Lietuvos laisvės kovų istorijai.

1971 metais pastatyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra išskirtinis Lietuvos architektūros ir inžinerijos kūrinys. Šio statinio konstrukciniai sprendimai buvo pripažinti tarptautiniu mastu, o konstruktorius Henrikas Karvelis už juos apdovanotas Valstybine premija. Šis pastatas yra įtrauktas į Kultūros paveldo registrą ir priklauso Lietuvos architektūros paveldo lobynui.

Tačiau dar svarbesnė yra šios vietos istorinė ir simbolinė reikšmė Lietuvos valstybei. Būtent šiuose rūmuose 1988 metų spalio 22–23 dienomis įvyko Lietuvos Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, tapęs lūžio tašku lietuvių tautos kelyje į nepriklausomybę. Čia vyko svarbiausi Tautos susitelkimo renginiai, čia buvo atsisveikinta su 1991 metų Sausio 13-osios aukomis. Todėl bandymas ignoruoti šią istorinę ir simbolinę reikšmę, pristatant Vilniaus koncertų ir sporto rūmus vien tik kaip „probleminę teritoriją“, pirmiausia yra vertintinas kaip siekis sumenkinti ir ištrinti mūsų tautos istorinę atmintį.

Istoriniai faktai rodo, jog senosios žydų kapinės šioje teritorijoje buvo uždarytos dar XIX amžiuje, palaikai perkelti į kitą vietą, o už paimtą žemę išmokėtos kompensacijos. Per daugiau nei šimtmetį – nei carinės Rusijos laikotarpiu, nei tarpukariu, nei sovietinės okupacijos metais, nei atkūrus nepriklausomybę – nei vietinė, nei tarptautinė žydų bendruomenė nekėlė reikalavimų dėl šios teritorijos naudojimo.
Atitinkamai mėginimai Vilniaus koncertų ir sporto rūmų perdavimu vienai tautinei bendrijai dirbtinai sukurti konfliktą ir atsisakyti jų, kaip valstybės objekto, statuso, kelia pagrįstą susidomėjimą dėl tokios iniciatyvos tikrųjų politinių motyvų.

Tautos forumui nekyla abejonių, kad Sporto rūmų „perdavimo“ scenarijų plėtoja asmenys, kuriems naudinga kurstyti įtampą visuomenėje ir priešinti skirtingas žmonių grupes. Jokia paslaptis, kad svarbią įtaką šalies Vyriausybės projektams ir sprendimams daro buvęs Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas spaudai, prieštaringos reputacijos politinio pasitikėjimo pareigūnas Tadas Vinokuras – Lietuvos Respublikos ministrės pirmininkės Ingos Ruginienės patarėjas komunikacijos, ryšių su valstybės institucijomis ir politinio koordinavimo klausimais.

Viešojoje erdvėje aktyviai reiškiasi ir Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, žinomas kaip vienas aršiausių Lukiškių aikštės išvalstybinimo idėjos šalininkų, bei šį projektą kuruojanti Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Agila Barzdienė. Tad visuomenei belieka išsiaiškinti, kokie asmenys šio projekto įgyvendinimu yra suinteresuoti Lietuvos Respublikos Finansų ministerijoje bei Valstybiniame Turto banke – institucijose, nuo kurių sprendimų tiesiogiai priklauso valstybės turto likimas. Mūsų nuomone, visuomenė turi teisę žinoti, kas ir kokiais motyvais formuoja sprendimus dėl vieno svarbiausių Lietuvos laisvės istorijos simbolių.

Kartu keliame pagrįstą klausimą: ar premjerės Ingos Ruginienės aplinka suvokia, kokias pasekmes visuomenei ir valstybei gali sukelti panašūs sprendimai? Ar jai yra suprantama, kad šiandien, kai Europoje vyksta karas, kai Ukrainoje liejasi kraujas, o pasaulyje auga geopolitinė įtampa, kai Lietuvai kaip niekada reikalinga vidinė vienybė ir atsakinga politika, tokie dirbtinai kurstomi konfliktai ne stiprina, o ardo mūsų visuomenę, skaldo žmones ir silpnina piliečių pasitikėjimą valstybe?

Galiausiai, ar premjerė suvokia, jog visuomenės skaldymas, nepasitikėjimo valstybe kurstymas ir istorinių simbolių naikinimas yra vienas pagrindinių Rusijos vykdomo hibridinio karo prieš Baltijos valstybes instrumentų – būtent tokiais metodais yra kiršinama visuomenė, silpninama valstybė iš vidaus, griaunant piliečių pasitikėjimą savo šalimi. Todėl sprendimai dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kelia ne tik šalies nacionalinio saugumo, bet ir premjerės I. Ruginienės aplinkos politinės atsakomybė klausimą.

Esant tokioms aplinkybėms Tautos forumas bei kitos visuomeninės organizacijos pareiškia:

• Vilniaus koncertų ir sporto rūmai nėra skirti politinėms intrigoms, užkulisių sandoriams ar Lietuvos visuomenės kiršinimui. Tai Lietuvos valstybingumo simbolis, skirtas vienyti Tautą, o ne būti dirbtinai kuriamų konfliktų arena.
• Vienareikšmiškai pritariame 2026 metų sausio 14 dieną Lietuvos mokslų akademijoje susirinkusių visuomenės atstovų pozicijai, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai turi tarnauti visai Lietuvos visuomenei.

Todėl reikalaujame:
1. Nedelsiant ir besąlygiškai atmesti siūlymus perduoti arba parduoti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus atskiroms organizacijoms ar bendruomenėms.
2. Užtikrinti, kad šis objektas išliktų Lietuvos valstybės ir visuomenės nuosavybė.
3. Atnaujinti projektą pritaikant šiuos rūmus konferencijų ir kultūros centrui, kartu įamžinant Lietuvos Sąjūdžio istoriją ir 1991 m. sausio 13-osios aukų atminimą.

Vilniaus koncertų ir sporto rūmai turi tarnauti Lietuvai.

Tautos Forumo Iniciatyvinės grupės vardu:

Gaudentas Aukštikalnis
Alina Laučienė
Neringa Paškevičienė
Algimantas Jankauskas
Vilius Adomaitis
Lidija Veličkaitė
Almantas Stankūnas
Gintaras Rinkevičius
Valentinas Šapalas
Auksė Valantinienė

Reikalavimą palaiko ir jam pritaria:
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga – Jonas Burokas