Jonas Nedzveckas
Ar Iranas virs žlugusia valstybe?
Tokia rubrika pateikiama Gintauto Mažeikio straipsnyje portale LRT.lt.
G. Mažeikis sako, kad šiuo metu Iranas dar negali būti laikomas žlugusia valstybe, tačiau egzistuoja reali rizika, kad tokia kryptimi jis gali judėti. Žlugusios valstybės sąvoka apibūdina situaciją, kai valdžia nebesugeba kontroliuoti savo teritorijos, įstatymai nebeveikia, o valstybė nebepajėgia užtikrinti pagrindinių viešųjų paslaugų – saugumo, sveikatos apsaugos ar švietimo. Tokia padėtis dažniausiai atsiranda tada, kai visuomenė praranda gebėjimą susitarti dėl bendro valstybės valdymo ir suverenumo.
Istoriškai valstybės pradeda byrėti tuomet, kai jose kyla pilietiniai karai arba kai įvairios ginkluotos grupuotės ima kontroliuoti atskiras teritorijas ir konkuruoti dėl valdžios. Tokiose valstybėse ilgainiui įsivyrauja nuolatinis smurtas, ekonomika smunka, infrastruktūra nyksta, o vyriausybės tampa silpnos ir nestabilios. Pasaulyje jau matėme tokių pavyzdžių – Somalį, Sudaną, Jemeną ar Libiją po Muammaro al Gaddafio nužudymo. Irakas po JAV invazijos taip pat patyrė panašų destabilizacijos procesą, kurio rezultatu tapo „Islamo valstybės“ iškilimas. Afganistanas ir šiandien laikomas nestabilia valstybe, o Venesueloje dalį teritorijų faktiškai kontroliuoja nusikalstamos grupuotės.
Jeigu panašus scenarijus ištiktų Iraną – valstybę, kuri šiandien vis dar yra stipriai organizuota, nors ir autoritarinė – pasekmės galėtų būti milžiniškos. Pilietinio konflikto atveju milijonai pabėgėlių galėtų destabilizuoti visą Artimųjų Rytų ir Vidurio Azijos regioną. Valstybės žlugimas dažniausiai prasideda tuomet, kai griūva institucijos ir visuomenė nebesugeba susitarti dėl bendrų taisyklių, o konfliktas perauga į pilietinį karą.
Vienas iš teorinių scenarijų, siekiant išvengti visiško chaoso, būtų laikinas išorinis administravimas – pereinamasis režimas, kurio tikslas būtų stabilizuoti šalį ir užkirsti kelią masinėms skerdynėms tarp konkuruojančių grupių. Kitas galimas scenarijus – Irano susiskaldymas į mažesnes nacionalines valstybes, kuriose skirtingos etninės ar religinės grupės galėtų kurti savivaldą. Vis dėlto realybėje didžiosios valstybės dažnai nėra linkusios prisiimti atsakomybės už ilgalaikę tokių regionų stabilizaciją. Pavyzdžiui, kalbant apie JAV ar Izraelį, dažniau minimi režimo silpninimo ar nuvertimo scenarijai, tačiau retai kalbama apie ilgalaikę šalies atkūrimo strategiją.
Todėl visai tikėtina, kad režimo griūtis galėtų sukelti valdžios vakuumą. Tokiu atveju Iranas galėtų tapti geopolitinės konkurencijos arena, kurioje skirtingos valstybės bandytų įvesti savo kariuomenę ar remti vietines grupuotes siekdamos stabilizuoti – arba kontroliuoti – situaciją.
Tačiau Iranas šiuo metu dar nėra laikomas žlugusia valstybe. Įvairūs politiniai, ekonominiai ir socialiniai procesai leidžia svarstyti, ar ateityje tokia grėsmė gali tapti reali.
Svarbu pažymėti, kad šalies politinė sistema jau ilgą laiką remiasi teokratiniu modeliu, susiformavusiu po 1979 metų Islamo revoliucijos. Šioje sistemoje aukščiausia valdžia priklauso religinėms institucijoms ir ajatolai, o politinės reformos dažniausiai vyksta labai ribotai. Tačiau visuomenė per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė: ji tapo labiau urbanizuota, išsilavinusi ir technologiškai susijusi su pasauliu. Dėl šių pokyčių tarp valstybės valdžios ir visuomenės dažnai atsiranda įtampa, nes jaunajai kartai svarbios individualios laisvės, ekonominės galimybės ir didesnis politinis dalyvavimas. Pastarųjų metų protestai rodo, kad dalis visuomenės vis mažiau pasitiki režimo legitimumu, o tai ilgainiui gali silpninti politinį stabilumą.
