Jonas Jasaitis. Žmogiškumo naikinimo planai (IV)

Neišmoktos Antrojo pasaulinio karo pamokos

Pasaulio politinė situacija vertinama, atsižvelgiant į valstybių dydį, jų ekonomikos ir karinės jėgos potencialą. Siekiant išvengti konfliktų, pirmiausia deramasi su didžiųjų valstybių lyderiais. JAV Prezidentas Donaldas Trampas (angl. – Donald Trump) ant raudono kilimo pakvietęs Vladimirą Putiną, nekreipė dėmesio į tai, kad kalbėsis su nusikaltėliu, kuriam nusispjauti į visus tarptautinius dokumentus, pasirašytus siekiant išvengti karinių konfliktų.

Svarbiausias tokių susitikimų argumentas – valstybės dydis. D. Trampui nelabai rūpėjo, kiek kartų šis recidyvistas jau buvo „perrinktas“ ir kiek dėl jo beprotiškų veiksmų pražudyta tiek Ukrainos, tiek ir pačios agresyviausios valstybės piliečių, kam naudojami šioje milžiniškoje teritorijoje esantys žemės gelmių ištekliai, kaip tenkinami baziniai jos gyventojų poreikiai.

Į Baltuosius rūmus pakvietęs V. Zelenskį, JAV Prezidentas elgėsi visiškai priešingai. Jis iškart akcentavo, kad Ukrainoje jau derėtų surengti prezidento rinkimus, nors vargu ar kas ryžtųsi šiems rinkimams tokio plataus karinio konflikto metu. Užuot įvertinęs ukrainiečių ryžtą apsiginti, D. Trumpas ėmė priekaištauti, kad Ukrainos Prezidentas į susitikimą atvyko nevilkėdamas „paradinio“ kostiumo.

Maža to, D. Trumpas iš jo paties pakviesto valstybės vadovo ėmė atvirai tyčiotis, pareikšdamas, kad šis „neturi jokių kozirių“, tarsi būtų kalbama ne apie užpultos valstybės gyventojų teisę į gyvybę, bet apie kortų lošimą. Belieka atvirai paklausti: koks šiame pasaulyje bus Kinijos ir Indijos vaidmuo. Ar išsilaikys JAV? Obamos ir J. Baideno valdymo laikais amerikiečių išlikimo tendencija jau kėlė vis didesnį nerimą.

Nuo šio visiškai nevykusio susitikimo praėjus daug laiko, D. Trampo retorika gerokai pasikeitė. Amerikos administracija tęsia pagalbą Ukrainai. Tačiau net prieš keletą dienų vertindamas Rusijos ir Ukrainos konflikto pabaigos galimybes ir pabrėždamas, kad abejose valstybėse kasdien prarandama tūkstančiai gyvybių.

D. Trampas vėl lygino dabartinius abiejų valstybių vadovus, pareikšdamas, kad tiek V. Putinas, tiek ir V. Zelenskis yra konfliktiški. Apie tai, kad V. Putino užmačios sunaikinti ukrainiečių tautą yra ne kas kita, kaip kraupus genocidinis nusikaltimas, vėl nebuvo net užsiminta. O juk kažkas galėtų D. Trampui priminti ir stalininės valdžios vykdytą siekį išmarinti ukrainiečių tautą badu – vadinamąjį „golodomorą“ – nusikaltimą, už kurį iki šiol joks šios imperijos atstovas nebuvo nuteistas. Vis dar vengiama vertinti komunistinio režimo esmę bei jo keliamą pavojų visai žmonijai. Vietoj to, verslininko tonu kalbama apie Ukrainoje aptiktus retuosius mineralus.

Žmogiškumas naikinamas ne tik kariniais veiksmais

Didžiausias žmonijos pasiekimas yra visuotinai pripažinta dorovinių vertybių sistema. Šios vertybės įrašytos daugumos valstybių konstitucijose ir kituose teisės aktuose bei svarbiausiuose tarpvalstybiniuose susitarimuose. Tai piliečio teisė įgyti bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, būstą, sveikatos apsaugą, Galimybę ir prievolę rūpintis tautos kultūros apsauga.

Per praėjusius pokario dešimtmečius pasaulis labai pasikeitė. Vienu iš didžiausių pasiekimų yra išaugusios piliečių mobilumo galimybės. Tai ypač matoma sovietinio režimo valdytose teritorijose. Jeigu iki buvusios TSRS (primenu, kad šią santrumpą sarkazmo jausmą nepraradę lietuviai įvardindavo kaip „ties ir ries“) žlugimo turėjome galimybę lankytis tik jos užvaldytoje teritorijoje, tai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę draudimas lankytis vadinamajame Vakarų pasaulyje buvo panaikintas.

