Samuelis Greene’as ir Christopheris Walkeris
Rusija tęsia karą, kuris nepažįsta sienų. Ukraina yra atviras frontas, tačiau tikslas yra platesnis: nugalėti priešininkų koaliciją, apimančią visą Europą ir joje prieglobstį radusius Rusijos opozicijos veikėjus. Dėl to Maskva nuolat vykdo atakas prieš žmones ir infrastruktūrą NATO teritorijoje.
Tai, kas anksčiau buvo vadinama „hibridinėmis operacijomis“ ar „aktyviosiomis priemonėmis“ visoje Europoje, tapo atvirai kinetiška – siekiama ne įtikinti, o naikinti kritines sistemas ir palaužti žemyno ryžtą priešintis.
Sveiki atvykę į šešėlinį karą: suderintą fizinių išpuolių kampaniją, skirtą pažeminti priešininką neišprovokuojant atviros karinės reakcijos.
Rusijos šešėlinių atakų sąrašas kas mėnesį ilgėja. Maskvos bepiločių orlaivių spiečiai laikinai uždarė judrius Belgijos, Danijos, Vokietijos ir Norvegijos oro uostus ir privertė šias šalis stabdyti skrydžius. Numušti rusų dronai apgadino turtą Lenkijoje. Su Rusija siejami laivai tempė inkarus Baltijos jūroje, nutraukdami gyvybiškai svarbius energetikos ir telekomunikacijų kabelius. Rusijos operatyvininkų padėti sprogstamieji užtaisai sutrikdė Europos geležinkelių ir logistikos sandėlių veiklą. Aukšto rango Europos gynybos pramonės lyderiai vos išvengė pasikėsinimų nužudyti. Keliems rusų tremtiniams pasisekė mažiau.
Su kiekvienu nauju šešėlinio karo aktu eskalacijos rizika auga. Jei Vakarai nori užkirsti kelią plataus masto karui su Rusija, jie turi pradėti taikyti reikšmingas pasekmes. Tam reikės aiškesnio konsultacijų mechanizmo NATO, glaudesnio sąjungininkų bendradarbiavimo nustatant atakas ir aiškesnio atsako priemonių rinkinio, įskaitant žvalgybos ir kibernetines operacijas, kurios trikdytų Rusijos tinklus, ekonomines ir politines sankcijas bei ribotas, bet atviras karines priemones tais atvejais, kai atakos kelia grėsmę gyvybėms ar kritinėms sistemoms.
ŠVELNŪS PRIEKAIŠTAI
Maskva jau supranta, kad kariauja su Vakarais ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Vladimiro Putino režimo išlikimo. Kremlius visas Vakarų priemones – paramą Kyjivui, sankcijų taikymą ir saugaus prieglobsčio suteikimą Rusijos opozicijai – laiko integruotu iššūkiu savo valdžiai. Kadangi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šio konflikto riziką vertina kaip egzistencinę, Maskva neskiria invazijos į Ukrainą nuo slaptų smūgių Europoje ir išpuolių prieš Rusijos disidentus užsienyje. Kremliaus požiūriu, tai trys to paties karo frontai.
Rusija vykdo šešėlinę agresiją, nes bijo plataus masto karo su galingesniu priešininku. Maskva žino, kad vykdydama kinetines atakas žemiau to slenksčio, kurį Europos politikai ir visuomenės paprastai laiko karu, ji gali išnaudoti Vakarų inerciją ir neapsisprendimą. Vakarų valstybėms sunku greitai aptikti atakas, nustatyti jų kilmę ir įvertinti reikšmę, todėl atsakas beveik visada vėluoja. Šie vėlavimai silpnina atgrasymą, nes nutrūksta priežastinis ryšys tarp veiksmų ir pasekmių.
Europos atsakas taip pat išlieka silpnas – dažniausiai apsiribojama retorika, sankcijomis ir vizų apribojimais, kurie Rusijos beveik neatbaido. Nors NATO stebi Rusijos atakas ir mėgina koordinuoti atsaką, Aljansas ir jo narės dažnai šiuos incidentus traktuoja ne kaip kolektyvinės ar nacionalinės gynybos klausimus, o kaip problemas, kurias turėtų spręsti tradicinės teisėsaugos institucijos. Pavyzdžiui, povandeninių ryšių ir energetikos kabelių sabotažas Baltijos ir Šiaurės jūrose dažnai vertinamas kaip jūrų saugumo ar kriminalinė problema, atidedant NATO konsultacijas net tada, kai laivų elgesys, laikas ir taikinių pasirinkimas aiškiai rodo priešiškus valstybės veiksmus.
