Jau tikriausiai atsibodau skaitytojams iki gyvo kaulo, kartodamas ir kartodamas, kad lietuvių kalbos etimologiniai lobiai yra glaudžiai susiję su Platono filosofijos esminėmis nuostatomis ir apsisprendimais. Man pačiam įdomiausios vis dėlto yra tos aplinkybės, kad kai kurių lietuvių kalbos žodžių įdėmesnis perskaitymas ir etimologinis „išsipakavimas“ ne tik parodo lietuvių kalbos kongenialumą platonizmui apskritai, bet atskirais atvejais yra kažkas panašaus į trampliną Platono ištarmių sustiprinimui ir naujai aktualizacijai.
Trumpai priminsiu, kas jau buvo kalbėta anksčiau apie sprogstamąjį lietuviškų žodžių „grožis“ ir „menas“ etimologinį pobūdį.
Kaip žinome, graikiškos kilmės senas žodis „estetika“, ilgą laiką tarnavęs įvardijant juslinio pažinimo teoriją, dabartinėje diskursų inventorizacijoje yra tapęs disciplinos, apibrėžiamos kaip filosofinė grožio teorija, pavadinimu. Iš tiesų, tokia estetikos apibrėžtis įsivyrauja tik moderniaisiais laikais, grožio patirčiai laipsniškai įgyjant autonominio įvykio pobūdį. Nesunku pastebėti, jog modernybės šaltiniu tampant matematinei gamtotyrai ir įsitvirtinant kiekybinei tikrovės sampratai („tikra yra tik tai, ką galima suskaičiuoti“), grožis pradeda atsilikti nuo tikrovės idėjos kaip didinga iliuzija, kuriai įvaldyti užgimsta autonomiška filosofijos disciplina. Tačiau tokiu būdu grožio patirtis yra atplėšiama nuo būtiškųjų tiesos ir esmės versmių ir visiškai nususinama, ar ne?
Savo ruožtu priminsiu, kad lietuvių kalba teikia akivaizdžią nuorodą, kad gražus yra grąžus. Toks įvardijimas nėra grynoji A=A tipo tautologija kaip, tarkime, teiginiai Kaunas yra Kaunas, kefyras yra kefyruotas, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį. Iš tiesų, čia pateikiame kvazitautologijos pavyzdį, kai paaiškinimo reikalaujantis žodis yra aiškinamas per kitą žodį, besiskiriantį bent vienu kalbos ženklu (nosine šaknyje), kai drauge tokiu būdu yra randama aiškinamo žodžio reikšmės ir etimologinės kilmės turiningo paaiškinimo perspektyva. Dar kartą kviečiu nepražiopsoti to, kad lietuvių kalboje žodis „gražus(i)“ nurodo į tai, kas grąžu (yra grąžus ar grąži), kitaip tariant, į tai, kas gręžiojasi aplink savo ašį, t. y. atgręžia prikausto mūsų dėmesį savo savaiminiu vertingumu, tarkime, kaip būties šviesos pliūpsnis, ir nusigręžia, išsprūsta iš pragmatinio akiračio kaip nepateisinęs utilitarinio pobūdžio lūkesčių įvykis. Taip žmogus be visa ko kito atsigręžia į pranokstantį žmogišką baigtinę patirtį būties didingumo įvykį. Todėl lietuvių kalbos žodis „grožis“ leidžia išvengti to sudvejinimo, kurio laikosi klasikinė estetika šalia grožio įvesdama didingumo kategoriją kaip būtiną papildymą, nes kitose Europos kalbose žodis „grožis“ ,regis, dažniausiai yra suprantamas tik kaip patogus dailumas.
Kitas klausimas – kaip grožio patirtis gali tapti meno kūrinio tiesa?
