Kodėl Z karta tampa vis religingesnė?

Tai, ką matome tarp Z kartos atstovų, dažnai prasideda nuo reakcijos į šiuolaikinio pasaulio įsitikinimų, mokymų ir projektų nesėkmes.

Naujausi tyrimai rodo, kad „Z karta“, gimusi tarp dešimtojo praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigos ir šio amžiaus antrojo dešimtmečio pradžios, patiria netikėtą tikėjimo atgimimą, ypač krikščionybės.

Per kelerius metus YouGov nustatė, kad Jungtinės Karalystės jaunimo tikėjimas Dievu smarkiai išaugo. Įspūdinga tai, kad 18–24 metų britų jaunimo tikėjimas Dievu nuo 2021 iki 2025 m. beveik patrigubėjo – nuo 18 iki 46 procentų.

Daugeliui iš mūsų, šios kartos atstovų, ši žinia nėra pernelyg netikėta. Užaugę pokario idealų žlugimo laikotarpiu, matome sekuliarios visuomenės, kuri atmetė Dievą ir pati save naikina, nesėkmes.

Aš esu šios tendencijos dalis. Į katalikybę atsiverčiau 2021 m., po to, kai studijuodamas Oslo universitete lankiau mišias. Kaip ir daugelis mano bendraamžių, savo kelią į tikėjimą pradėjau dėl didelio nepasitenkinimo kultūriniu ir visuomeniniu kraštovaizdžiu, kurį paveldėjau. Jaunystėje beveik nepatyriau religinės globos ar apeigų. Esu vienas iš daugelio. Nemažai mano draugų taip pat yra atsivertę. Mes dažnai bendraujame. Ir aš žinau jų kilmę, istorijas, meiles, nuoskaudas. Taigi, nors negaliu kalbėti visų šios tendencijos paliestųjų vardu, tikrai galiu kalbėti už dalį jų.

Tai, ką matome tarp „Z kartos“ (kaip jie vadinami) atstovų, dažnai prasideda nuo reakcijos į šiuolaikinio pasaulio įsitikinimų, mokymų ir projektų nesėkmių bei jų akivaizdžių padarinių jų pačių gyvenime. Sekuliarizmas, postmodernizmo sukeltas bevaisis nusivylimas ir sumaištis bei vertybių, kurios kadaise laikė Vakarų visuomenes kartu, irimas sukuria rūgštų kokteilį. Tai reiškia, kad tarp Z kartos vargu ar rasite tipiško idealistinio optimizmo, nuo Antrojo pasaulinio karo siejamo su jaunimu.

Mūsų karta pirmoji, kuri paveldi visas pokario, postmodernizmo ir septintojo dešimtmečio kontrkultūrinio mąstymo pagrindu sukurto pasaulio pasekmes. Užaugome visuomenėje, kuri atmetė religiją, manydama, kad tikėjimo atsisakymas nuves į utopiją, kurioje „viskas, ko tau reikia, yra meilė“ (ir Džonas Lenonas). Tačiau vietoj to matėme plačiai paplitusias šeimų griūtis, vaikus be tėvo, socialinį chaosą, vergavimą seksualiniam apetitui ir nesugebėjimą suvokti esminių tiesų, pavyzdžiui, apibrėžti, kas yra moteris (angl. woman) arba anglas (angl. Englishman).

Yra nepaprastai ryškus kontrastas tarp šlovingo Renesanso ir Baroko pasaulio, kuriame klestėjo didieji meno, muzikos ir architektūros kūriniai, ir kultūros, kurią matome šiandien, kuri, atrodo, labiau rūpinasi paviršutinišku materializmu ir efemeriškais malonumais. Ten, kur mūsų protėviai statė katedras ir šlovino subtiliausią meną, mums liko tuščios pramogos ir grubus popkultūros komercializmas. Nuodėmė yra švenčiama, o nusikaltimams naudojant peilį plintant tarp paauglių Britanijos mokyklose, daugelis jaunų žmonių nebejaučia, kad gali pasikliauti savo artimu, jog šis laikysis pagrindinių padorumo standartų. Z karta pradeda jausti kontrastą tarp praeities sėkmių ir dabarties nesėkmių, nes jis tampa vis ryškesnis.

