XVIII a. pabaigoje išplitusi pilietinės tautos idėja sutapatino dvi skirtingas sąvokas – tautą ir pilietybę. Istorinis ryšys – kaip ir aiškus: tauta kuria valstybę, o valstybė – piliečius. Problema kilo, mėginant sulieti politinę institucinę struktūrą su gyva žmonių bendruomene. Įsiteigta, kad kas kuria, tas ir valdo.
Išties pilietybė galima tik valstybėje. Tad kalbos, kad piliečiai įkuria valstybę, yra absurdiškos. Piliečiai gali tęsti valstybės kūrimo procesą, bet pirminis valstybės kūrimo etapas priklauso arba tautai, arba despotui. Bet kuriuo atveju – kažkam, kas buvo iki valstybės. Žmogui, grupei ar bendruomenei.
Lietuvos Konstitucijos tėvai bandė susieti prancūzišką-amerikietišką tautos modelį su lietuviška patirtimi. Preambulėje kūrėja įvardijama lietuvių tauta, kas toliau, kalbant apie tautą kaip suvereną, kelia dviprasmybę.
Prieš daugelį metų teko dalyvauti diskusijoje, kur Darius Kuolys aiškino, kad Lietuvos totorius yra totorius, Lietuvos karaimas – karaimas, o lietuviai yra visų tautinių bendrijų Lietuvos piliečiai. Bręstantis Tėvynės sąjungos ideologas Mantas Adomėnas taikliai paklausė: o kaip tu pavadinsi etninį lietuvį?
Šiandien liberaliųjų institucionalistų užneštas virusas toliau plauna lietuvių tautos ribas. Nešamas įvaizdis, jog tauta save galutinai išpildo valstybėje ir joje ištirpsta. Nuo tos dienos, kai tauta sukuria valstybę, galima kalbėti tik apie tautines mažumas, bet ne apie titulinę tautą. Ji privalo išskysti pilietinėje tautoje.
Jei žiūrėsime į faktus, sėkmingi pilietinių tautų projektai išsiplėtojo iš etninių bendruomenių, aplink kurias lipdėsi kitų etninių grupių atstovai. Amerikiečių stuburas buvo anglosaksai, šveicarų – vokiečiai švabai. O kur dirbtinai į vieną krūvą sumesti skirtingi etnosai, geriausiu atveju išėjo Belgija ir Kanada, kur šie etnosai iki šiol konfliktuoja, blogiausiu atveju – Irakas, Šri Lanka, Ruanda, kur dar ir kariaujama.
Šiandieniniame pseudotautiniame diskurse dominuoja tema: kurkime valstybę. Etninė tauta – atgyvena. Jei reikės, valstybė pati susikurs tautą. Prisivežkime azijiečių ir afrikiečių, kurie taps lietuviais ir gins mus nuo rusų. Taip ir įsivaizduotina: vaikinas iš Sudano, sėdintis iš karvamėšlio drėbtoje pirkioje, galvoja – ką gi čia prasmingo nuveikus? Važiuokime į Lietuvą ir kariaukime su rusais. Kaimynas klausia: o kas tie rusai? Atsakymas: aš nieko apie juos nežinau, bet su jais reikia kariauti.
Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona taikliai įvardijo: lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės kūrėja, o tautinės mažumos – jos padėjėjos. Neatmestina, kad palaipsniui aplink lietuvių tautą gali lipdytis kitos kilmės žmonės, formuodami pilietinę tautą. Kaip įvyko Amerikoje. Tik va, kas nutiks, kai juodaodis ar siauraakis, laikantis save lietuviu, pasižiūrės į XX a. partizanų nuotraukas, ir supras esąs jiems svetimas?
Natūraliai kyla dar įžūlesnis klausimas: jei lietuvius Lietuvoje keis kitų tautų žmonės, koks skirtumas – kurių? Ar Lietuvą valdys rusai, ar indai, ar afrikiečiai, ar arabai, tai jau bus kita Lietuva. Ir kam tada bus reikalinga Lietuvos valstybė? Šiandien ji reikalinga kaip lietuvių tautos namai. Bet suvažiavėliams bus nusispjauti į tokį administracinį vienetą. Jie lengvai jį prijungs prie stipresnės ar turtingesnės valstybės.
