Šiandien Lietuvoje ekologija tapo madingu žodžiu. Politikų kalbose ji skamba beveik kasdien – klimato kaitos stabdymas, atliekų mažinimas, miškų išsaugojimas, žalioji energetika. Tačiau kartu matome ir paradoksą – tuo pat metu, kai valstybė ragina rūpintis gamta, ji atsisako ginti patį gyvybės branduolį – žmogų.
Ar galima kalbėti apie tikrąją ekologiją, jeigu nepajėgiame gerbti silpniausios gyvybės – negimusio vaiko?
Politinė veidmainystė
Šiemet Seime svarstomas Reprodukcinės sveikatos įstatymas, kuris atveria kelią valstybės finansuojamam abortų kompensavimui. Tai grindžiama socialinėmis priežastimis, moters pasirinkimo laisve, tačiau pamirštama elementari tiesa – negimęs vaikas yra žmogus. Tokiu būdu valstybė, viena vertus, deklaruoja pagarbą gyvybei gamtoje, o kita vertus, nesuteikia apsaugos žmogui jo silpniausioje būsenoje.
Tokia politika yra veidmainiška. Ji siunčia aiškią žinią visuomenei: medis, paukštis ar gyvūnų rūšis yra verti valstybės dėmesio ir pinigų, tačiau negimusio žmogaus gyvybė – ne. Tai yra ne ekologija, o jos profanacija.
Sąžinė prieš patogumą
Mūsų šeima susidūrė su situacija, kai ketvirtojo vaiko gyvybei buvo prognozuojama didelė rizika. Patogumo logika sakė viena, sąžinė – visai ką kita. Pasirinkome gyvybę. Ir tai buvo vienas svarbiausių sprendimų, kuris parodė, kad tikrasis žmogaus orumas ir stiprybė atsiskleidžia tada, kai nepabėgame nuo atsakomybės už gyvybę.
Tai nėra tik asmeninė istorija. Ji atspindi platesnį klausimą: ar mūsų valstybė geba atsiremti į sąžinę, ar tik į patogius, trumpalaikius skaičiavimus?
Ekologija be žmogaus – tuščia sąvoka
Šiandieninės valdžios „žalioji“ politika dažnai primena reklaminę kampaniją, skirtą užsienio institucijoms. Daug kalbama apie tarptautinius įsipareigojimus, klimato tikslus, bet beveik nekalbama apie tai, kad ekologijos esmė yra pagarba visai gyvybei.
Ekologija be žmogaus yra tuščia sąvoka. Negimęs kūdikis yra lygiai taip pat gamtos dalis, kaip ir medis ar upė. Jeigu šią gyvybės grandinės dalį ignoruojame, visa ekologinė politika tampa vienu dideliu apsimetimu.
Ko reikia Lietuvai?
Jeigu norime tikros ekologijos, turime atsakyti į labai paprastą klausimą – ar žmogaus gyvybė yra vertybė? Jei taip, tuomet valstybė turi būti nuosekli: giname mišką, bet giname ir negimusį vaiką. Saugome gyvūnų rūšis, bet saugome ir žmones. Tik tada ekologija taps ne deklaracija, o tikrove.
Šiandien Lietuvos politikai turi drąsiai pasirinkti. Ar jie nori būti patogios, dažnai iš Briuselio nuleistos „žaliosios“ darbotvarkės įgyvendintojai, ar yra tikros, žmogų gerbiančios ekologijos kūrėjai?
Išvada
Gyvybės ekologija nėra tik abstrakti filosofija. Tai yra esminis klausimas, parodantis, ar valstybė ir politikai iš tiesų vadovaujasi sąžine, ar tik trumpalaike nauda.
Jeigu politikai nesugeba ginti silpniausiojo – negimusio vaiko – jų kalbos apie ekologiją yra tik tuščias triukšmas. Lietuvai reikia ekologijos, kuri prasideda nuo pagarbos žmogui. Tik tuomet mūsų valstybė bus tikrai tvari, o visuomenė – sąžininga.
Pilna straipsnio versija paskelbta www.bernardinai.lt
Dr. Romualdas Zemeckis yra Nacionalinio susivienijimo narys.
Koks grožis žūsta be naudos. Žmonėms reikia jį įsisavinti, pašalinus dalį trukdančių medžių. Aišku ne visus, 1/3 reikia palikti ateities kartoms.