Atsižvelgiant į tai, nenuostabu, kad daugelis iš mūsų jaučia vis didesnį nerimą dėl ateities. Mes įžengiame į suaugusiųjų gyvenimą pasaulyje, kuriame neigiamas gimstamumo rodiklis ir demografiniai pokyčiai rodo, kad ateitis bus nestabili ir susiskaldžiusi. Mes neturime pakankamai vaikų, kad išvengtume katastrofiško žlugimo artimoje ateityje. Be to, idėja, kad visos nacijos, pavyzdžiui, Airija, vos per kelis dešimtmečius gali pamatyti, kaip jų vietiniai gyventojai tampa mažumomis (balkanizuojant ir dar labiau destabilizuojant istorinę tautą), mums nėra tolima ar abstrakti, nes mes esame tie, kurie tai išgyvensime. Kai mūsų visuomenės skyla, mes ieškome kažko, kas siūlo daugiau nei materialistinis pasaulėvaizdis, kurį paveldėjome.

Priežastis paprasta: idėjos yra svarbios. Idėjos formuoja realybę. Mes gyvename pasaulyje, kuriame idėjos – dažnai tos, kurios buvo sugalvotos prieš kelias kartas – vis dar duoda vaisių, geresnių ar blogesnių. Pavyzdžiui, Markso idėjos paskatino bolševikų revoliuciją ir Sovietų Sąjungos iškilimą. Apšvietos vizija politiškai sekuliarizavo Europą. O pastaruoju metu postmodernizmas, septintojo dešimtmečio kultūrinė revoliucija ir liberalizmo iškilimas sukūrė visuomenę, kuriai būdinga sumaištis, nihilizmas ir gilus moralinio netikrumo jausmas. Liberalioji demokratija, kadaise laikyta politinės raidos viršūne ir galutine jos stotimi, parodė savo trūkumus – nesugebėjimą spręsti gilių krizių, kurios grasina paskandinti 2000 metų senumo civilizaciją.

Dėl to Z karta nusivylusi. Mes puikiai suprantame, kad ankstesnių kartų kultūriniai modeliai žlugo, ir daugelis iš mūsų atmeta ideologijas, kurios mus čia atvedė.

Šią analizę patvirtina ir gauti rezultatai. Neseniai atliktame tyrime nustatyta, kad daugiau nei pusė Z kartos atstovų norėtų gyventi diktatūroje, o ne demokratijoje. Ši karta radikaliai kvestionuoja naujas pokario ortodoksijas, kuriomis buvo maitinama. Senosios šventos karvės nėra jų.

Bet kodėl tada tiek daug mūsų atsigręžia į Dievą? Kas mus taip artina prie religijos? Čia ir įsijungia traukos veiksniai.

Yra kelios priežastys, kodėl tiek daug jaunų žmonių grįžta prie tikėjimo. Pirmoji, manau, yra didėjantis religinių išteklių prieinamumas. Šiandien internetas pakeitė žinių prieinamumą. Kiekvienas, turintis interneto ryšį, gali klausytis tinklalaidžių, žiūrėti vaizdo paskaitas ir skaityti kai kurių didžiausių krikščioniškosios minties protų tekstus. Pavyzdžiui, Šv. Tomo Akviniečio ir kitų teologų darbai dabar pasiekiami vos vienu paspaudimu. Ši lengva prieiga prie aukštos kokybės intelektualinio turinio leido daugeliui iš mūsų susipažinti su krikščioniškosios tradicijos turtingumu taip, kaip viduramžių vienuolis kadaise negalėjo įsivaizduoti.

