Rasa Baločkaitė. Jurbarkas.

Aš nežinau, nuo ko pradėti rašyti šitą postą, tai pradėsiu spontaniškai – nuo žodžio bl*.

* * *Ok, apibrėžkim, kas yra trauma. Tai patirtis, kuri dažniausiai yra netikėta, skausminga, kelia grėsmę žmogui tiesiogiai arba traumuoja jį kaip liudininką, ir, svarbiausia, tai situacija, kai žmogus jaučiasi paralyžiuotas, jis negali įveikti susiklosčiusių aplinkybių, jaučiasi bejėgis ištikusio blogio akivaizdoje.

 

* * *Kas svarbu potrauminiu laikotarpiu? Pirma – atkurti saugumą, t.y. pašalinti grėsmės šaltinį. JAV po vienos pagrobtos ir kankintos merginos išvadavimo operacijos pirmieji žodžiai, kuriuos mergina išgirdo, buvo „It is over now. He is not here. He has no power over you now. You are safe. You are in control.“

 

* * *Kas toliau? Antra – įgalinti žmones veikti, įveikti bejėgiškumo būseną, pasitikėti savo jėgomis, parodyti, kad jų kalba, jų veikla, jų darbai gali turėti ir turi įtakos įvykio eigai. Trečia – validuoti, parodyti, kad jų liudijimai, pasakojimai ir prisiminimai svarbūs, reikalingi, išklausyti ir išgirsti.

 

* * *Ir kas vyksta Jurbarke, Eržvilko mokykloje? Pataisykite, jei kažką ne taip perskaičiau ar ne taip supratau. Įtariamojo mama žurnalistams sako, kad jos sūnus šiuo metu… mokykloje. Vadinasi, grėsmės šaltinis nepašalintas – asmuo, kuris savo elgesiu ir savo veiksmais traumavo moksleivius, tebėra tarp jų.

 

* * *Bet moksleiviams teikiama psichologo pagalba. Įsivaizduokit – JAV mokykloje vyko susišaudymas, žuvo mokinys, moksleiviams teikiama psichologinė pagalba, o žudikas (ok, įtariamasis) tebevaikšto po mokyklą. Is not that grotesque?

 

* * *Antras dalykas – moksleiviai neapklausti policijos. Ką reikštų apklausimas, neatidėliojant – teisiniu požiūriu, nežinau, terapiniu tai reikštų labai daug: You are valid, you story is valid, you can contribute by telling things – tai yra validacija ir įgalinimas. Bet to nebuvo. Užtai buvo psichologai.

 

* * *Ką tie psichologai pasakė vaikams – kad grėsmės, nesaugumo šaltinis ir traumos triggeris nepašalintas, tebėra tarp jų, mokykloje, kad niekas nepasirūpino jų psichologiniu ir fiziniu saugumu? Kad jie niekam nerūpi, jų pasakojimai nebuvo išklausyti, dokumentuoti, užrašyti? Kad jie negali nieko padaryti, prisidėti, kad jie nėra įgalinti, in control of the situation?

 

* * *Gal tradicinis „išsikalbėk, išsiliek, aš palinksėsiu, o tau, girdi, palengvės“?
Man šita situacija yra kai „kultūra ironizuoja pati save.“ T.y. tyčiojasi pati iš savęs.
Perklaikęs mąstymas pro šalį.