Nacionalinis susivienijimas siūlo padaryti tai, kas tūkstantmečius būtų atrodžiusi beprotybė. Įrašyti į Konstituciją du žodžius – moteris ir vyras – ir šitaip juridiškai patvirtinti amžiais akivaizdžia ir savaime suprantama laikytą tiesą, jog Žmoniją sudaro moterys ir vyrai. Mat po Konstitucinio Teismo nutarimo kito būdo stabdyti ideologinio pamišimo cunamį jau nėra.
Konstitucinio Teismo nutarimas tik dar kartą parodė, kad Lietuva yra gūdi Rytų Europos užkampio provincija, kuri beviltiškai velkasi pasaulyje vykstančių ideologinių ir politinių permainų uodegoje. Tuo metu, kai tokios anglosaksiškojo pasaulio šalys kaip JAV ir Jungtinė Karalystė teisiškai reabilituoja ir mėgina atkurti tik ką retrogradiška ir atgyvenusia dar vadintą binarinę, arba tiesiog biologinę, lyčių sampratą, Lietuva jos Konstitucinio Teismo pastangomis toliau klampinama į „lytinių tapatybių“ ir „socialinių lyčių“ dauginimo liūną. Čia neverta svarstyti, kiek grįžti prie binarinės lyčių sampratos skatina bundantis sveikas protas, o kiek grynai praktinis interesas, kadaise privertęs drg. Staliną brutaliai nutraukti drg. Lenino palaimintą ir pradėtą „seksualinės revoliucijos“ Sovietų Sąjungoje eksperimentą.
Greičiausiai ir minėtose bei kitose šalyse pradedama suprasti tai, ką buvo priversti pripažinti tuometiniai SSRS vadai: atsaistoma nuo savo biologinio pamato ir mėginanti paneigti prigimtinę moters ir vyro skirtį, bet kuri visuomenė panyra į vis didesnę sumaištį, o galiausiai, tapdama nefunkcionali ir negyvybinga, pradeda krikti ir byrėti. Tačiau Lietuvos KT gyvena savo pasaulėlyje ir nėra veikiamas aplinkui stiprėjančių permainų vėjų.
Tačiau šis nutarimas vis dėlto yra ypatingas. Jis kaip niekada smarkiai stumia mūsų visuomenę nuo įprasto „kultūrinio karo“ lyčių klausimu prie tiesioginio ir galimai karštesnio konflikto ribos. Kad ir kaip vertintume Lietuvos Seimą, jis vis dėlto yra geresnė ar blogesnė Tautos atstovybė, o jo priimami įstatymai yra valstybės piliečių kolektyvinės politinės valios išraiška. Iki šiol interpretuodamas Konstituciją ir sugebėjęs joje aptikti net „lyčiai neutralios santuokos“ doktriną, KT vis dėlto vengė mesti tiesioginį iššūkį Seimui ir atvirai spjauti (kitas žodis jau vargu ar tinka) į jo priimamus įstatymus. Vis naujais KT išaiškinimais Seimui buvo daromas nuolatinis ir vis stiprėjantis spaudimas pačiam susiprasti ir įteisinti tos pačios lyties partnerystę. Tačiau Seimas pasirodė esąs nesupratingas ir užsispyręs.
Ir štai KT kantrybė trūko. Jis leido teismams registruoti tos pačios lyties partnerystes – nesant Seimo priimto tokias sąjungas įteisinančio ir reglamentuojančio įstatymo. Sunku sugalvoti geresnį būdą įkaitinti visuomenėje rusenantį pilietinio konflikto katilą iki virimo taško. Kaip sakytų klasikai, tai – kokybinis šuolis. Taip pat ir kokybinis paties KT virsmas iš teismo į kažką visai kitą. KT pabodo žaisti su Seimu ir terliotis su trukdančiais reikalui įstatymais.
Apeidamas Seimą jis turbūt pirmą kartą iš savo aukštybių nuleido tiesioginę praktinę veikimo direktyvą teismams – registruokite partnerystes nekreipdami dėmesio į visokius ten seimus ir įstatymus. Šitaip KT pakilo virš valstybės, jos institucijų ir įstatymų. Jis virto grynai ideologine ir politine aukščiausia Lietuvos valdymo institucija – kuo tikriausia SSKP politinio biuro reinkarnacija. Kad įvyko būtent tai, patvirtina E. Kūrio atvirai grasinantis įspėjimas: nenorite vienalytės partnerystės – gausite santuoką. Buvęs KT pirmininkas, pavertęs šį teismą pokalbių su „konstitucijos dvasiomis“ įstaiga, žino, ką sako. Ne veltui Maskvos M. Lomonosovo universitete apgynė disertaciją apie socialistinės demokratijos tobulinimą – nuoroda apie tai čia.
KT savavališkai suteikti įgaliojimai teismams ir jo buvusio pirmininko žodžiai reiškia viena: vyksta slinktis nuo „pokalbių su dvasiomis“ dar šiek tiek paisant Seimo ir įstatymų prie atviros ideologinės ir politinės diktatūros. Garsioji politikos filosofė H. Arendt šį pokytį įvardytų kaip perėjimą nuo autoritarinio prie totalitarinio valdymo.
Todėl kai kurių Seimo narių pažadai iki galo kovoti už prigimtinę šeimą ir neutralizuoti KT nutarimo pasekmes skamba kiek naivokai ir neįtikinamai. Mat KT suteiktos galios teismams registruoti vienalytes partnerystes sukūrė visiškai naują situaciją ir konfliktą, kuris vargu ar gali būti išspręstas tarp uždarų Seimo sienų. Tie Seimo nariai patys neužkirs kelio KT nutarime užprogramuotai baigčiai. Padaryti NS siūlomą mažmožį – įrašyti į Konstituciją žodžius „moteris“ ir „vyras“ dabartinėmis sąlygomis yra titaniškas uždavinys, kurio neįmanoma išspręsti be plačios ir galingos piliečių paramos.
O ar Seimo nariai turės noro ir ryžto juos pakelti ant kojų, sutelkti ir sukviesti lemiamą dieną prie parlamento, ar įpratę kiurksoti ant sofų ir dūsauti dėl prigimtinės šeimos griovimo tėvai ir vaikai teiksis išgirsti kvietimą stabdyti diktatūrą ir ginti savo laisvę bei žmogiškąjį orumą? Atsakymai į šiuos klausimus skendi ūkanose. Bet Nacionalinis suvienijimas savo pasiūlymu keisti Konstituciją pradžią padarė – turint drąsos ir valios šis konkretus ir praktiškas pasiūlymas yra visiškai įgyvendinamas. Bet tik dirbant ir kovojant.
Nuoroda į pranešimą spaudai apie Nacionalinio susivienijimo kreipimąsi.