Taigi, sielos nuopuolis, apie kurį Platonas kalba sielos praegzistencijos (dar kartą pastebėsiu, kad konceptualumo siekis įpareigoja sakyti „praegzistencijos“, o ne „preegzistencijos“) teorijoje kaip apie nukritimą iš aukštybių į žemumas, gali būti suprastas labai paprastai, t. y. kaip išsiblaškymas erdvėje ar išsibarstymas laike, apskritai kaip nesurinktumo nuopuolis, tačiau, pagal Platoną, siela iš šio pasaulio reiškinių gali pradėti prisiminti daiktų esmiškumą, pažadinta kaip tik grožio patirties. Būtent šio pasaulio grožio patirtis, anot eidosų teorijos kūrėjo, veda į tokią atsiminimo aktualizacijos užduotį, kuri leidžia susieti grožį su tiesa. Savo ruožtu lietuvių kalba tokią atminties aktualizacijos užduotį, kuri įgalina susieti grožio idėją su esmės, būties ir tiesos raiška siūlo pavadinti menu.
(Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia nurodomi net tokie sakymo antrąja reikšme pavyzdžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). Pavyzdžiai iš Armoniškių, dabartinė Baltarusija, Gardino sritis, Varanavo r. – www.lkz.lt.)
Taigi menas tiesiogine to žodžio reikšme kaip kūrybinis žmogaus apsireiškimas yra būdas šiame pasaulyje prisiminti daiktų esmiškumą, kuris ne visada sutampa su šiuo pasauliu.
(Kartais man šauna į galvą keista ir nesubalansuota iki galo mintis, kad lietuvių kalba galimai yra net labiau imli Platono įžvalgoms nei senoji graikų kalba, bet tokios erezijos, davęs susilaikymo įžadus, viešai neskelbiu.)
Kitą vertus, šįkart leiskite atkreipti dėmesį į dar labiau intriguojantį Platono filosofinio palikimo momentą, kai ne tik čia randama grožio samprata, bet ir išplėtota Gėrio kaip beprielaidinio visa ko prado apibrėžtis leidžia netikėtu rakursu paaiškinti meno turiningumo prigimtį ir esmę, padėti punktyrinius pagrindus, jeigu būtų galima taip pasakyti, transcendentinei estetikai, nepaisant to, kad žodis „estetika“ nurodo į priešingą pusę, t. y. į jusliškumo patirtį, o menas dažniausiai yra apibrėžiamas kaip pasaulio paliudijimas per vaizdingumą, kai būtent vaizduojamieji menai įgyja ypatingą reikšmę meninėje žmogaus saviraiškoje.
„Gėris, – rašo Platonas, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.“ Betgi taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą, yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas. Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidosų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa yra nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, kad būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus. Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, galima pasakyti net taip, kad tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjama mąstysena tampa būties mąstysena.
Drąsiai galime teigti, kad Platonas Gėrio kaip beprielaidinio visa ko prado teorijoje pirmą kartą Vakarų mąstysenoje išsakė transcendencijos nuojautą, forsavo Dievo kaip visiškai Kito, kaip principinio bevardiškumo idėją.
Kas be ko, Platono forsuojama transcendencijos įžvalga nėra tapati biblijinei Dievo sampratai, tačiau Platono pastabos šia tema ne kartą, taip pat žinomas faktas, pasitarnavo vėlesniems laikams, kai buvo siekiama atnaujinti teologinę transcendencijos nuojautą. Ne paslaptis, jog Aristotelio metafizika neišsaugo tokios nuojautos įtampos.
Platono požiūriu viskas šiame pasaulyje yra tik atvaizdas arba atvaizdo atvaizdas. Išskyrus transcendenciją! Transcendencija – bevaizdė! Taigi kaip tik Platono filosofijos kontekstai leidžia itin dramatiškai aktualizuoti transcendencijos ir meno santykio klausimą, prisimenant, jog menas, pagal dažniausiai tiražuojamą apibrėžtį, yra kūrybinis tikrovės atvaizdavimas.
Ta proga prisiminkime, jog siekis įvaizdinti transcendenciją visose Šventojo rašto religijose yra traktuojamas kaip didelis papiktinimas, kaip pati didžiausia nuodėmė, vadinama stabmeldyste. Kaip atrodo, biblijinį pasakojimą apie aukso veršį iš tiesų reiktų suprasti ne kaip atnašavimo turtams pasmerkimą, bet kaip nusakymą to kolapso, kurį žmogus patiria bandydamas pasigaminti Dievo atvaizdą. Todėl ypač įdomiu turėtų būti klausimas – kodėl mes taip skrupulingai puošiame savo bažnyčias, o mišių metu sielą skandiname vargonų muzikoje? Banalus, bet teisingas atsakymas yra maždaug toks – grožis artina žmogų prie transcendencijos, tačiau tokiame priartėjime svarbu suturėti vaizduotę, neleisti jai užskubėti. Vaizduotė iš principo yra neadekvati transcendencijai ir bandymai čia kažką įvaizdinti iš anksto yra pasmerkti pralaimėjimui. Tačiau menas būtent tokiu savo neadekvatumu kaip tik ir paliudija transcendencijos turiningumą.