Keliavimo galimybę reikšminga padidino vadinamoji Šengeno viza. Dabartiniu metu lietuvių bendruomenės jau yra įsikūrusios bene 55 valstybėse. Galimybę keliauti ir net įsikurti svečioje valstybėje galima laikyti vienu iš svarbiausių posovietinio laikotarpio pasiekimų.

Dabartinis lietuvių jaunimas net nebeįsivaizduoja, kad prieš tris dešimtmečius apie tokią teisę galėjome tik svajoti. Tačiau tarptautinės migracijos teisė labai smarkiai sumažino atkurtos valstybės gyventojų skaičių. 1989 metų spalyje kuriant Lietuvos mokslininkų sąjungą galėjome tikėtis, kad mūsų tautą netrukus sudarys keturi milijonai, tai vargu ar tada galėjome numatyti, kad mūsų liks dvigubai mažiau.

Ketinimą išvykti iš Lietuvos labiausiai lemia skirtingas pragyvenimo lygis, tarptautinio verslo plėtros galimybės bei klimato ypatybės. Tiesa, tik peikti Lietuvos klimatą ir kitas gamtines sąlygas  – neobjektyvu. Čia nėra žemės drebėjimų ir ugnikalnių įsiveržimų. Nors Baltijos pakrantėse sparčiai daugėja imigrantų, bet kol kas dar nesusiduriame su tokiais konfliktais kaip Švedija, Vokietija, Danija arba Prancūzija.

Tik netoliese esanti rusiškoji imperija lemia karinio konflikto grėsmę. Todėl vis daugiau pasiturinčių lietuvių įkuria „atsargines“ sodybas Graikijoje, Ispanijoje, Pietų Amerikoje ir kt. Kai kas iš jų jau pripažįsta, kad per visus metus gali gyventi vasaros laikotarpiu.

Galimybė keisti gyvenimo ir darbo vietą veikia migrantų pasaulėjautą. Absoliuti jų dauguma žino tik savo teises, bet nesidomi pareigomis. Jie nedalyvauja rinkimuose, nesiruošia karinei tarnybai ir, jei tik gali, bando išvengti mokesčių. Vienintelis jų rūpestis – susirasti, kur yra mažesnės pragyvenimo išlaidos ir palankesnės sąlygos verslui.

Šiuos asmenis jau galima vadinti „betaučiais“. Tai pasaulio klajokliai, kuriems nerūpi juos priėmusios tautos gerovė ir kultūrinio paveldo puoselėjimas. Žinoma, daugelis jų atsakytų, kad laikosi vietinių taisyklių, stengiasi gyventi kuo ramiau ir pelnyti kaimynų pasitikėjimą.

Pastaruoju metu absoliuti dauguma viešosios erdvės šaltinių platina nuostatą, kad mobiliajame pasaulyje nereikia kurti šeimos. Juk šeima – tai gausybė pareigų ir prievolių. Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse daugėja asmenų, nekuriančių šeimos. Grįžę iš darboviečių jie susiburia kuo ramesnėje vietoje, savaitgalius praleidžia siurbdami kavą, maukdami alų, vyną ar kažką stipresnio. Šeimos narį pakeičia šuo, katinas ar bet koks kitas gyvūnėlis.

Daugelis jų naudojasi nusenusių tėvų parama, o kai šie visai pasensta, atiduoda į senelių namus. Todėl jau ne viename pastate, kur anksčiau buvo mokykla, dabar ant sienos puikuojasi iškaba – globos namai. Dvasinis tokių asmenų pasaulis – labai primityvus, bet tai juos tenkina. Meilę jie jau seniai suvokia tik kaip seksualinį pasitenkinimą.

Žinoma, kai visuomenėje daugėja asmenų, vengiančių bet kokių prievolių, gyventojų skaičius drastiškai mažėja. Net karo nereikia – šie individai masiškai išmiršta. Bet ar bent gyvenimo pabaigoje nors dalis jų ar susimąsto, kokia buvo jų gyvenimo prasmė. „Betaučiai bepiliečiai“ iš valstybių, kuriose gyveno, visą gyvenimą reikalavo tik paramos, bet patys jų visuomenei nieko nedavė.

Baigiant belieka paklausti, ar tikrai ir visos žmonijos laukia toks likimas. Kalbant apie Europą, kuriai vadovauja tokios kaip Merkel, europiečių išnykimo tendencija – akivaizdi. Bet statistika rodo, kad išmirštančių tautų vietą užims kitų tautų atstovai, besivadovaujantys „šariato“ ar kitomis gyvenimo sistemomis.

Ar išgelbės europinį kultūros paveldą amerikiečiai?

Kol kas pastarieji vis garsiau ragina europiečius susirūpinti savo išlikimu.

Ar bus kam pateikti „sąskaitą“ už išmirusias Europos tautas?

Kas netrukus posėdžiaus Europos Parlamento bei Europos Komisijos rūmuose?