Panašu, kad pilietinės tautos fantasmagorija tėra laikinas kompromisas ar paguoda tiems, kurie dar norėtų laikyti save patriotais, bet jau pasidavė kosmopolitizmui. Tai – tarpinė stotelė tarp tautinės valstybės ir pasaulinės pilietybės. Žinoma, pasaulinė pilietybė taip pat yra fantasmagorija. Skirstymasis į tautas glūdi pačioje žmonijos prigimtyje. Tautų pasaulis išliks. Bet vienos tautos išnyks, atsiras kitos. Taip jau yra buvę.
Pati pilietinės tautos sąvoka gal ir būtų svarstytina. Teko sutikti vokiškai kalbantį šveicarą, kuris net įsižeidė pavadintas vokiečiu. Bet faktas, jog pilietinės tautos stuburą visais sėkmingais atvejais sudaro konkretus etnosas ar bent keletas labai giminingų etnosų. Jei šis stuburas sunaikinamas ar pašalinamas, lieka tik fantasmagorija. Apgaulinga ir visiškai beprasmė. Kilmė, kalba, kultūra glūdi giliau nei institucijos.
Vakarų Europos pavyzdžiai rodo, kaip sunku sukurti pilietinės tautos konstruktą be etninių ryšių. Daug problemų kilo Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Skandinavijoje, o ypač – Prancūzijoje. Žmonės, atvykę iš kitų kultūrinių erdvių, gavo prancūziškus pasus ir netgi prabilo prancūziškai. Bet liko svetimi prancūzams.
Įmanoma per kelis šimtus metų integruoti mažas kitataučių grupes. Ir Lietuva čia – sėkmės pavyzdys. Bet kai atsiranda itin gausių kitataučių bendruomenių per itin trumpą laiką, didesnė tikimybė, kad jos išstums vietinius. Vakarų Europoje tai ir vyksta. Užuot atvykus gyventi šalia senbuvių, vykstama gyventi vietoje jų.
Jurgis Zauerveinas, reaguodamas į lietuvininkų asimiliaciją iš vokiečių pusės, rašė: kas buvo prastas lietuvininkas, vargu, ar taps geru vokiečiu. Ar azijiečiai ir afrikiečiai, palikę gimtas šalis, pamils Lietuvą labiau nei savo tėviškę? Ar jie, aplinkoje susidurdami vieni su kitais dažniau nei su lietuviais, priims lietuvišką tapatybę – bent jau kultūriškai? O ir kodėl turėtų priimti?
Šiandien kai kuriuose Vilniaus rajonuose jau kalbama rusiškai. Rusų pasaulis ateina pas mus be jokios karinės invazijos. Šiandien tai – lyg ir žmonės, bėgantys nuo autoritarinių režimų ar karo. Bet kuo taps jų vaikai ir anūkai? Kažkada kartvelai priėmė karo bėglius – osetinus. Mūsų akyse rusų imperialistai pavertė šių bėglių palikuonis penktąja kolona prieš Sakartvelą. O kur dar ekonominiai atbėgėliai – žmonės be vertybių?
Žinoma, humanistiniai idealai reikalauja gerbti ir saugoti savo istorines tautines bendrijas. Kaip ir padėti karo ir politiniams pabėgėliams. Bet Lietuva nėra guminė. Net ir tokiems pabėgėliams būtinos kvotos. Lietuva bus prasminga tol, kol jos pagrindą sudarys lietuvių tauta, įsišaknijusi šioje žemėje savo krauju.
Identity politics: lingusitic identity nationalism was the force that created the viable nations of Europe after WWI. But not without military and bloody conflict. Borders, through powerful conflicts and wars, were finally defined by the politics of power and language. These are emotional identity definitions. However, without a powerful commitment to national sovereignty, military security, and international recognition, these issues remain tribal conflicts, Beyond lingusitic definition, what are the ultimate principles defining a nation? Do you respect personal liberties and speech? What does religion play in national identity? Culture? Can you be a patriotic, committed Lithuanian citizen who does not speak Lithuanian? Are there incentives to increase the national population? Incentives to participate in national defense? Do we fight for a common cause? How do you speak and cooperate with other nations? Common alliances? What language?