Drauge leisiu sau pastebėti, užbėgdamas klaidingai interpretacijai už akių, jog čia kalbama ne apie kokį atskirą meno tipą ar porūšį, bet apie meną apskritai. Blogai būtų suprastos šio straipsnelio intencijos, jeigu kažkas čia įžvelgtų bandymą priešpriešinti, pavyzdžiui, sakralinį meną pasaulietiniam menui. Žinia, vadinamasis sakralinis menas gali būti tik liturgijos dalis be didesnių estetinių pretenzijų, o pasaulietiniu vadinamas menas gali tapti autentiškiausiu transcendencijos liudytoju. Kita vertus, nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad tik spiritualistinės prigimties menas gali būti vadinama menu tikrąja to žodžio reikšme. Kas be ko, realizmas mene taip yra estetinė programa, orientuojanti į sutirštinimo ir išretinimo procedūrų taikymą diskusijoje su veidrodiniu tikrovės atvaizdavimu (ta proga pabandykite įsivaizduoti, kad net tas „aš“, kurį matau veidrodyje kaip savo atvaizdą, nėra tikrasis „aš“ ). Taigi, čia bandome atsiriboti tik nuo to atskiro atvejo, kai menas neprasilaužia pro kasdienybės luobą, neužgriebia esmės perspektyvų, nebenuskaidrina žmogaus sąmonės ir dėl to kažin ar gali būti vadinamas menu. Fotografinis tikrovės atvaizdavimas yra vienas dalykas, o menas – kitas. Buitinė fotografija neturi simbolio gelmės, kai tuo tarpu net ir realistinio nusiteikimo vaizduojamasis menas yra paveikus įkūnytų simbolių sukuriama įtampa išsakyti neišsakomybę arba, kitaip tariant, dėl tokių pretenzijų sėkmingo įgyvendinimo atvaizduojamas paveiksle objektas tampa simboliu, t. y. nuoroda į gilesnius tikrovės sluoksnius.
Keletą žodžių atskirai, plėtodami šią temą, privalome tarti apie muziką, kuri neturi įvaizdinimo intencijos, nors pati gali būti įvaizdinama klausytojo vidujybės kriauklėje. Kitas klausimas – ar pats muzikos galimybės labiau nei kitais atvejais įaudrinti žmogaus vidujybę faktas nerodo, jog žmogaus klausa retkarčiais gali tapti labiau pralaidi nei regėjimas? Šiaip ar taip, kaip sakyta, muzika pati savaime neapsunkina savo raiškos atvaizdo našta.
Galbūt iš tiesų muziką galima vadinti labiausiai „transcendentiniu“ menu, prisimenant ištarmę apie tai, jog Dievas Mozei Liepsnojančiame Krūme (L K) apsireiškė ne vaizdu, bet balsu, ištardamas, Esu, kuris Esu. Nesunku pastebėti, jog ši ontoteologinių implikacijų ištara drauge skamba kaip muzikinė frazė. Vaizdinio laukimo požiūriu Liepsnojantis Krūmas yra tuščias ekranas, kurio tuštumą čia dabar pažymime didžiųjų raidžių kombinacija, tačiau užpildantis, skelbiantis atminties atnaujinimą yra garsas, vokalinė balsinė artikuliacija. Žinoma, tai visiškai nereiškia, jog Dievo būtis yra muzikinės prigimties (šiam nekorektiškam iš esmės teiginiui leidžiu čia prasprūsti tik dėl to, kad atkreipčiau dėmesį, jog muzika nesunaikina transcendencijos).
Klasikinė muzika kartais yra pavadinama dangiškuoju menu, nes kildami krištoliniais muzikos laiptais iš tiesų galime pavojingai priartėti prie transcendencijos skaidrumo paslapties, tačiau principinė, užtvenkianti mūsų sielą riba išlieka, nepradingsta muzikos garsuose. Toks muzikinis priartėjimas, liudijantis neišsakomybę, yra visuminė, – neįtikėtinai saldi, bet ir be galo karti, – žmogaus palaima.
