Birželio 2–13 dienomis vyko Vilniaus dailės akademijos studentų baigiamųjų darbų paroda. Jaunosios kartos kūryba atsivėrė žiūrovams Akademijos erdvėse Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Klaipėdoje. Pristatyta daugiau kaip 400 kūrybinių baigiamųjų bakalauro ir magistro projektų, parodos eksponatus lydėjo ekskursijos, diskusijos, Mados dizaino katedros organizuojamas Madų šou.
Vilniaus parodų salėje „Titanikas“ savo darbus pristatė Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros studentai. Šios parodos organizatorė Gailė Cijūnaitytė kalbėjo, kad parodai pateiktuose darbuose – jaunųjų menininkų ieškojimai, atradimai, ateities nuojauta. Pasirinktų temų įvairovė kalbėjo apie studentų jautrų žvilgsnį į mus supantį pasaulį, pastangas pažinti jį ir save.
Pakalbinome bakalauro diplomantę Austėją Glušokaitę. Jos diplominis darbas grįstas ilgais ieškojimais, stebėjimais ir bandymais. Austėjos Glušokaitės darbas – Erdvinė instaliacija. Joje vaizduojamas sudėtingas ir sunkiai nuspėjamas dangaus ir vandenyno santykis. Taip ji norėjo pavaizduoti dvi skirtingas žmogaus smegenų veiklos sritis – mąstančią ir jaučiančią.
Dėmesys – tai tiltas tarp „noriu“ ir „reikia“, – taip savo darbą pristatė studentė Austėja. – Kūrinys tyrinėja žmogaus dėmesio atsiradimą bei jo fragmentaciją. 3D žaidimas remiasi dvejopu smegenų veikimo principu ir kuria aplinką, kurioje mąstančios bei jaučiančios jų dalys bendradarbiauja siekdamos bendro tikslo.
Istoriniuose kontekstuose mąstančiųjų smegenų gebėjimas atsiminti bei analizuoti buvo aukštinami kaip dorybė ir privilegija. Atsiradus masinei prieigai prie žinių, mąstymo reikšmė iš „išgyvenimo“ įrankio tapo sinonimu žodžiui „reikia“. Moderniame amžiuje tai pasireiškia ryškiausiai: dėl evoliucijos žmogaus smegenys yra linkusios ieškoti mažiausio pasipriešinimo kelio, todėl mąstymas tampa kliūtimi, kurią bandome pašalinti.
Jaučiančioji smegenų dalis istorijoje ilgai buvo slopinama ir laikyta pavojumi logikai. Pripažinus emocijas kaip vertingą žmogaus dalį, joms buvo leista prabilti, tačiau žmonės taip ir neišmoko jų klausytis. Technologijos dažnai tampa įrankiu neigiamoms emocijoms išreikšti čia ir dabar, o atėmus laiką savirefleksijai, mes tampame emociškai neraštingi.
Šioms dviems smegenų dalims dirbant išvien, žmogus patiria susikaupimo būseną ir išlaiko dėmesį. Siekiant pažinti save ir tobulėti, reikia šalinti priežastis, dėl kurių moderniame amžiuje dėmesys tampa fragmentuotas.
Studentė nagrinėjo natūralią priežastį: jaučiančiosios ir mąstančiosios smegenų dalys dirba skirtingais ritmais. Jaučiančioji dalis reaguoja greitai, o mąstančiajai reikia daugiau laiko, tačiau atliekant susikaupimo reikalaujančias užduotis dėmesys gali būti sustiprintas.
Nenatūrali priežastis yra ta, kad informacijos srautas sustiprina natūralų disbalansą. Jaučiančioji smegenų dalis geba prisitaikyti prie greito informacijos srauto, o mąstančiajai nebelieka laiko pasivyti jaučiančiosios.
– Kas jus paskatino studijuoti Vilniaus dailės akademijoje? – paklausiau Aistėjos.
– Savo polinkį į vaizduojamąjį meną pastebėjau jau ketvirtoje klasėje. Mama nuvedė į Panevėžio dailės mokyklą. Ją sėkmingai baigiau. Nemažai sužinojau, nemažai išmokau.
– Ketverius metus mokėtės Dailės Akademijoje. Ką jums davė šios studijos?
– Pats svarbiausias dalykas, kurį supratau studijuodama, tai, kad norint sukurti gerą meno kūrinį, neužtenka tik spalvų, emocijų, didelio noro kurti. Kad kūrinys būtų brandus, dar reikalingos gilios žinios. Sužinojau daug praktiškų dalykų, daug išmokau. Vilniaus operos ir baleto teatras kviečia padaryti jų projektų vizualizacijas. Mokytojauju Vaikų tapybos studijoje.
– Kurią darbo sritį renkatės ateičiai?
– Dar daug ką noriu išmokti, todėl pasirinkau tolesnes, magistro, Gilinsiu animacijos srityje įgytas žinias. Dar labai nedrąsiai, bet pagalvoju ir apie doktorantūrą.
Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros studentas Elijus Požidajevas sukūrė trumpametražį filmą apie daiktus, kurie yra praradę pradinę savo paskirtį ir iš pirmo žvilgsnio yra sunku pasakyti, kam jie buvo reikalingi. Per animaciją šie daiktai įgyja naujas funkcijas, kurios konstruoja ir keičia realybę aplink save. Įvairūs mechanizmai, metalinės konstrukcijos, surūdiję objektai, su kuriais veikia personažai, kurdami naratyvą.
Nemaža dalis studentų ieškojo savo ryšio su gamta, nagrinėjo žmogaus ir gamtos santykius, nematomus mikropasaulius.
Studentė Juozapaitytė sukūrė instaliaciją „Ieškant paukščių giesmių“. Savo darbą parodos lankytojams ji pristatė labai poetiškai.
Tarp tekančių upių versmių
Tarp žydinčių medžių žiedų
Tarp nematomų paukščių giesmių
Ant kranto laukiu sugrįžtant,
Ežero atspindyje mačiau
Dangaus žvilgsnį
Tarp rožių ir spyglių, erškėtynų
Klajojau
Trapus, nugludintas ir aštrus
Bronzos paviršius
Prisilietimas, tavo
Žėrinčių nakties žvaigždynų
Užmerkus akis, ilgiuosi
Studentai nagrinėjo nematomos dirbtinio intelekto infrastruktūros ir stebėjimo technologijų integraciją į kasdienę aplinką. Ivetos Aleksiukaitytės trumpametražis animacinis filmas parodė kitokią dirbtinio intelekto pusę: ne gąsdinančią ir ne naudingą ar jaukią, o tiesiog neveiksmingą ir erzinančią. Tokį dirbtinį intelektą, kuris trukdo ir padaro kasdieninį gyvenimą be reikalo sudėtingesnį.
Vilniaus Dailės akademijos studentai parodė visuomenei savo studijų baigiamuosius darbus, sėkmingai juos apgynė. Birželio 26 dieną jiems bus įteikti diplomai ir jaunieji menininkai, kurie nepasiliks tolesnėms studijoms, atsisveikins su savo Mokslų šventove.
– Kiekviena pabaiga žymi naują pradžią – sakė VDA rektorė profesorė Ieva Skauronė. – Tądien, kai užsiveria Vilniaus dailės akademijos durys, atsiveria kitos – į prestižinių galerijų erdves, muziejus, didžiąsias architektūros ar dizaino studijas, restauravimo dirbtuves, meno žurnalų redakcijas, meno ir mokslo tyrimų institutus. Kelių ir galimybių yra tiek pat, kiek dailės akademiją baigusių studentų.