Panašiai ir padegimai, infrastruktūros trikdymai bei sekimas, susiję su Rusijos įgaliotinių tinklais visoje Europoje, dažniausiai sprendžiami areštais ir baudžiamuoju persekiojimu. Tai leidžia sužlugdyti pavienius sąmokslus, bet palieka platesnę Maskvos kampaniją nenagrinėtą Aljanso lygiu. Koordinuotos šešėlinės agresijos traktavimas kaip atskirų nusikaltimų seka susilpnino atgrasymą, nes Europos atsakas buvo labiau atsargus nei ryžtingas.
Žinoma, yra priežastis, kodėl Europa ilgai laikėsi dviprasmiškų atsakymų. Taip siekiama parodyti, kad žemynas iš tiesų nekariauja, ir išvengti eskalacijos. Tačiau toks elgesys kartu maitina Kremliaus aukos naratyvą ir skatina tolesnę agresiją. Kiekviena nauja sankcija ar viešas pasmerkimas Maskvoje suvokiamas kaip dar vienas įrodymas, kad Rusija yra nuolat apgulta. Tai leidžia valdžiai teisinti vis didesnes investicijas į saugumo tarnybas, kurios ir vykdo šešėlinį karą.
Dar daugiau – kiekvienas dviprasmiškas Vakarų atsakas didina Maskvos toleranciją rizikai ir kelia eskalacijos tikimybę. Nesulaukdamas nuoseklių ir griežtų atsakomųjų veiksmų, Kremlius mato atvirą veikimo lauką, kurį riboja tik jo paties vaizduotė ir ištekliai. Todėl nenuostabu, kad Rusija intensyvina šešėlinio karo veiklą. Tarptautinio strateginių studijų instituto ir Strateginių bei tarptautinių studijų centro duomenimis, Rusijos šešėlinio karo incidentų Europoje 2023–2024 m. beveik patrigubėjo, palyginti su ankstesniais metais, kai jų skaičius buvo išaugęs keturis kartus.
Šios situacijos pavojai akivaizdūs. Anksčiau ar vėliau Maskva suklys skaičiuodama riziką. Rusijos dronas gali netyčia numušti keleivinį lėktuvą, kaip Rusijos raketa numušė „Malaysia Airlines“ skrydį virš Ukrainos 2014 m. Kibernetinė ataka gali sukelti kritinės sveikatos apsaugos ar šildymo sistemų griūtį. Šimtai, o gal net tūkstančiai žmonių žūtų ne Ukrainoje, o NATO valstybėje narėje. Tokiu atveju Europa patirtų milžinišką spaudimą reaguoti jėga. Šešėlinis karas, skirtas išvengti atviro konflikto, gali jį ir sukelti.
ATGRASYMO ATKŪRIMAS
Tradiciniai Vakarų metodai kovoti su šešėliniu karu akivaizdžiai nebeveikia. Įprasta strategija pabrėžia atsparumo didinimą per dubliavimą, krizių valdymą ir žalos mažinimą, žvalgybos dalijimąsi su sąjungininkais, sankcijas priešininkui bei šnipinėjimo ir organizuoto nusikalstamumo tinklų, teikiančių finansavimą, logistiką ir priedangą, trikdymą. Tačiau ši strategija remiasi atgrasymo logika, kuri klaidingai supranta sistemą, kurią siekiama atgrasyti. Vakarų politikos formuotojai turi pripažinti nemalonią tiesą: teisinio pobūdžio atsakas neveikia. Vien gynybos stiprinimas – taip pat ne.
Vietoj to Maskva turi bijoti, kad jos klaidos kainuos gerokai brangiau. Europa turi užtikrinti, kad Rusija patikėtų, jog tęsiamas šešėlinis karas ves prie pralaimėjimo – tiek Ukrainoje, tiek platesniame konflikte su Europa – ir galbūt net prie režimo žlugimo. Tam reikia aiškių slenksčių, kurie suaktyvintų Aljanso konsultacijas ir atsaką, patikimų atsakomųjų priemonių bei pasirengimo veikti greitai ir nuspėjamai.