Apsiraminkit, vyrai. Pasėdėkit ant suoliuko.
…stai kaip nutinka,kai i taiku,sauletai apsnudusi kiema uzsuka ploscium vilkintis exhibicionistas – praskleides skvernus visiems demonstruoja savo geibu,smirdinti nuo antihigienos kuneli su kabanciu slieku…xa xa xa
Netrukus prieš savo mirtį 1274 metais šv. Tomas Akvinietis garsiai pasakė, kad viskas, ką jis parašė, jam atrodė kaip „šiaudai“, palyginti su tuo, ką jis matė mistinėje vizijoje.
1273 metais gruodžio 6 dieną aukodamas Šv Mišias dominikonų vienuolyne Neapolyje, Akvinietis patyrė gilų, transformuojantį regėjimą.Po šios mistinės patirties jis nustojo rašyti ir paliko savo šedevrą „Summa Theologiae“ nebaigtą.
Kai jo draugas ir sekretorius brolis Reginaldas paragino jį grįžti prie darbo, Akvinietis atsakė: „Aš daugiau nebegaliu rašyti. Mačiau dalykų, dėl kurių mano raštai atrodo kaip ,,šiaudai“.
Nors ištaros reikšmė dažnai ir klaidingai interpretuojama kaip jo darbo pasmerkimas, teologai paprastai tai supranta kaip šventojo nuolankumo išraišką ir suvokimą, kad žmonių kalba ir intelektualinės sąvokos yra nepakankamos apibūdinti visą Dievo realybę, patiriamą dieviškajame apreiškime.
iš tiesų gal ir nėra
jokio pavasarinio ledonešio
lyčių sangrūdos
išvarpytų pakrančių
ir
kaip gipsas
dar
stingstančio
dumblo
žiūrėjimo spindesiui
nėra potvynio
su plaukiančiais
į begalybę
rakandais
ir
nutolusiais
besiblaškančiais
žmonėmis
krantuose
be
Platono idėjų
iš tiesų tai
gamtos nėra
„gamta“ –
tai Dievo
santykio su
žmogumi
iliustracijos
begalinis teorizavimas
( neatitikimas)
pažadas dvasiai
komplikuota kalba
tarp dviejų
nutikimų
periodiškai
teikiama galimybė
kitaip jau įvaizdinti
rimtį
Ateis pavasarėlis,
Gegutė užkukuos,
Išeis iš miško Petras
Ir š*kną ištarkuos..
Liaudies „platoninė” poezija…
„Jau tikriausiai atsibodau skaitytojams iki gyvo kaulo, kartodamas ir kartodamas, kad lietuvių kalbos etimologiniai lobiai yra glaudžiai susiję su Platono filosofijos esminėmis nuostatomis“
Taip.
„įdėmesnis perskaitymas ir etimologinis „išsipakavimas“
Tokia reikšmė atsirado anglų kalbos žargone kaip „unpacking“, iš ten pakliuvo į tą kitą kalbą kaip „raspakovka“, iš ten į šio autoriaus raštus.
„gražus yra grąžus“
Kliedesiai.
„prikausto mūsų dėmesį“
Prikovyvajet vnimanije. Rusicizmas, pirmiausia atsiradęs žurnalistikoje, iš ten plintantis tolyn.
„nepateisinęs (…) lūkesčių įvykis“
Nie opravdavšeje ožidanij. Lietuviškai būtų „nuvylęs“.
„kitose Europos kalbose žodis „grožis“ ,regis, dažniausiai yra suprantamas tik kaip patogus dailumas“
Kliedesiai.
„konceptualumo siekis įpareigoja sakyti „praegzistencijos“, o ne „preegzistencijos“
O savidestrukcijos spiralės multiplikavimas neįpareigoja dar kokio žodžio iškraipyti?
„vokalinė balsinė artikuliacija“
„Vokalinė“ ir reiškia „balsinė“.
