Palikime vergo naktį vergams ir išlaisvinkime Sporto rūmus!

Nacionalinio susivienijimo surengto Baltijos kelio minėjimo prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų dalyviai priėmė rezoliuciją-kreipimąsi.

Rezoliucijoje pabrėžiama istorinė Sporto rūmų Vilniuje reikšmė. Tai vieta, kur prieš beveik keturis dešimtmečius vyko įvykiai, nulėmę Lietuvos laisvės atkūrimą. 1988 m. rudenį tūkstančiai delegatų iš visos Lietuvos, įkvėpti laisvės ilgesio, rinkosi Sporto rūmuose į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Čia pirmą kartą po okupacijos dešimtmečių atvirai ir drąsiai žmonės prabilo apie tautos suverenitetą, kalbą, kultūrą, žmogaus teises. Suvažiavimas virto galinga jėga, pakeitusia lietuvio sąmonę. Lietuvos žmonės tapo nebe pavieniais protestuotojais, o susitelkusia politine tauta, siekiančia nepriklausomybės. Čia kilo galingas troškimas išsilaisvinti iš okupacijos, čia gimė pažadas lietuvių tautai – išeiti iš priespaudos nakties ir uždegti laisvės ugnį.

Rezoliucijoje sakoma, jog Sporto rūmai nėra tik griūvantis pastatas. Tai – Laisvės lopšys, Sąjūdžio širdis ir Baltijos kelio pradžia.

Prisimindami poeto Bernardo Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“ žodžius, anuomet prikeltus legendinio maestro Vytauto Kernagio, minėjimo dalyviai savo rezoliucijoje-kreipimesi į tautiečius išreiškė viltį ir tikėjimą, jog kvietimas IŠEITI IŠ SUTEMŲ IR IŠ PRIEBLANDŲ, dar galutinai neapleido Sporto rūmų, šiandien pasmerktų tautos dvasinio išsivadavimo atminties sunaikinimui.

„Šiandien mes vėl stovime čia prie Sporto rūmų – Sąjūdžio širdies ir Baltijos kelio pradžios. Stovime toje vietoje, kur mūsų Tauta pažadėjo palikti priespaudos naktį ir tapti laisvais žmonėmis“, – sakoma mitingo dalyvių priimtame rezoliucijoje-kreipimesi.

Minėjimo dalyviai rezoliucijoje akcentavo, jog prisimena ir visada prisimins, kad prieš 36-erius metus išeidami į Baltijos kelią lietuviai jau buvo supratę, ką reiškia tapti ir būti laisvos tautos laisvais žmonėmis. Tai reiškė, kad valdžia tarnautų Lietuvai ir jos žmonėms, o ne svetimiesiems; patiems spręsti, kam suteikti teisę įžengti į mūsų žemę ir leisti joje apsigyventi; kiekviename savo Tėvynės kampelyje laisvai susikalbėti gimtąja savo tėvų ir protėvių kalba; savarankiškai rašyti savo istoriją ir laisvai statyti paminklus savo didvyriams; būti savo valstybės kūrėjais ir šeimininkais, o ne jaustis prašalaičiais ir kampininkais savo šalyje.

Rezoliucija-kreipimasis buvo išplatinti Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
prof. dr. Vytautas Radžvilas

Rezoliucijos-kreipimosi tekstas:

Baltijos kelio minėjimo prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų dalyvių

REZOLIUCIJA-KREIPIMASIS

Vilnius
2025 m. rugpjūčio 23 d.

PALIKIME VERGO NAKTĮ VERGAMS – IŠLAISVINKIME SPORTO RŪMUS

Sporto rūmai Vilniuje – tai vieta, kur prieš beveik keturis dešimtmečius aidėjo Tautos atgimimo žingsniai. Tai viena reikšmingiausių XX a. Lietuvos istorijos vietų. Gal kai kam ji primena tik sovietmečiu pastatytą sporto areną, tačiau čia vyko įvykiai, kurie nulėmė Lietuvos Laisvės atkūrimą. Čia įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, čia kilo galingas troškimas išsilaisvinti iš okupacijos, čia gimė pažadas lietuvių tautai – išeiti iš priespaudos nakties ir uždegti laisvės ugnį.

1988 m. rudenį tūkstančiai delegatų iš visos Lietuvos, įkvėpti laisvės ilgesio rinkosi Sporto rūmuose į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Čia pirmą kartą po okupacijos atvirai ir drąsiai žmonės prabilo apie tautos suverenitetą, kalbą, kultūrą, žmogaus teises. Suvažiavimas virto galinga jėga, pakeitusia lietuvio sąmonę. Lietuvos žmonės tapo nebe pavieniais protestuotojais, o susitelkusia politine tauta, siekiančia nepriklausomybės.