19 i r 20 amžiuje Lietuvoje išnaikinta tiek miškų ir pelkių kad turimo dirvų ir ganyklų kiekio gana išmaitinti 6 milijonams gyventojų. Reikia tik sveikinti ES reikalavimus dalį žemių užleisti mišku , nes patys lietuviai iš godumo negali atsisakyti nė lopinėlio žemės. Aria ir tręšia iki pat upės ir ežero kranto. O maisto perteklių eksportuoja į didelio gimstamumo kraštus, iš kur į Lietuvą paskui plūsta maisto išvežiotojai. Gera čia jiems. O jei maisto trūktų mums patiems, tokio ištvirkimo nebūtų.
Žvelgiu į nuotrauką iš paukščio skrydžio ir apninka svajingos mintys. Kiek galima būtų papildomai išauginti gyventojų, jeigu 2/3 užmatomo miško, kaip Lietuvoje priimta, iškirsti , kelmus išrauti, o žemelę sukultūrinti ir apsėti ,apsodinti žmonėms ir jų gyvuliams reikalingomis kultūromis. Ežerus irgi galima būtų iš dalies nusausinti, o atlaisvintą žemę paversti kultūrinėmis pievomis ir ganyklomis. Gaila , nuotraukoje nesimato pelkių, tai nekalbėsime ir ape jų nusausinimą – irgi gyventojų žmonių ir jų gyvulių labui . Viso miško iškirsti nesiūlome, nes mediena, kaip visi žinome, brangsta ir gyventojams dar bus reikalinga ir ateityje.
Lietuva ne Bangladešas, bet kada pasaulyje kas 13 metų žmonių daugėja milijardu, kartu auga ir apkrovos aplinkai, kuri tampa vis labiau kenksminga žmonių visumai. Prieš 200 metų Žemėje gyveno 1 milijardas ,dabar 8 milijardai ir verkšlenti kad „medžiai” vis dar trukdo papildomam dauginimuisi, gal nepritinka. O kaip pasiekti, ka d žmonių Žemėje sumažėtų tiek , kad neliktų dabartinės augančios grėsmės, kad tolesnis aplinkos degradavimas atves prie masinio stichinio žmonių išmirimo – itin keblus klausimas. Aišku, kad ne nuo Lietuvos reikėtų pradėti žmonių skaičiaus mažinimą, o tarkim nuo Bangladešo. Bet kad niekas nedrįsta net užsiminti – Bangladešui ir kitoms panašios žmonių bendrijoms planetoje. Viena priežasčių – Bangladešas, ar tarkim, Indija , susideda iš daugybės mažesnių tautelių ir genčių, kuriuos iš seno konkuruoja ir „saviškių” skaičių laiko patikimesnės ateities garantu. Tad veiskimės ir dauginkimės kaip prieš 2000 metų, kada žmonių Žemėje buvo 50 ar 100 kartų mažiau negu dabar.
Ten daugėja tam, kad mūsų, europiečių, neliktų – toks Potsdamo ir Niurnbergų popierkų reikaliukas mūsų atžvilgiu. Skęstame Niurnbergo šešėliuose ir barbarizme. Internacizmas nei pasmerktas, nei iškoneveiktas po Sovietijos transformacijos, po Didžiojo Trejeto atsinaujinimo. Už tiesą akimirksniu gali patekti už grotų ar žūti po fūros ratais. Prisiminkime kiek neįtikusių konservatorių žuvo po ratais arba stabdžiai buvo pakirpti. O lddp-istų tokių ar buvo? Jei kas žinote – paviešinkite čia mums, gerai? Kolaboravimas su okupantu pas mus teikia pirmenybę atsisėsti į valstybės vadovų kėdes.
Lietuva ne Bangladešas. Mūsų tauta ant išnykimo ribos.
Lietuviai, ypač eiliniai, be Kapsukės Makslinio Kamunizmo egzo arba Makslinio Kavido (mūsų Vido) nesaugomi, o dar ir laikomi trukdžiu imperinėms bendrijoms siautėti Lietuvoje.
Ginant besąlygišką žmogaus teisę gimti galima nusivažiuoti iki teisės gyventi kaip Bangladeše. Žmonių gausėjimas Žemėje aplinkos („medžių”) sąskaita nupigina milijardų sėkmingai gimusių žmonių tolesnį gyvenimą iki pasibaisėtino, pažeminančio lygio. O ne išaukština .
Lietuva ne Bangladešas. Mūsų tauta ant išnykimo ribos.
Galima buvo greta įdėti palyginimui nuotrauką kurioje žmogus svarbesnis už medį. Ne medžiai gal kalti kad akmeninėse džiunglės prastai gimsta vaikai