…kodel tiek mazai laiku sau pasidejai,niektauza…..Gera buvo,kol neatsliukinai,rodos,net sieros vandeniliu prasmirdo,bhweeeeee
1. „nepateisinęs lūkesčių“. Taisyklingas posakis, ne rusicizmas. Tai natūrali lietuviška konstrukcija („pateisinti lūkesčius“ yra norminė frazė).
2. „prikausto mūsų dėmesį“. Taisyklinga, ne rusicizmas.
Veiksmažodis „prikaustyti dėmesį“ yra įprastas lietuvių kalboje, vartojamas perkeltine prasme (sudominti, stipriai patraukti dėmesį).
3. „išpakuoti“. Ne rusicizmas, perkeltine prasme lietuvių kalboje galimai pradėtas vartoti tik pastaraisiais dešimtmečiais.
4. Ar tamsta dar nežinai, kad DI pataikauja klausiančiajam ir ieškančiam rusicizmų kito žmogaus tekste atranda jų daugiau negu reikia ir yra.
Taigi, kretine, pakeisk bent DI dizainą, perkeldamas DI išklotinę į komentarų rubriką.
5. Dėl straipsnio turinio komentavimo. Jau esu ne kartą nuoširdžiai užuolankomis perspėjęs tamstą nekalbėti apie dalykus, kurių visiškai neišmanai, nedaryti sau gėdos. Dabar jau galima pasakyti tiesmukiau – sarmata.
Prajuokinot, Edvardai. Pliusas už atkaklumą.
„išpakuoti“. Ne rusicizmas, perkeltine prasme lietuvių kalboje galimai pradėtas vartoti tik pastaraisiais dešimtmečiais.“
Kai buvo išgirstas rusiškose YouTube laidose.
Apie tą graikų filosofiją išmanau tikrai nedaug. Tik truputį daugiau už Tamstą, o tai tikrai nėra daug.
….tau,pajotzarga,tavo bendrazygis Prasalietis siulo dazniau daryt ciki – briki……sako,labai padeda nuo silpnaprotystes,o ir siaip,visai nieko…..atima nora rasinet kvailystes ir izeidinet zmones.
„….tau,pajotzarga,tavo bendrazygis Prasalietis siulo..”.., ar tau jau pasidarė galvoje visai „oi joi joi”, kad tu su savo vištos protu bandai įsijungti komentaruose į šiandienių vietinių „proto bokštų” Čiuldės ir inkognito „Skaitytojo” „mokslinę- platoninę polemiką”.. – kuris geriau moka, supranta, lietuviškiau rezga mintį…, palyginus su „Dumčiaus verstu” Platonu..
…tai negi busi paniekines Skaitytojo prakilnia kompanija ir spjoves jam veidan……..Gal tu ir teisus – nevertas jis net taves.
pakuoti, išpakuoti
pakúoti, -úoja, -ãvo tr. K daiktus dėti, rišti, vynioti į pakus (ppr. pervežant): Kraustosi, knygas pakuoja rš. Šalčių metu kiaušiniai pakuojami į sandarias dėžes rš.
| refl. K.
apipakúoti (appakuoti K) tr. apkrauti pakais.
| refl. K.
atpakúoti tr. atrišti, atvynioti paką: Paskubomis atpakavęs vieną pundą, ištraukė iš jo pluoštą atsišaukimų ir padalijo visiems rš.
įpakúoti tr. K; Q146 įvynioti, įrišti, sudėti į paką: Geros, bet blogai įpakuotos prekės nepatraukia pirkėjų dėmesio sp.
| refl. K.
išpakúoti tr. K išimti, iškraustyti iš pako.
| refl. K.
nupakúoti tr. K nuimti iš pako, sumažinti paką.
| refl. K.
pérpakuoti tr. K pervynioti, perrišti, perdėti daiktus.
pripakúoti tr.
1. K pilną pridėti, prikrauti: O kai jos grįžta į Berlyną, Marė joms tiek pripakuoja, kad jokio bado nekęs, nors ir tokiame dideliame mieste I.Simon. Rasi skrynę pripakuotą KlvD41.
| refl. tr.: Paskui, kai jau laukai buvo apsodinti, apsėti, Vilius Karalius, prisipakavęs didelius paketus, išvažiavo I.Simon. Dalmonus prisipakúoti K.
