Vladimiras Laučius. Apie mėlyno kraujo vajų

[…] Gal Skvernelio situacija paaiškės esanti visai ne tokia bloga, kaip Kazio Starkevičiaus, ir jis liks didžiojoje politikoje, išsklaidęs įtarimų šešėlius ir negražias insinuacijas? Tuomet jis būtų teisėsaugos galimai neadekvačių ir neproporcingų veiksmų auka, kas leistų tikėtis ir nusigręžusių 17 proc. rinkėjų sugrįžimo, ir gal net geresnių rezultatų ateityje.

Šiuo atžvilgiu kol kas didžiausia problema ta, kad viskas pakibę ant „gal“ ir „jeigu“. Ir kuo ilgiau ta pakabinta būsena trunka, tuo labiau nukenčia nekaltumo prezumpcija: daugeliui specialiai nesigilinančių žmonių (o tai dauguma rinkėjų) bet koks ryškesnis teisėsaugos veiksmas iškart perša iš esmės neteisingą ir teisinei valstybei netinkamą mintį: „nebūna dūmų be ugnies“, „jei jau užkabino, tai tikrai yra už ką“, etc. Ir tai kerta net per švarią reputaciją.

Tad svarstant, kas laukia Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“, šiuo metu verta galvoti ne tik apie pirmininką, bet ir apie tą politinį veidą, kurį ši palyginti nauja politinė jėga susikūrė ir parodė rinkėjams.

Akivaizdu, kad nuo pat savo atsiradimo tai buvo Sauliaus Skvernelio partija. Ir tai normalu, turint galvoje Skvernelio žinomumą, pareigas, kurias jis ėjo ankstesnėse vyriausybėse, o svarbiausia – tą politinį gyvumą, ekspromto gebėjimą, kuris jam natūraliai būdingas ir išskiria jį tarp daugelio kolegų.

Tačiau Skvernelį šiek tiek užkabino politinis vajus, neapėjęs kitų dviejų jo pirmtakų, vadovavusių centro kairės vyriausybėms: a. a. Gedimino Kirkilo ir Algirdo Butkevičiaus. Abu minėti socdemų lyderiai kažkuriuo metu pasijuto jei ne politiškai, tai bent dvasiškai ir, nepabijokim to žodžio, estetiškai artimi konservatoriams. Mat 2008–2016 metais, kitaip nei 1996–2004 metais, Tėvynės sąjunga jau buvo tapusi mada, tarytum bylojusi apie savo adeptų išsilavinimą, miestiškumą ir gerą skonį.

[…] Panašu, kad 2019–2020 m. tuomečio premjero Skvernelio konfliktas su partijos pirmininku Ramūnu Karbauskiu paliko gilesnį politinės reorientacijos pėdsaką, nei tuo metu buvo galima spėti. Per 2024 metų Seimo rinkimų kampaniją valdančiuosius konservatorius ir jų vyriausybės vadovę vieni pliekė, kiti santūriau kritikavo, bet Skvernelis nedarė nei to, nei to. Vienos žurnalistės paprašytas paaiškinti, kodėl nekritikuoja premjerės Ingridos Šimonytės, jis atsakė, kad premjero darbas – labai sunkus, jis tą žino iš savo patirties, ir todėl nenori apsunkinti jai ir taip nelengvo premjerės gyvenimo.

Bet jei to palankumo Šimonytei priežastis išties buvo ekspremjero solidarumas su sunkiai dirbančia premjere, kyla klausimas: kodėl ta pati logika nuo pernai nebegaliojo socdemų premjerės Ingos Ruginienės atžvilgiu? Ir kodėl dalis demokratų „Vardan Lietuvos“, griežtai pasakiusi „fu“ koalicijai su socialdemokratais, jau kurį laiką kalba, veikia ir tarška tarškynėmis Seime taip, kad jų beveik neatskirsi nuo konservatorių?

Manau, viena esminių tokios politinės reorientacijos (iš centro kairės į centro dešinę) priežastis – jau minėta mada, tas savitas mėlyno kraujo įsivaizdavimas ir tariamo miestiškumo troškimas, kai būti draugiškam su socdemais yra „ne lygis“ (nes kaimas, mužikai, ne Vilniaus bomondas), o štai flirtas su konservatoriais – tarsi pasirodymas scenoje už parankės su Asmik Grigorian: aukštesnė lyga, sostinė, aristokratizmas.

2025 metais demokratai prisišliejo prie opozicinių centro dešinės partijų. Pasitraukė iš koalicijos su socialdemokratais ir „Nemuno aušra“; iš moralinės sakyklos garsiai pasakė, ką galvoja apie teisėsaugos akiratyje atsidūrusį ekspremjerą Palucką; atsisakė Seimo pirmininko posto; nuėjo viešai ginti LRT direktorės ir stovėti apsikabinus su tais, kurie ant Skvernelio ir kitų demokratų metų metus pylė pamazgas.

Ką davė šis posūkis į centro dešinę? Absoliučiai nieko.

[…] Kad ir kiek demokratai stengtųsi įsitvirtinti centro dešinėje, nei Šimonytės, nei Andriaus Tapino, nei Eugenijaus Gentvilo, nei Lauryno Kasčiūno rinkėjai ir gerbėjai neims galvoti: „Tu matai, demokratai tapo dešiniaisiais! Ir Žemaitaičio nemėgsta, ir paspirtukais važiuoja, ir LRT administraciją palaiko. Gal už juos dabar pabalsuojam?“

Kur kas perspektyvesnė strategija demokratams būtų buvusi likti kairiojoje koalicijoje ir stengtis pasiekti to rezultato, kurio aną kadenciją pasiekė Liberalų sąjūdis. Jie buvo mažaisiais koalicijos partneriais, bet savo rinkimų rezultatus pagerino. Vargu ar jiems tai būtų pavykę, jei, tarkime, Gentvilas, peržiūrėjęs nuo pirmos iki paskutinės serijos „Naisių vasarą“, būtų trenkęs kumščiu į stalą ir taręs: „Gana! Su Aurelijumi Veryga uždrausime parduoti alkoholį asmenims iki 27 metų“.

Visas straipsnis 15min.lt