Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Istorijos ratas apsisuko – Glavlitas ant slenksčio

Tautos forumas — nekonformistinis Nacionalinio susivienijimo didelės dalies narių sambūris — paskelbė itin svarbų pareiškimą. Seimui pateiktas Visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas. Iš pirmo žvilgsnio nekaltas pavadinimas slepia užmačias ir pavojus, kurių nesuprasti būtų absoliutus politinis aklumas, o suprantant tylėti — niekingiausia laisvos Lietuvos idealo išdavystė.

Žodžio laisvės varžymai ir cenzūra — neatskiriami bet kurios diktatūros palydovai. Ir juo jie griežtesni — juo nuožmesnė diktatūra. Visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas leidžia nesunkiai numatyti, kas laukia žodžio laisvės, jeigu projektas virs įstatymu. Tačiau šis projektas dar iškalbingiau byloja apie Lietuvos visuomenės ir valstybės nueitą kelią — nuo šliaužiančios prie visiškai atviros diktatūros. Slenkančią diktatūrą slėpusi demokratinės ir teisinės valstybės kaukė pagaliau nusimesta.

Atrodo dėsninga ir niūriai simboliška, kad tarp projekto rengėjų pirmoji įrašyta D. Ulbinaitė — Lietuvą valdžiusios „tulpių paštu” ir specialiųjų tarnybų pažymomis D. Grybauskaitės atstovė spaudai. Ir, tikėtina, nebloga mokinė, nes projektas kiaurai persmelktas niekaip nepaslepiamo sovietmečio cenzūros tvaiko. O iš tikrųjų jau pirmosios prezidentės kadencijos laikotarpiu sparčiai pradėję kaltis neteisinio valdymo ir stiprėjančios savivalės daigai suvešėjo iki tikros diktatūros.

Įstatymo pataisų projektą teikia „konservatoriai“ Kasčiūnas ir Šimonytė, „socialdemokatai“ Olekas ir Leiputė, „liberalai“ Gailius ir Šuklin, „demokratas“ Savickas — įtakingi savo partijų ir frakcijų atstovai. O ką tai reiškia, jeigu ne tai, kad praktiškai visas Lietuvos politinių partijų spektras draugiškai sutarė, kad laikas ir formaliai baigti žaidimus su žodžio laisve ir be jokių ceremonijų įstatymiškai įtvirtinti cenzūrą?

Projekto nuostatos nepalieka nei menkiausių abejonių, kad toji cenzūra būtų tiesiog drakoniška. Savo esme ir mastais ji iš tiesų niekuo nesiskirtų nuo sovietmečio cenzūros. Lietuvos, kaip ir bet kurios kitos demokratinės šalies įstatymai, leidžia užkardyti antivalstybinę ardomąją veiklą juose numatant sankcijas už konkrečias ir aiškiai apibrėžtas visuomenei ir valstybei žalingas ar pavojingas veikas. Tokie įstatymai užkerta kelią ir ardomųjų idėjų sklaidai. Taigi tam tikra cenzūra neišvengiama ir demokratinėse šalyse.

Tačiau diktatūrinė ar net totalitarinių bruožų įgyjanti cenzūra — visai kas kita. Kaip pažymima TF pareiškime, teikiamą Viešosios informacijos įstatymo pataisų projektą yra teisėta ir labai prasminga lyginti su sovietinės okupacijos laikų baudžiamaisiais įstatymais. Mat abiem atvejais svarbiausia yra ne visiškai skirtingos vieno ir kito laikotarpio santvarkos ir socialinio bei politinio gyvenimo realijos. Reikalo esmė — pats cenzūros pagrindimo ir veikimo principas. O jį pirmiausia atskleidžia įstatymuose vartojamos sąvokos. Demokratinių ir teisinių valstybių įstatymuose stengiamasi jas kuo tiksliau apibrėžti, o tai reiškia — padaryti kuo aiškesnes. Kad visuomenės nariai iš anksto žinotų, kurios jų veikos yra leistinos, o kurios — ne, kokie veiksmai yra teisėti, o kokie gali užtraukti teisinę atsakomybę.

Teisiškai neapibrėžtos sąvokos – tiesiausias kelias valdžios neribotos savivalės link.

Tuo tarpu teisiškai neapibrėžtos sąvokos — tiesiausias kelias valdžios neribotos savivalės link ir plačiai atlapotos durys absoliučiai subjektyviai Glavlito tipo cenzūrai. Antisovietinė agitacija ir propaganda, arba sovietinės visuomenės ir santvarkos šmeižimas ir juodinimas — ką galėdavo reikšti tokie kaltinimai? Ogi — bet ką. Tai galėjo būti antisovietinio pogrindžio atsišaukimai arba principingai kritiški santvarkai rašiniai savilaidoje. Bet antisovietine agitacija ir santvarkos juodinimu lengvai tapdavo ir parduotuvėje apsižvalgiusiam ir tuščias lentynas išvydusiam žmogeliui su nusivylimo atodūsiu neatsargiai išsprūdę žodžiai „visur aplaksčiau — koks skurdas tose mūsų parduotuvėse“. Tokių žodžių „pavojingumą“ įvertindavo ir atlygį už juos atseikėdavo kompetentingi tyrimo organai ir baudžiamieji teismai.

Ir štai skaitant įstatymo projektą atrodo, kad istorijos ratas apsisuko ir viskas grįžta į anas senąsias Glavlito laikų vėžes. Ką reiškia ir kuo nuo „antitarybinės agitacijos ir propagandos“ sąvokinės miglos skiriasi šių dienų Visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektą grindžianti „dezinformacijos“ sąvoka, kuri apibrėžiama kaip ilgiausias ir nerišlus daugiareikšmių žodžių kratinys: „tyčia viešai paskleista kuriama, pateikiama, skleidžiama ar platinama melaginga arba klaidinanti informacija, kuria siekiama apgauti visuomenę, paveikti Seimo, Prezidento, Savivaldybių tarybų, Europos parlamento rinkimus, referendumus, pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, konstitucinei santvarkai, viešajai tvarkai ar kitiems svarbiems visuomenės interesams.“

Klausimas, be abejo, retorinis. Jokių esminių skirtumų neįmanoma įžvelgti net su žiburiu. LSSR BK straipsnio turinys ir prasmė paprasčiausiai įvilkti į šiuolaikiškesnius žodžius.

Cenzūra turi priartinti diktatūrą ir padėti su ja susitaikyti.

Ar Projekto rengėjai ir pateikėjai tai supranta? — Neabejotinai. Bet cenzūros įstatymas bus stumiamas visomis išgalėmis. Jie tai darys be skrupulų, nes yra įsitikinę, kad Lietuvos visuomenė pribrendusi diktatūrai ir pasiilgo cenzūros. O cenzūra savo ruožtu turi priartinti diktatūrą ir padėti su ja susitaikyti.

Kiek piliečių nelinkę taikstytis — parodys netolima ateitis. Aišku viena — Tautos forumas padarys viską, kad sugrįžtantis ir ant valstybės slenksčio stovintis senasis naujasis Glavlitas galiausiai vis tik to slenksčio neperliptų ir neįžengtų į Tautos gyvenimą kaip Lietuvos žmonių minčių ir sąžinės prievaizdas.