Europoje geriau būtų Prancūzų kalba, o konkrečiai mus geriausia būtų – Vokiečių kalba. Imperinės kalbos ne šiaip sau pabodo, o dėl neteisėtų buvusių užkariavimų ir nukariavimų ir vergovės tiesiog įgrįso. Vilniaus Gedimino prospektas vien dėl angliškų užrašų tapo Londono užkampiu. Lietuviai beveik 200 metų kentė Rusijos imperijų (vokiškos kilmės caro dvaro, o vėliau žydiškos kilmės Sovietijos Centro Komiteto ir jo Politbiuro) jungą ir nemažiau Žečpospolitos jungą, vieno garsaus ir sąžiningesnio pasaulinio masto istoriko teisingai pavadinto Lietuvių pragaru. Jo vardas Norman’as, o pavardę pats susirask. Šiuo metu mes nunykinėjame – rusifikuojamės su pagreičiu liberalių konservatorių ir lddp-istų dėka, žodžiu, jų kviestiniai sveteliai ima viršų. Prasčiokai sostinėje dėl darbo priversti kalbėti tik rusiškai.
Prancūzų k. nei geresnė nei blogesnė už anglų. Vokiečiai, kaip ir lenkai ir rusai. per arti Lietuvos.
Tai gal leisk ir kitoms kalboms pasireikšti – ne tik imperinėms Didžiojo Trejeto, kuris mus žiauriai sužalojo okupavęs ir pasiuntęs Sibiran? Va, Lavija jau rimtai bruka laukan Rusų pasaulį, o lietuviai – daro atvirkščiai, ypač liberoidai, konciervai su savo sugerovais lddp-istais. KGB įslaptintas su Saulės amžiumi, kodėl?
Suintrigavo autoriaus teiginys, kad Lietuvai „pavyko integruoti mažas kitataučių grupes”…Nelabai supratau ir kas gi tie”integruotieji”? Čigonai, a jo atsiprašau romai…gal karaimai ar totoriai kuriuos atsivežė Vytautas? O gal žydai, kuriuos kvietė Gediminas?…O gal…mūsų strateginiai partneriai…lenkai? Na dėl pastarųjų tikrai pritariu…tiesiog sėkmės istorija…Jeigu ir toliau tokiais tempais integruosime, tai mūsų ateitis aiški…pats laikas mokytis …lenkų kalbos….Visi kažkodėl akcentuoja rusinimą…be abejo tai didelė problema, bet kažkodėl daugelis labai santūriai tyli ir kukliai nuleidę akytes nemini lenkų….Kad integracija vyksta spartuoliškais tempais rodo Vyriausybės formavimas….Nesusiprato tūlas Šarūnas Birutis rasti būdą su trenksmu susidoroti su Audriumi Valotka už pasisakymą TV laidoje, kad reikia galvoti apie perėjimą prie mokymo valstybinėse švietimo įstaigose valstybine kalba…kai strateginių partnerių ambsadorius Lietuvoje paskambino į prezidentūrą ir Birutis išlėkė iš kandidatų į naujos Vyriausybės švietimo ministro postą kaip kamštis iš šampano butelio…Aš jau nekalbu apie tokias sėkmės istorijas kaip draugo Skvernelio dosnus gestas padovanojant lenkų vienuoliams Domininkonų vienuolyną Vilniaus sienamiestyje, dėl paprastos priežasties….Kai 1920 metais tūlas Lucjanas Želigovskis, „nežinant” draugui Juzefui Pilsudskiui sulaužė prieš porą dienų pasirašytą taikos sutartį ir įsiveržė į Lietuvą…ir jeigu parasti lietuviai kaimiečiai ties Giedriačiais nebūtų tvoję šiam ponui į tarpuragę buvo didelė tikimybė, kad šiandien valstybinė kalba būtų toli gražu ne lietuvių…Jau nekalbant apie integruotas etninių lietuvių gyventas teritorijas tokias kaip Suvalkų, Baltstogės, Augustavo ir daugelį kitų…..Žodžiu integruokime mielieji svetimus, o savus dusinkim ir …bulvės vėl žydės….