Sporto rūmuose vykę Sąjūdžio renginiai tapo repeticija gyvajai grandinei, sujungusiai Vilnių, Rygą ir Taliną. Šiuose rūmuose visa jėga prasiveržė ta nenugalima Tautos dvasia, vos po 10 mėnesių mus išvedusi į Baltijos kelią. Iš esmės juose ir gimė Baltijos kelias – pirmasis po nelaisvės dešimtmečių vėl kuriančių savo istoriją ir tampančių valstybine tauta lietuvių prisistatymas Pasauliui. Iki dantų ginkluotos okupacinės armijos apsuptyje, galėjęs virsti kraujo upėmis. Žinota, bet nepabūgta ir išeita į tą Kelią – nepaisant nieko. Eita ir ateita iš Sporto rūmų. Kelias – atgimstančios Laisvei tautos orių žmonių susitelkimo ir šlovės akimirka. Ši vieta buvo gyvas įrodymas, kad drąsa nugali baimę.

Čia buvo iškelti ir patys svarbiausi tautos pažadai: aidėjo žodžiai apie būtinybę palikti priespaudos naktį, uždegti naują ugnį savyje ir kurti Lietuvą kaip laisvų žmonių valstybę. Tai buvo pažadas ne tik sau, bet ir visoms ateities kartoms – niekada nebegrįžti į vergiją.

Tačiau šiandien, praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, Baltijos kelio dieną, Sporto rūmai atrodo tarsi irstantis statinys-vaiduoklis. Jame neskamba nė menkiausias praeities šlovės aidas. Atitvertas nuo žmonių, nežinia kieno ir nežinia kam suręsta tvora. Ateitis – miglota. Kalbama apie konferencijų centrą ar naujus stiklo dangoraižius, tačiau visa tai – užmaršties simboliai. Jei taip nutiks, čia neliks nė menkiausio atminimo ženklų apie tautos kelią į Laisvę.

O juk šių Rūmų sienas drebino po jų skliautais griausmingai aidėjęs panorusių vėl tapti laisvais lietuvių pažadas: IŠEITI IŠ SUTEMŲ IR IŠ PRIEBLANDŲ, UŽDEGTI NAUJĄ UGNĮ SAVYJE. Bet svarbiausias – VERGAMS PALIKTI VERGO NAKTĮ KLAIKIĄ!

Ar šis pažadas tikrai pamirštas?

Sporto rūmai nėra tik griūvantis pastatas. Tai – Laisvės lopšys, Sąjūdžio širdis ir Baltijos kelio pradžia. Mes tikime, kad kvietimas IŠEITI IŠ SUTEMŲ IR IŠ PRIEBLANDŲ, dar galutinai neapleido Rūmų ir klaidžioja po jų skliautais, laukdamas akimirkos kai vėl sugriaudės galingu Laisvės ilgesio balsu.

Mieli Lietuvos žmonės,

Šiandien mes vėl stovime čia prie Sporto rūmų – Sąjūdžio širdies ir Baltijos kelio pradžios. Stovime toje vietoje, kur mūsų Tauta pažadėjo palikti priespaudos naktį ir tapti laisvais žmonėmis.

Prisimename ir visada prisiminsime, kad išeidami į Baltijos kelią jau buvome supratę, ką reiškia tapti ir būti laisvos tautos laisvais žmonėmis:

• Turėti ne svetimiems, bet Lietuvai ir jos žmonėms tarnaujančią valdžią;
• Patiems spręsti, kam suteikti teisę įžengti į mūsų žemę ir leisti joje apsigyventi;
• Kiekviename savo Tėvynės kampelyje laisvai susikalbėti gimtąja savo tėvų ir protėvių kalba;
• Savarankiškai rašyti savo istoriją ir laisvai statyti paminklus savo didvyriams;
• Būti savo valstybės kūrėjais ir šeimininkais, o ne jaustis prašalaičiais ir kampininkais savo šalyje.

Bet laisvais netapome. Neapgynėme Laisvės kovų istorijos ir jos didvyrių paminklų. Lukiškių aikštė, kuri turėjo tapti šventa laisvės kovų atminties vieta, tapo pajacų smėliadėže. Mūsų kalba – pažeminta ir ujama podukra Lietuvos mokyklose. Net po trijų Nepriklausomybės dešimtmečių taip ir neišmokome ir nedrįstame laikyti savęs valstybės šeimininkais – taikomės prie svetimųjų, tarsi tebegyventume pavergtoje šalyje. Mūsų pažadas tebėra neištesėtas. Jeigu ir šiuos rūmus atiduosime užmarščiai, tai reikš, kad juose skambėjęs pažadas taip ir liks neištesėtas.

Bet mes čia visi susirinkę liudijame: Pažadas gyvas! Mes esame jo saugotojai ir tęsėjai!

Tegul šiandien mūsų balsas nuaidi ir pasiekia apleistų rūmų skliautus! Tegul jis pakyla virš Vilniaus ir nuskamba visame pasaulyje – Lietuviai moka ginti savo Laisvę! Lietuviai nepamiršta savo pažadų!

Šiandien, čia, prie Sporto rūmų, mes atnaujiname Sąjūdžio pažadą – PALIKTI VERGO NAKTĮ VERGAMS IR BŪTI LAISVAIS ŽMONĖMIS!

Apginkime Sporto rūmus! Apginkime laisvės kovų didvyrius ir savo Tautos istorinę atmintį! Atgaivinkime savo pažadą Lietuvai ir mūsų vaikams! Ištesėkime pažadą Tautai – likti gyvai per amžius!

_____________________