Pirmiausia NATO turi susitarti dėl aiškių kriterijų, kada taikomas 4-asis straipsnis, kurį bet kuri narė gali aktyvuoti manydama, kad „kyla grėsmė kurios nors Šalies teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui“. Konsultacijos turėtų tapti norma reaguojant į šešėlinę agresiją, o ne išimtimi. Nuo NATO įkūrimo 1949 m. 4-asis straipsnis buvo aktyvuotas tik devynis kartus – ir tik du kartus dėl Rusijos šešėlinio karo, kai praėjusį rugsėjį Rusijos kariniai lėktuvai ir dronai pažeidė Estijos ir Lenkijos oro erdvę. Tokios konsultacijos turėtų būti įprastos net tada, kai Rusija veikia per tarpininkus ar neigiamus tinklus.
Europos valstybės taip pat turi veikti per NATO ir Europos Komisiją, kurdamos atsakus, kurie ne tik atgrasytų ar sutrikdytų būsimas atakas, bet ir silpnintų Rusijos pajėgumus. Tai apimtų automatines kibernetines ir žvalgybos operacijas prieš Rusijos karines ir saugumo tarnybas, dalyvaujančias sabotaže ir tarpinėje veikloje, taip pat išplėstą jūrų ir oro erdvės kontrolę prieš laivus bei orlaivius, susijusius su slaptomis Rusijos operacijomis. Taip pat būtina greitai taikyti ekonomines ir logistines sankcijas, kurios tiesiogiai ribotų Maskvos gebėjimą kariauti, o ne būtų tik simbolinės.
Kai šešėlinės atakos kelia grėsmę gyvybėms ar padaro didelę žalą kritinei infrastruktūrai – povandeniniams kabeliams, energetikos objektams, civiliniams telekomunikacijų tinklams ar transporto mazgams – NATO atsako priemonių rinkinyje turi būti ir proporcingi kariniai veiksmai, įskaitant kibernetinius smūgius ar kinetinius išpuolius prieš Rusijos turtą.
Pavyzdžiui, patvirtintas Rusijos sabotažas prieš svarbų povandeninį kabelį galėtų sukelti koordinuotą kibernetinį atsaką, paralyžiuojantį Rusijos vadovavimo, logistikos ar jūrinės stebėsenos sistemas. NATO taip pat galėtų konfiskuoti su Rusija susijusius laivus ar įrangą. Čia svarbus strateginis neapibrėžtumas, kad Maskva negalėtų iš anksto apsisaugoti, tačiau galimų Europos atsakomųjų veiksmų mastas ir rimtumas turi būti aiškiai suprantami Rusijos vadovybei, kad pasikeistų jos rizikos skaičiavimai ir būtų atkurtas atgrasymas.
Veiksmingas strateginis atsakas taip pat reikalauja, kad NATO sąjungininkės remtųsi jau padaryta pažanga žvalgybos dalijimosi srityje, užtikrinant greitą šešėlinio karo atakų aptikimą ir jų šaltinio nustatymą.
Toliau kiekvienos valstybės nacionalinio saugumo aparatas – kariuomenė ir žvalgybos tarnybos, o ne vien teisėsauga – turėtų koordinuoti atsaką. Toks koordinavimas tampa dar svarbesnis dabar, kai Vašingtono pozicija Europos saugumo atžvilgiu atrodo dviprasmiškesnė: šį mėnesį Donaldo Trumpo administracija paskelbė planus pasitraukti iš NATO Europos kovos su hibridinėmis grėsmėmis kompetencijos centro.
Ateinančiais metais Europos sėkmė Rusijos atžvilgiu bus vertinama ne pagal tai, kaip griežtai ji smerkia šešėlinius išpuolius ar net kaip veiksmingai juos baudžia, bet pagal tai, kaip nuosekliai juos atgraso. Todėl pagrindinė užduotis – aiškiai pasakyti Kremliui, kad bet koks šešėlinio karo veiksmas sulauks nebe švelnaus priekaišto, o griežto atsako. Maskva turi suprasti: jos agresija kas kartą kainuos vis brangiau.
foreignaffairs.com