2. pakuojant pridėti: Siunčiant galima ir kitko pripakuoti rš.
| refl. tr. Jrb.
supakúoti tr. K sudėti, suvynioti, surišti į paką: Darbininkai krovė į sandėlį dailiai supakuotas prekes rš.
| refl. tr.: Vislab susipakúoti K.
užpakúoti tr.
1. užtaisyti, užrišti: Užpakúoju kam ką K.
| refl. tr. K.
2. užkišti, užpleištuoti: Atradęs tą stabulę, vaikis užpakãvo gerai abudu galu stabulės su šermukšnio kyliais VoK168.
Varge vargužėli. Tai kokiu būdu „išimti iš pako“ reiškia „suprasti“ ar „išanalizuoti“? Sakoma, kad filosofai turėtų mąstyti. Skaitydamas Jūsų raštus, imu tuo abejoti.
Beje, Platono citata šį kartą buvo teisinga, pagal Dumčiaus vertimą. Taigi pažanga.
LKZ nepaminejo dar vienos,vos ne pagrindines reiksmes – ipakuot i snuki…..tulas Skaitytojas matyt,seniai jos nepatyre,bet bais prasosi.Tiesiog verktinai.
„Skaitytojas”, iš tamstos samprotavimų peršasi išvada, kad kai lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė savo kūriniuose vartojo žodžius „pripakuoja”, „prisipakavęs” , jau egzistavo internetas ir jame Youtube kanalas, iš kurio į lietuvių kalbą skverbėsi tie žodžiai ? Jei taip, tamstos atradimas vertas Nacionalinės premijos.
Visiškas absurdas, Edvardai. Pacituokite Ievos Simonaitytės sakinį, kur „išpakuoti“ reikštų „suprasti“. Kažin kas negerai su Tamstos sugebėjimu mąstyti.
„Išpakuoti” perkeltine prasme ( detaliai išsiaiškinti, nuodugniai išanalizuoti) yra labai reljefiška ir vykusi metafora lietuvių kalboje, prie kurios išpopuliarėjimo, nedrąsiai viliuosi, bent iš dalies prisidėjau ir aš. Be visa ko kito, ši lietuviška kalbos figūra vykusiai atspindi R. Dekarto įvardytą vieną iš svarbiausių mokslinio metodo taisyklių, skelbiančių, kad sudėtingus dalykus pirmiausia reikia suskaidyti į paprastesnius ir t.t.
Labai prašau nevadinti manęs Edvardu, tada aš tavęs nevadinsiu rujojančia autistine kale. Man labai gaila vardo „Edvardas“, kai jį mini pašvinkusi autistinė kalė.
Kas be ko, esu daug kvailesnis už šio portalo kitus autorius, kurie nereaguoja į tamstos provokacijas net ir tada, kai ypač kiauliškai falsifikuoji jų tekstų pozicijas, nereaguoja, kitaip tariant, „neprasideda“ su pašlemėku ( arba psichiniu ligoniu), gerai suprasdami, kad dėmesys tokiam padarui gali tik pagilinti jo kompleksus ir ligą.
Dabar jau ir aš iš visų jėgų stengsiuosi sekti jų pavyzdžiu, suprasdamas tokių „diskusijų“ su tamsta ydingumą iki galo.
Kad ir kaip ten būtų, visiems būtų geriau, jeigu tamsta kartais leistum pailsėti dirbtiniam intelektui, nes ir mašina gali pavargi taip intensyviai eksploatuojama žemos prigimties žmogaus ligotiems tikslams.
P. S.
Nesu toks išsilavinęs kaip tas skaitytojas, Simonaitytės romanų nesu skaitęs. Kažin ar Dievas man atleis…
Paskaičiau po ” plas-masinis katalikas..” pradingusio ir po kelių dienų vėl atsiradusio Čiuldės „Platonas vėl liudija tai..”
– ” lietuvių kalbos etimologiniai lobiai yra glaudžiai susiję su Platono filosofijos esminėmis nuostatomis ir apsisprendimais…”..