Irane gyvena daug skirtingų tautinių grupių
Papildomą sudėtingumą Irano politinei situacijai suteikia ir šalies etninė bei regioninė įvairovė. Nors Iranas dažnai suvokiamas kaip vientisa valstybė, iš tikrųjų joje gyvena daug skirtingų tautinių grupių, tarp jų kurdai, azerbaidžaniečiai, arabai ir beludžiai. Kol centrinė valdžia yra stipri, šios grupės dažniausiai nesiekia atsiskyrimo, tačiau valstybės silpnėjimo atveju etniniai klausimai gali tapti svarbiu politinių konfliktų veiksniu. Tokia situacija jau buvo matyta kitose Artimųjų Rytų valstybėse, kur politinis nestabilumas paskatino regioninę fragmentaciją ir autonomijos siekius.
Didelę reikšmę Irano stabilumui turi ir ekonominė situacija. Nepaisant didelių naftos ir dujų išteklių, šalies ekonomika susiduria su rimtais sunkumais dėl tarptautinių sankcijų, infliacijos ir technologinės izoliacijos. Ekonominis spaudimas mažina gyventojų gyvenimo lygį ir gali didinti socialinį nepasitenkinimą. Ilgalaikės ekonominės krizės dažnai tampa vienu svarbiausių politinių sukrėtimų katalizatorių, nes jos silpnina valstybės gebėjimą išlaikyti socialinį stabilumą ir mažina visuomenės pasitikėjimą valdžia.
Iranas taip pat yra svarbus geopolitinis veikėjas Artimuosiuose Rytuose. Šalis palaiko ryšius su įvairiomis politinėmis ir karinėmis organizacijomis regione ir daro įtaką konfliktams Libane, Sirijoje, Irake bei Jemene. Tokia politika leidžia Iranui stiprinti savo regioninę galią, tačiau kartu reikalauja didelių finansinių ir karinių resursų. Jei šalies vidinė situacija taptų nestabili, ši regioninė strategija galėtų pradėti byrėti, o tai reikšmingai pakeistų jėgų balansą Artimuosiuose Rytuose.
Tarptautinėje arenoje Irano klausimas yra glaudžiai susijęs su didžiųjų valstybių interesais. Jungtinės Valstijos ir Izraelis siekia apriboti Irano branduolinę programą ir jo įtaką regione, tuo tarpu Rusija ir Kinija dažniau linkusios palaikyti dabartinį režimą dėl geopolitinių ir ekonominių priežasčių. Dėl šios priežasties Irano destabilizacija galėtų sukelti platesnę tarptautinę krizę, nes skirtingos valstybės bandytų apsaugoti savo interesus regione.
Jeigu Iranas iš tikrųjų patirtų valstybės žlugimo procesą, pasekmės galėtų būti labai plačios. Tai galėtų sukelti didelius pabėgėlių srautus, destabilizuoti kaimynines šalis ir paveikti pasaulines energijos rinkas, nes Iranas yra vienas svarbiausių naftos ir dujų išteklių turėtojų. Be to, svarbi problema būtų branduolinės programos kontrolė, nes politinio chaoso sąlygomis tokie strateginiai objektai galėtų tapti regioninio saugumo grėsme.
Taigi Irano ateitis labai priklausys nuo trijų veiksnių: vidaus opozicijos organizuotumo, režimo gebėjimo išlaikyti kontrolę ir tarptautinių galių strategijos. Jei šie veiksniai susiklostys nepalankiai, Iranas gali atsidurti panašioje situacijoje kaip kai kurios Artimųjų Rytų valstybės po „Arabų pavasario“. Tačiau Iranas taip pat turi stiprią valstybingumo tradiciją, didelę ir išsilavinusią visuomenę bei gana tvirtas institucijas. Dėl šios priežasties jo žlugimas nėra nei neišvengiamas, nei paprastas scenarijus.
Dėl šių priežasčių tikėtina, kad Iranas gali būti atsparesnis destabilizacijai nei kai kurios kitos Artimųjų Rytų valstybės. Todėl artimiausiu metu labiau tikėtinas ne staigus valstybės žlugimas, o ilgesnis politinės stagnacijos laikotarpis, kuriame gali pasikartoti protestai, ekonominiai sunkumai ir geopolitinė įtampa. Galutinė Irano ateitis priklausys nuo to, ar režimas sugebės prisitaikyti prie visuomenės pokyčių ir rasti būdų stabilizuoti šalies politinę bei ekonominę sistemą.
Todėl svarbiausias klausimas šiandien nėra vien tai, ar režimas gali žlugti, bet ir tai, kas atsitiktų po jo. Jei nebus aiškaus plano, režimo griūtis gali tapti ne demokratijos pradžia, o ilgalaikio regioninio chaoso pradžia.
prieš pusę amžiaus Irane gyveno 30 milijonų, dabar 90. Panašiai visuose Artimuose rytuose ir Afrkoje. Gyventojų gausėjimas neleidžia susitelkti ties gyvenimo sąlygų gerinimu, visų pirma reikia prasimaitinti ir tam „reikalui” nesimato galo. Irzlumas ir stumdymasis iki chaoso imtinai nuolatinis. Daugėjant žmonių, žmogaus gyvybė pinga ir galų gale tvarką įveda diktatorius.