Be to, pati krikščioniškosios teologijos kokybė, tiesa ir intelektualinis gylis pasirodo esąs labiau įtikinantis, nei daugelis iš mūsų tikėjomės. Daugeliui iš mūsų šis intelektualinis įsitraukimas į krikščionybę buvo transformuojantis visais teisingais būdais.

Be šio idėjinio patrauklumo, grįžimas prie tikėjimo turi ir apčiuopiamą praktinį aspektą. Tyrimai parodė, kad religinių apeigų laikymasis yra susijęs su didesniu laimės ir stabilumo lygiu. Tai pats savaime yra gyvas apologetinis argumentas. Jei egzistuoja Dievas, siūlantis esminę malonę, besitęsiančią už kosmoso uždangos, tai yra būtent tai, ką tikimės pamatyti. Kartą, užaugusią pasaulyje, kuriame šeimos gyvenimą suardė skyrybos ir seksualinis išsivadavimas, vilioja senasis Dievo ir religingos šeimos sveikas protas.

Tačiau yra ir kita, labiau egzistencinė religinio susidomėjimo Z kartoje išaugimo priežastis: materializmas tiesiog neveikia. Pasaulietinė pasaulėžiūra, kuri viską redukuoja iki fizinių procesų ir neigia bet ko, kas yra už materialios sferos ribų, egzistavimą, pasirodė esanti nepakankama. Ji nepaaiškina tokių fundamentalių dalykų kaip sąmonė, matematika, formos ir idėjos, pati egzistencija. Kuo daugiau gilinamės į šiuos klausimus, tuo labiau suprantame, kad materializmas jokių atsakymų nesiūlo.

Daugelis Z kartos atstovų atranda katalikybės objektyvumą ir tiesą, tradicinė krikščionybė ir klasikinis monoteizmas – tai stipresnė filosofinė sistema, kuri sujungia individualius gyvenimus, šeimas ir visuomenę, vesdama juos beatifikacijos, meilės, aukos ir klestėjimo keliu vis labiau netvarkingame pasaulyje.

Tad kodėl tiek daug mūsų randa paguodą krikščionybėje? Kristus suteikia kelią į gyvenimą, kuris yra gilesnis, turtingesnis ir prasmingesnis nei bet kas, ką gali pasiūlyti sekuliarios ideologijos. Liturgija, kontempliacija, auka, meilė ir paslaptis aktyvuoja sąmonę daug gilesniais būdais nei gana pasaulietiškas raminamasis kino teatro, sekso, narkotikų ir atostogų baseino poveikis. To, kas sena, kokybė tebėra didesnė nei dirbtinumas to, kas nauja.

Pavyzdžiui, Edinburge kartą sutikau raiškiai kalbantį kinų studentą, kuris baiginėjo fizikos doktorantūrą. Jis atsivertė, nes Šv. Tomo Akviniečio hilomorfinė filosofija geriau įprasmino tikrovę nei bet kas, ko jis buvo mokomas iki tol. Manau, kad tai tinkamas anekdotas.

Kai kas išreiškė nepasitikėjimą ir svarstė apie galimą YouGov apklausos netikslumą. Kiek tai lemia imigracija? Kiek gilus yra šis tiesiog neapibrėžtas „tikėjimas Dievu“? Tai visiškai pagrįsti klausimai. Tačiau mano paties patirtis kartu su padidėjusiu suaugusiųjų krikštų ir atsivertimų į katalikybę skaičiumi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir JAV rodo, kad pokytis yra realus, kad ir koks būtų jo mastas.

Z kartai tikėjimo atgimimas didžia dalimi reiškia ateities, priimančios tiesą, kurią jau seniai atmetė savižudiškas šiuolaikinis pasaulis, priėmimą. Vis daugiau Z kartos žmonių grįžta prie nesenstančių tiesų, kurios per šimtmečius palaikė civilizaciją. Pasauliui temstant, vis aiškiau išryškėja vienintelis autentiškos šviesos šaltinis.

lifesitenews.com