Taip pat ne „ereziškai kantiškai”, o pagaliau „Platoniškai suvokiau” – „SPROGSTAMĄJĮ lietuviškų žodžių „grožis“ ir „menas“ etimologinį pobūdį.”..;
Paskaičius straipsnelį pagaliau „dašlilo”,- „kad lietuvių kalboje žodis „gražus(i)“ nurodo į tai, kas grąžu (yra grąžus ar grąži), kitaip tariant, į tai, kas gręžiojasi aplink savo ašį,..” SUPRATAU ir „platoniškai priėmiau estetinį sprendimą” , kad Lietuvoje, žodį Lietuvoje „Platoniškai pabrėžiu”, saulėgrąža gręžiojasi paskui saulę apie savo ašį, todėl YRA ir GRAŽI, ir GRĄŽI, o kokia RŪTA su MĖTA nesigręžioja, todėl yra NEGRAŽI, todėl belieka konstatuoti, kad ir Platonas „lietuviškai pasakytų”, kad pagal etimologinį GROŽIO POBŪDĮ – saulėgrąža yra graži ir grąži, o ne grąži rūta su mėta yra pribezdėta”…
Kaip ir „perpratęs” Čiuldės – „tiesiogine to žodžio reikšme kaip kūrybinis žmogaus apsireiškimas yra būdas šiame pasaulyje prisiminti daiktų esmiškumą, kuris ne visada sutampa su šiuo pasauliu..-, „supratau, šovė mintis į galvą”, ” kad, „jei lietuvių kalba galimai yra net labiau imli Platono įžvalgoms nei senoji graikų kalba..”, kuria rašė Platonas, visi žinome, kad iki M.Mažvydo lietuviškos gramatikos lietuviai rašė rusų kirilica.., Platonas „privalėjo mąstyti lietuviškai”… Štai kodėl Čiuldei, ir man po šio straipsnelio paskaitymo, manau, kad ne tik man, bet ir kitiems tikriems neoplatonininkams, turėtų „galvose pašaudyti mintis”, kad „žaltys” Platonas savo rašymu senąja graikų kalba tik „maskavo savo lietuvišką kilmės šaknį”… Paskaičius Čiuldės straipsnelį yra akivaizdu, kad Platonas, rašydamas graikiškai, „mėtė savo pėdas”, priežastys kol kas yra neištirtos…, galvodamas, kad po šimtų metų „raštingi” lietuviai – ” lietuvių kalba, ne kokia „prieš 40000 metų į Europą atsikrausčiusių senovės ukrų…kalba”, ne galimai, o TIKRAI „yra net labiau imli Platono įžvalgoms”- , nesuseks, jog Platonas „buvo lietuvis”…
…po tokiu genialiu minciu turbut labai pavargai…….ar akyse netavaruoja,ar galvele nesvaigsta,ar silpnumas bei pykinimas neima – eitum tuei i poliklinika analizu priduot….uzdarys tave seneliu namuose,ten turesi daug pasnekovu,tave suprantanciu ir atjaucianciu……..ka tu cia kankiniesi vienas….Tik va,ar kelia rasi….
„Tik va,ar kelia rasi….”, kai kaip Čiuldė ar tu, „pribręsiu iki plas-masinio kataliko lygio”, jei šioje būsenoje nerasiu nei kelio nei takelio.., tuomet seksiu, kur eina tavo bičiulis Čiuldė, kur paskui Čiuldę pėdini tu.. Taip kad gali būti ramus.., viskas yra ir bus „čiki briki”…
….cikuraku namuose tau vieta,ten galesi daryt savaji ciki briki.
….na nieko sau – NA vyksta i urbuono rengini Vengrijoj……visuomet agitavau uz Zemaitaiti del jo noro isviesint konserwu nieksybes……bet po NT mokesciu ir urbuono palaikymo,viesai atsizegnoju nuo ju biciulysciu su kacapu apologetais….norisi palist po stalu ir cypt – niekuo negali tiket ne uz ka…..
Aktualu ir įdomu. Tik ne tramplinas, o tramplynas.
Kalbininkai sako, kad vartotinos yra abi šio žodžio formos, tačiau prioritetinė vis dėlto yra tramplinas. Tarptautinių žodžių žodyne minimas tik tramplinas. 🙂
…sutikciau tik vienu atveju – visa Jav magos kolektyva vadint….tramplynu…..kaip…varlynas,rupuzynas,etc.