Lenkai apsėsti dėl Vilniaus, kuo beje naudojasi ir rusai (su baltarusių pagalba) , tačiau rusams rūpi visa Lietuva, iki jūros. Plius Latvija, Estija.
Ne tik apsėsti, bet ir rimtai ruošiasi jį pasiimti. Šito nesupranta tik Kapsukėje parengti pseudo inteligentai su dideliais moksliniais laipsniais po blatu – per okupantų malonę su dviem aukštaisiais vakcinuoti-edukuoti.
Geras straipsnis.
O tų rusakalbių nebūtų atsivežta, jei šimonkinų vyriausybė nebūtų nuspėjusi uršulių norų. Kadangi iš pradžių atvežti „gydytojai ir inžinieriai“ pabėgdavo į Vokietiją, nes ten pašalpos didesnės, buvo liepta atsivežti, atsiprašant, „kultūriškai artimesnių“ iš buvusios sovietų sąjungos. O tie pagalvoja: Vokietijoje pašalpos didesnės, bet rusiškai nesusišnekėsi. O čia pašalpos mažesnės, bet jokių kalbų mokytis nereikia, gali gyventi vien rusiškai šnekėdamas. Ir vaikams rusiškų mokyklų į valias. Ir nusprendžia nebėgti į Vokietiją. Nemanau, kad buvo duotas tiesioginis nurodymas (kaip ir dėl Kalėdų uždraudimo Monikutės ministerijoje). Tiesioginių nurodymų neprireikia, kai valdžioje tie, kas tuos norus tiesiog atspėja.
Beje, „titulinė tauta“ skamba kaip pažodinis vertimas iš „titulnaja nacija“. Lietuviškai sakyčiau galbūt „pagrindinė tauta“ ar panašiai. Jei kas žinote gerą posakį, pasakykite.
..pasakysiu – pogrindine tauta.
1.Ne kiekviena tauta tampa nacija. Ar netiksliau būtų ir į rusų kalbą šiam kontekste „tauta” versti kaip „narod”, o tautybė – „narodnostj”?
2. Keista, kad straipsnio autorius nedarydamas skirtumo varijuoja tokiomis sąvokomis kaip tautinės mažumos ir tautinės bendrijos.
3. Tuščias lopšys šiais laikais yra pagrindinė daugelio tautų, t. tarpe ir mūsų, nykimo priežastis
Sovietinėje terminologijoje „narod“ = „liaudis“.
Skirtumas tarp „tauta“ ir „nacija“ buvo sovietmečiu dirbtinai sugalvotas, verčiant jų ideologinius raštus.
Ir beje, sovietinės komjaunimo tiesos rašydavo „Suvienytųjų nacijų organizacija“ (pažodinis vertimas iš „Organizacija objedinionnych nacij“), o Amerikos Balsas sakydavo „Jungtinės Tautos“ (nors ir pagal „United Nations“ pavyzdį, bet gražiai lietuviškai).
