Rodas Dreheris. AfD: Paskirti mirčiai?

Šeši nekenčiamos partijos kandidatai miršta prieš pat vietos rinkimus Vokietijoje. Sutapimas?

Kokia tikimybė, kad keturi tos pačios politinės partijos kandidatai ir du rezerviniai kandidatai viename regione staiga mirtų per 13 dienų iki rinkimų? Būtent taip nutiko Šiaurės Reine-Vestfalijoje prieš rugsėjo 14 d. balsavimą, kuriame dalyvauja „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) kandidatai.

Mirė keturi kandidatai: 66 metų Ralphas Lange’as, 71 metų Wolfgangas Klingeris, 59 metų Stefanas Berendesas ir taip pat 59-erių Wolfgangas Seitzas. Visi jie kandidatavo į vietos valdžios postus Šiaurės Reino-Vestfalijoje, kur rinkimai vyks jau po keliolikos dienų. Vokietijos rinkimų pareigūnai dėl šių mirčių pripažino negaliojančiais anksčiau išsiųstus balsavimo paštu biuletenius.

Nors oficialiai nepasiūlyta jokio „neteisėto žaidimo“ versijos, o vietos valdžia paskelbė, kad bent dvi mirtys įvyko dėl natūralių priežasčių, vis dėlto sunku nematyti keistumo: per tokį trumpą laiką mirė šeši politikai iš partijos, kurią Vokietijos isteblišmentas ir net Federalinė Konstitucijos apsaugos tarnyba vadina „dešiniąja ekstremistine“.

Tiesa, AfD šiuose vietos rinkimuose nelaikoma favorite. Apklausos rodo, kad krikščionys demokratai čia pirmauja su 36 proc. balsų, socialdemokratai turi 23 proc., o AfD – vos 16 proc. Tačiau partija nuo praėjusių rinkimų trigubai padidino savo paramą, ir tai verčia nerimauti senąsias partijas.

Praėjusią savaitę visos partijos (išskyrus AfD) Kelne, didžiausiame Šiaurės Reino-Vestfalijos mieste, pasirašė vadinamąjį sąžiningumo paktą. Jo esmė – per kampaniją nekritikuoti migrantų ar migracijos. Dokumente partijos pažadėjo „nevykdyti kampanijos migrantų kilmės žmonių sąskaita“ ir nekaltinti migrantų „dėl neigiamų socialinių pokyčių – nedarbo ar grėsmės saugumui“.

Šis sprendimas atrodo keistas turint galvoje, kad būtent Kelne 2015–2016 m. Naujųjų metų naktį įvyko masiniai seksualiniai išpuoliai, kai arabų ir afrikiečių vyrai užpuolė šimtus vokiečių moterų. Pagal policijos duomenis, iš 153 įtariamųjų du trečdaliai buvo iš Maroko arba Alžyro, 44 proc. – prieglobsčio prašytojai, dar 12 proc. – neteisėti migrantai.

Vis dėlto politinis elitas tame pačiame mieste nusprendė kalbėti ne apie problemas, o apie „didesnį gėrį“. Tad AfD lieka vienintelė partija, kuri atvirai kelia migracijos klausimą – jei, žinoma, jos kandidatai sulauks rinkimų dienos.

Nuo 2022 m. karo Ukrainoje pradžios Vokietija priėmė apie 2 mln. pabėgėlių – tiek, kad jų užtektų dviem Kelno dydžio miestams. O nuo 2015 m., kai A. Merkel atvėrė šalies sienas Sirijos karo pabėgėliams, į Vokietiją atvyko 10–15 mln. migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų. Iš viso šalyje gyvena apie 84 mln. žmonių, o beveik penktadalis jų yra gimę užsienyje arba turi iš užsienio kilusius tėvus.

Sausio mėnesį atlikta apklausa parodė, kad du iš trijų vokiečių pasisako už nuolatinę sienų kontrolę, o 57 proc. norėtų deportuoti visus neteisėtai šalyje esančius užsieniečius, net jei jie prašo prieglobsčio.

Po paskutinių nacionalinių rinkimų AfD tapo antra pagal dydį partija Bundestage, tačiau visos kitos partijos atsisako bendradarbiauti su ja. Naujausios apklausos rodo, kad AfD vejasi krikščionių demokratų ir krikščionių socialinės sąjungos bloką – 26 proc. prieš 25 proc. Socialdemokratai atsilieka su 15 proc.

AfD lyderė Alice Weidel dar pernai CPAC forume Vengrijoje pareiškė:
„Desperatiškas įsikibimas į valdžią bet kokiomis priemonėmis tapo mūsų politikų tikslu. Panikuodami jie laužo įstatymus, manipuliuoja konstitucija ir naikina parlamentinės opozicijos teises, kad užkirstų kelią demokratiniam valdžios perdavimui. Dabartinė vyriausybė tęsia karą prieš žodžio laisvę, kurį pradėjo jos pirmtakai.“

Ir štai dabar Vokietijos politinis elitas nusprendė, kad jei nekalbės apie problemą, ji išnyks. Tokia pati strategija matoma ir kitose Europos šalyse.

Didžiojoje Britanijoje leiboristų vyriausybė griežtai baudžia tuos, kurie protestuoja prieš masinę migraciją, bet tuo pat metu ignoruoja islamo radikalizmo grėsmę. Policija neseniai areštavo moterį, kuri per protestą prieš migrantus iškabino „Union Jack“. Tą pačią dieną švietimo sekretorė Bridget Phillipson pareiškė, kad svarbiau ginti prieglobsčio prašytojų teises, nei užtikrinti britų gerovę.

Toks politinis aklumas visoje Europoje kelia vis didesnę visuomenės panieką valdantiesiems. 2024 m. EBPO apklausa parodė, kad beveik pusė vokiečių menkai pasitiki savo vyriausybe arba visai nepasitiki, o 56,9 proc. britų turi tokį patį neigiamą požiūrį į savąją valdžią.

Galima tikėtis, kad statistiškai mažai tikėtinos šešių AfD kandidatų mirtys buvo atsitiktinumas. Alternatyva tokiai versijai – pernelyg bauginanti, kad būtų lengva ją priimti.

Šiame kontekste itin niūriai skamba buvusio Europos Komisijos nario Thierry Bretono žodžiai, pasakyti per televiziją šių metų pradžioje:
„Jei Vokietijos rinkėjai pasirinks blogai, t. y. išrinks AfD daugumą Bundestage, ES yra pasirengusi anuliuoti rinkimus. Mes tai padarėme Rumunijoje ir padarysime Vokietijoje.“

Skirtumas tarp „paranojiškų įtarimų“ ir realių grėsmių kartais išnyksta.

Rodas Dreheris – portalo europeanconservative.com apžvalgininkas, Dunojaus instituto Budapešte vyresnysis mokslo darbuotojas. Kasdien jis leidžia naujienlaiškį adresu roddreher.substack.com.

europensconservatime.com