….dar motore yra toks….trampliorius,bet cia jau kiekvieno fantazijai,nes tuoj prisistatys ligonis Skaitytojas su savo pareiskimais apie rusiskus vertinius – net baugu suaktyvuot nelaimeli,turetumem daug bedu……Atkreipkit demesi,kaip gera,kai jo nera – taika ir ramybe,tikra palaima.
G- rožė- jos- i, G- rožė -jo- si.Vyras,kaip vynas,moteris,kaip poteris. M-oteri.Oteri – itališka pavardė, kilusi iš Sicilijos, dažnai kilusi iš graikų kalbos žodžio „soter“, reiškiančio „gelbėtojas“ arba „gynėjas“.
(lot.) – Vidi virum = „Aš mačiau vyrą.“
Vestis virum reddit-drabužiai atvaizduoja vyrą.Vyrui vesti moterį tarsi apsirengti.
Saint menas of Egypt-Menas iš Egipto.Apie 309 metus gyvenęs kankinys vardu Menas yra vienas žinomiausių koptų šventųjų Rytuose ir Vakaruose dėl daugybės stebuklų, priskiriamų jo užtarimui ir maldoms. Menas buvo koptų kareivis Romos armijoje, nukankintas, nes neišsižadėjo savo krikščioniškojo tikėjimo.
„Menas“ taip pat nusako vyriškos giminės vardą, kilusį iš koptų/egiptiečių kalbos ir reiškiantį „įsitvirtinęs, tvirtas,ištvermingas”
Net ir vaikiškai naivi, neturinti jokio dalykinio turinio ironija yra geriau už falsifikacijų tiražavimą ir resentimento jausmų demonstravimą.
Privertė nusišypsoti (liūdnai).
Kas be ko, taisyklingiau buvo sakyti „geriau negu (nei)”, tačiau kasdieninės kalbos „už” šiuo atveju labiau paryškina hierarchijos idėją.
Šiandien vakare apie 19 valandą prie M.K. Čiurlionio menų mokyklos Vilniuje stebėjau tikrovišką vaizdelį apie tai, kaip jie rengiasi, kuriuos labai myli LRT dezistai, mus žudyti su keiksmai ir prakeiksmais mūsų atžvilgiu. Prieš nepraustaburnį su boba už kokių penkių žingsnių priekyje ėjos tos mokyklos berniukai, matyt, gyvenantys bendrabutyje ir nemokantys rusų kalbos. Taip juos plūdo, klounais vadino ir bobai aiškino, kad tokius klounus reik žudyti ir žudyti, ir kaip jis jų neapkenčia. Keikūnas gan aukštokas kokių 16 ar 17 metų. Ir ką mums daryt, kai tarp mūsų panašūs gyvena, pasiruošę mus žudyt, jei tik koja svetima kariauna čia keltų. Platonas čia bejėgis su visa Antikos filosofija ir lyrika.
…taip,ta pati ir as sakau…kaip spirciau siknon tokiems…
O kodėl mano nepadėtų nosinių per skubėjimą žodžių galūnėse nesudeda DI? Negi dar toks neįgalus čia? Ką manai, kalbos meistre čia?
…netrukdyk – kalbos meistras siuo metu uzimtas – gydosi nuo maniakalines depresijos,suristos rankoves uz nugaros,todel ieskot rusicizmu negali.DI jam patare patylet…
…vulgariai pajuokaujant,geris tikrai gali sukelt palaima,ypac,su kubietisku cigaru….Jei rimciau – Dieviau,kai kacapai vis labiau kalba apie Narvos respublika,Platonas bent man,tampa kazkokia mistika,tuo,ko nepaciupinesi,kazkokia kvantine fantasmagorija,nebutim….Nenoreciau mirt nuo kacapo smugio i galva kalaso buoze su Platono grozio samprata mintyse……..geriau jau su prakeiksmu ar siaip kokiu izeidimu….
Gal tai yra savotiška platonizmo versija, nes tas pats Platonas sako, kad filosofija yra mokymasis numirti…
..labiau priartejant prie apciuopiamu dalyku,tai to leftistu destytojo plakato sudraskymo ir is triju vyru vieno pasiuntimo ligoninen veiksmo vizualizacija – vietoj to,kad pats be dantu atsidurtu ligoninej,trys vyriokai matyt irgi maste apie grozi,pasaulio harmonija ir palaima……….filosofija sau,o realybe,skant.