Ne taip dėl imigrantų. Kai 2021 m vasarą pradėjo per sieną veržtis ir mūsų pasieniečiai pradėjo fiziškai to neleisti, kilo baisus šaršalas (ne viešas) tarp pažangiųjų pišdulkių ir iškart Centras paliepė elgtis „europietiškai”, įskaitant pašalpas mokėti europines tiems „pabėgėliams”. Tos pašalpos didesnės nei mūsų pensijos… PIŠai puolė panikon, nes suprato, kad taip neįmanoma. Tuomet atvyko Komisarė švedė ir tyliai sutarė taip: leis neįsileisti fiziškai, su sąlyga, kad legalizuosim imigraciją kitaip, ir būtent iš musulmoniškų šalių (ukrainiečiai neužskaityti nei pas mus, nei kitur šiuo atžvilgiu, nes jie nelabai tinka atskiedimui dėl akivaizdžių priežasčių). Būtent todėl atsirado pora šimtų tūkstančių + pakistaniečių, tadžikų ir kt Lietuvoje ir atitinkamos metinės kvotos prie PIŠdulkių. Kitaip tariant, Centriukas paliepė vietiniams kaip apeiti politiškai tokią jautrią problemą ir tas buvo įgyvendinta (ir tebetęsiama). Mūsų padėtis vos vos geresnė nei Vakarų Europos šalių dėl to, kad negalime mokėti tokių pašalpų ir anie turi dirbti patys… Net kai norėjo Centriukas mokėti jiems iš savo biudžeto, tas nebuvo įmanoma, nes jos būtų viršijusios mūsų pačių pensijas – kitaip tariant, PIŠą būtų ant šakių pakabinę patys vietiniai.
Įmanoma ir tokia interpretacija. Nepritariu tik teiginiui, kad slavai „netinka atskiedimui“. Visa Lietuvos istorija rodo, kad slavai tam tinka labiausiai ir iki šiol tai efektyviausiai tebedaro.
Tai nėra interpretacija, ir Ylva Johansson tikrai lankėsi pas mus tuomet. Ukrainiečiai ar kokie nors armėnai nėra atskiedžiantys nei mus, nei kokius nors škotus čiabuvius Centriuko požiūriu.
Taip, atsimenu, kad mūsų nabagės du mėnesius maldavo eurouršulių, kad leistų imigrantų neįsileisti („apgręžti“), o tos po dviejų mėnesių atsiuntė tą moterėlę, kuri pagaliau maloningai teikėsi tai leisti suvereniai valstybei.
Vis dėlto slavai yra pats efektyviausias baltų tautų skiediklis ir net žiopliausios uršulės supranta, kad labai geras tautų naikinimo būdas yra smūgiai, nutaikyti į jų kalbą.
Autorius teisus. Lietuviai yra tautinė mažuma, sala aplinkinių didelių tautų jūroje. Panašioje padėtyje dar latviai ir estai. Mums valstybė reikalinga visų pirma mūsų pačių tautos išlikimui, kada didelės tautos , net praradusios valstybingumą, niekur nedingsta. Afrika, Azija pilnos tokių didelių tautų, kurių išlikimui kolonializmo laikais grėsmės nebuvo. O štai Amerikose priešingi pavyzdžiai. Rusijoje dar gali kilti didžiausių neramumų, gali atsirasti didžiuliai, daugiamilijoniniai , bėglių ir nepatenkintųjų kiekiai… Atsidūrę Lietuvoje jie nesunkiai papildys ankstesnius, atplūdusius į Lietuvą užkariautojų ir okupantų teisėmis. Kitaip sakant, Lietuvos rusinimą vykdo tiek rusai Lietuvos priešai, tiek rusai mūsų draugai… nes jų tiesiog daug. O jau kviestis, nesvarbu iš kur, ekonominius pagalbininkus , reiškia patiems skandinti tautinį laivelį pilietinės valstybės piliečių kraunamu į jį turtu.
Mažas yra Vatikanas ar koks Lichtenšteinas. Lietuva yra vidutinio dydžio šalis.
Nors Vatikanas ir mažas, Lietuva dėl to netampa lygi Prancūzijai
Pagal plotą šalis vidutinė, pagal gyventojų skaitlingumą – prie mažiau skaitlingų. O pagal pilietinę gyventojų savimonę ir pilietinę galią?
Šiaip ar taip, sugebėjo sovietų imperiją sugriauti. O ką per tą laiką sugebėjo Prancūzija?
Ne tiek sugriauti, kiek išnaudoti silpnumo momentą. Tačiau „sugriovusi” imperiją tauta neįtikėtinai išpuiko. Kokius reikalavimus ėmė kelti savo politikams! Su refrenu, jei būtume žinoję, būtume nestovėję Baltijos kelyje.
Visos kovos laimimos išnaudojant priešo silpnumo akimirkas.