Delfi 2022 05 22 paskelbė žinutę, jog Vokietijos intelektualai laišku paragino Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos politikus neteikti Ukrainai ginklų, nes tai esą pratęsia karą ir didina pavojų kilti branduoliniam karui, todėl Ukraina turinti siekti paliaubų su Rusija bet kuria kaina.
Į tokį laišką, žinoma, galima nereaguoti, kaip situacijai neadekvatų. Bet taip mąstančių yra ne tik Vokietijoje. Todėl svarbu pabrėžti, į kokias vertybes ir veiksmus šis laiškas iš tiesų orientuoja.
O jis ragina Ukrainą ir Vakarus netrukdyti Rusijai kuo greičiau ir kuo mažesniu savo krauju pavergti nepriklausomą valstybę, pasirinkusią laisvės, žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės kelią.
Ragina Ukrainą atsisakyti nuo valios priešintis, nors be tokios valios nėra ne tik laisvės, bet ir žmogiškojo orumo, paties žmoniškumo.
Būtent valia priešintis skiria vergą nuo laisvo žmogaus. Kurio iš jų pusėn stoti ragina Vokietijos „intelektualai“?
Šiuo laišku siūloma Vakarų politikams pasyviai stebėti, kaip agresorius mindo bet kokias tarptautinio sugyvenimo normas ir netrukdyti ginklų tiekimu jam tai daryti. Faktiškai kviečiama pakartoti 1938 m. Miuncheno suokalbį prieš Čekoslovakiją, tik šį kartą – Ukrainos atžvilgiu.
Tai galima vertinti ir kaip netiesioginį raginimą toleruoti terorizmą, jam nusilenkti. Juk Rusija, žudydama Ukrainos žmones, griaudama jos civilizaciją ir visą tai vadindama ne karu, o „specialia karine operacija“, faktiškai prisipažįsta, vykdanti Ukrainoje valstybinio terorizmo akciją.
Masinės kitos šalies žmonių žudynės ir civilizacijos griovimas nepaskelbus karo, laikomos terorizmu pagal visus tarptautinės teisės aktus. Karas arba terorizmas. Jei ne karas, vadinasi – terorizmas. Tertium non datur.
O teroristai, kaip žinia, nepripažįsta jokios teisės, taip pat ir tarptautinių konvencijų dėl elgesio su karo belaisviais. Mat terorizmo akcijoje nėra ir negali būti belaisvių (jie yra tik karo metu).
Teroristų akcijoje yra tik grobis ir įkaitai, už kuriuos galima pareikalauti išpirkos, o Ukrainos atveju – ir teritorinių nuolaidų. Neatsitiktinai Putino Rusija pareiškė, jog ji teis į nelaisvę paimtus Ukrainos „Azovstal“ gynėjus kaip nusikaltėlius.
Mat, pagal terorizmo logiką, aukos teisė gintis (priešintis) yra „nusikaltimas“, kuris turi būti baudžiamas, kad tai būtų pamoka visiems, norintiems pasipriešinti agresoriui-teroristui.
Šitaip Rusija pateikia dar vieną papildomą savo akcijos, kaip teroristinės, Ukrainoje įrodymą.
Vokietijos „intelektualai“, sėdėdami minkštuose foteliuose ir dar prisidengę NATO skydu, bijo to, ko nebijo ukrainiečiai, tokio skydo neturintys.
Ukraina ne tik neišsigando branduolinį ginklą turinčio agresoriaus, bet ir gynybiniuose mūšiuose jau 3 mėnesiai sėkmingai jį triuškina, o štai Vokietijos „intelektualai“, sėdėdami minkštuose foteliuose ir dar prisidengę NATO skydu, bijo to, ko nebijo ukrainiečiai, tokio skydo neturintys.
Bet tai pavojinga ne tik Ukrainai. Juk tais pačiai argumentais tokie „intelektualai“ gali grįsti ir NATO atsisakymą ginti Baltijos valstybes, raginant skaityti NATO sutarties 5-tojo straipsnio antrą punktą, pagal kurį NATO gali neginti kurios savo bloko valstybės, aiškinantis, kad tai netikslinga, nes dėl to gali kilti branduolinis karas.
Tokiu mąstymu Vokietijos „intelektualai“, matyt, nori pripažinti Rusijai teisę valdyti Vakarus ir paralyžiuoti užpultų valstybių valią priešintis vien grasinimu branduoliniu karu: pasiduokite ir nebus branduolinio karo.
Bet jei jūs kviečiate Ukrainą nusilenkti agresoriui, kad ši savo pasipriešinimu nesukeltų branduolinio karo, tai kam jums NATO; atverkite Rusijos agresijai duris iki Lamanšo ir Gibraltaro, tapsite Putino pavaldiniais, laimingai gyvensite po jo saule ir svarbiausia – išvengsite branduolinio karo.
Jei tai manote nepriimtina jums, tai kodėl tai turėtų būti priimtina ukrainiečiams, kuriems be demokratinio pasaulio ryžtingos ir pakankamos karinės paramos gali būti per sunku sustabdyti Putino Rusijos teroristinę akciją.
Tokie laiškai nestiprina ukrainiečių kovos dvasios, neskatina solidarumo ginant teise grindžiamą pasaulio tvarką ir yra nepriimtini. Bet jie papildomai liudija, kad būtent Ukrainos kovose už laisvę ir demokratiją gimsta naujoji Europa, ne tik deklaruojanti šias vertybes, bet ir ryžtingai jas ginanti.
Autorius yra teisininkas, teisės filosofas ir teoretikas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs Teisės filosofijos katedros vedėjas, habilituotas daktaras.
Šiuo atveju jau tenka kalbėti apie atvirą laisvės ir demokratijos idealų išdavystę. Istoriografiniai šaltiniai rodo, kad tokia išdavystė jau buvo ir 1938-1939 metais, ir po Antrojo pasaulinio karo. Kai Vakarų universitetų rektoratuose, katedrų vedėjų kabinetuose ir net koridoriuose (kaip Graikijoje) kabo marksizmo „klasikų” portretai ir plakatai, skirti raudonosios armijos ir laivyno tematikai, darosi aišku, koks Trojos arklys čia įkištas. Kai Erasmus paskaitos metu auditorijoje pašoko vaikigalis ir puolė rėkti, kad jis yra Graikijos kompartijos narys, buvo labai įdomu stebėti auditorijos reakciją. Bet rėksnys kolegų studentų pritarimo nesulaukė. Priešingai, jis dalies bendrakursių buvo įvertintas kaip provokatorius, o kita (didesnė) dalis ramiai tylėjo. Emocijoms aprimus, rėksniui pasiūliau … komandiruotę į Sibiro (Vorkutos, Norilsko ir pan.) gulagą, kad pats įsitikintų, kas yra ta sistema, kuria jis tiki. Auditorijos juokas buvo sutartinis, išskyrus rėksnį ir dar gal kokį jo šalininką. Tada jis puolė ginčytis, bet labai taikliai ir spėriai buvo nuramintas. Labai gerai paaiškėjo, kad tikrai ne visus komunistinė propaganda yra apkvailinusi.
Putino tikslas-atkurti Rusijos imperiją mosuojant atominiu vėszdu. Iki Aliaskos imtinai. Atsiprašant kai kurie intelektualai siūlo užsimerkti į kraupius karo nusikaltimus. Negi XXI mžiuje pripažinsime karą kaip teritorinių ginčų sprendimo įrankį?
Tikroji,nesuklastota antrojo pasaulinio karo istorija:
ww2truth.com