Patrick M. Cronin
Branduolinį ginklą turinčios valstybės vis dažniau griebiasi branduolinių grasinimų, o JAV patikimumas silpnėja.
Artėjant 2027 m. vadinamajam „Davidsono langui“, Vašingtonas atrodo mažiau susirūpinęs dėl atgrasymo nesėkmės Azijoje nei bet kada pastaraisiais metais. Ši sąvoka kilo iš buvusio JAV Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono vado admirolo Philip Davidson perspėjimo apie Kinijos galimą karinį pasirengimą veiksmams prieš Taivaną. Ji tapo artėjančio konflikto simboliu, ypač po Rusijos invazijos į Ukrainą.
Tačiau „atgrasymas“ beveik neminimas JAV žvalgybos bendruomenės 2026 m. metiniame grėsmių vertinime. Nors pažymima, kad Pekino ambicijos Taivano atžvilgiu išlieka, dokumente teigiama, jog „Kinijos lyderiai šiuo metu neplanuoja invazijos į Taivaną 2027 m. ir neturi nustatyto susivienijimo termino“. Atrodo, kad žvalgybos bendruomenė Xi Jinping strategiją vertina kaip laipsnišką ir politinę – siekiančią stiprinti kontrolę teritorijoje, kurią Pekinas laiko savo, nors Kinijos Liaudies Respublika niekada nevaldė Taivano.
Admirolo Davidsono perspėjimas nebuvo karo pranašystė. Tai buvo įspėjimas apie dviejų tendencijų susikirtimą: Kinijos karinės modernizacijos etapą iki 2027 m. ir galimą JAV karinio buvimo silpnėjimą, kuris galėtų sukurti atgrasymo spragą. Ironiška, bet artėjant Liaudies išlaisvinimo armijos šimtmečiui Vašingtonas rizikuoja tapti pernelyg optimistiškas dėl atgrasymo patikimumo regione.
Nors grėsmių vertinimas atspindi analitinį atsargumą, jis gali skatinti strateginį savęs raminimą.
Tiek Pietų, tiek Rytų Azijoje struktūrinės tendencijos silpnina atgrasymą: tarptautinės tvarkos fragmentacija, konfliktai žemiau branduolinės eskalacijos ribos ir spartus technologijų vystymasis mažina stabilumą. Tai nėra metas mažinti pastangas stiprinti atgrasymą.
Branduolinio atgrasymo silpnėjimas
Pastarieji konfliktai rodo aiškią tendenciją: nors branduoliniai ginklai vis dar atgraso nuo plataus masto karo, jie neapsaugo nuo konfliktų apskritai. Branduolinį arsenalą turinčios valstybės vis dažniau rizikuoja veikdamos žemiau branduolinės ribos.
Ryškiausias pavyzdys – Rusijos invazija į Ukrainą. Jei Kyjivas būtų išsaugojęs branduolinį arsenalą, sunku įsivaizduoti, kad Maskva būtų ryžusis ilgalaikei agresijai.
Panašią dinamiką rodo ir Iranas: demonstruodamas pajėgumus per anksti ir remdamasis nepatikimais įgaliotiniais, jis nesugebėjo sukurti veiksmingo atgrasymo. Vietoj stabilumo atsirado pažeidžiamumas.
Atgrasymas nebėra patikimas „erdvės tarp karų“ reguliavimo mechanizmas. Tai ypač išryškėjo Pietų Azijoje 2025 m., kai po teroristinio išpuolio Indija smogė taikiniams Pakistane, nepaisydama branduolinės eskalacijos rizikos. Tai rodo augančią rizikos toleranciją net tarp branduolinių valstybių.
Valstybės vis dažniau testuoja eskalacijos ribas, siekdamos suprasti, kiek toli gali eiti neperžengdamos kritinių slenksčių. Tyrimai rodo, kad branduolinės valstybės vis labiau manipuliuoja branduolinės eskalacijos baime siekdamos konvencinių tikslų.
Tačiau ši logika pavojinga: didėjant dviprasmybei tarp konvencinių ir branduolinių veiksmų, auga klaidingo sprendimo rizika. Ši dinamika ypač pavojinga Šiaurės Rytų Azijoje.
Šiaurės Rytų Azijos branduolinis paradoksas
Šiaurės Korėja perėjo prie doktrinos, akcentuojančios ankstyvą ir ribotą branduolinio ginklo panaudojimą. Jos lyderis Kim Jong Un pabrėžia, kad branduoliniai pajėgumai yra valstybės saugumo ir galios pagrindas.
Rusija veikia kaip destabilizuojantis veiksnys: jos bendradarbiavimas su Šiaurės Korėja ir priklausomybė nuo branduolinės retorikos didina nestabilumą. Tuo tarpu Kinija sparčiai plečia savo branduolinį arsenalą, įnešdama papildomo neapibrėžtumo.
Šios tendencijos susipina ir kuria sudėtingą, sunkiai prognozuojamą saugumo aplinką.
Strateginiu lygmeniu atgrasymas dar veikia – branduolinio karo kaina išlieka pernelyg didelė. Tačiau operaciniu lygmeniu jis fragmentuojasi. Paradoksas: didėjant galiai, mažėja nuspėjamumas.
JAV patikimumo problema
Atgrasymas remiasi pasitikėjimu, o jis silpnėja. JAV sąjungininkai vis dažniau abejoja Vašingtono įsipareigojimais.
Kylaus klausimas: ar JAV rizikuotų, pavyzdžiui, Los Andželu, kad apgintų Seulą ar Tokiją? Šis klausimas jau nebėra teorinis.
Pietų Korėja stiprina savo karinius pajėgumus, Japonija plečia konvencinius smūgio pajėgumus. Tai rodo mažėjantį pasitikėjimą išplėstiniu JAV atgrasymu.
Be to, konfliktai regione tampa tarpusavyje susiję: krizė Taivane galėtų susilpninti atgrasymą Korėjos pusiasalyje ir paskatinti naujus konfliktus.
Technologijos dar labiau komplikuoja situaciją. Dirbtinis intelektas ir autonominės sistemos spartina sprendimų priėmimą, mažina žmogaus kontrolę ir didina klaidų riziką.
Kaip stiprinti atgrasymą jo nesugriaunant
Nors sutariama, kad atgrasymą reikia stiprinti, nėra vieningo sutarimo kaip. Siūlomos priemonės:
- glaudesnis JAV, Japonijos ir Pietų Korėjos bendradarbiavimas;
- stipresnė priešraketinė gynyba;
- pasirengimas ribotam branduolinio ginklo panaudojimui.
Tačiau pernelyg agresyvios priemonės gali pačios didinti nestabilumą.
Atgrasymas šiandien – tai greita, sudėtinga ir tarpusavyje susijusi sistema, kuriai įtaką daro technologijos, politika ir branduolinė modernizacija.
Didžiausias pavojus – ne tiesioginis atgrasymo žlugimas, o jo žlugimas netikėtu būdu: dėl klaidingai interpretuoto signalo ar per greitai priimto sprendimo.
„Davidsono langas“ niekada nebuvo karo atgalinis skaičiavimas. Tai buvo įspėjimas apie pažeidžiamumą – ir tas pažeidžiamumas šiandien tik didėja.
Patrick M. Cronin – Azijos ir Ramiojo vandenyno saugumo ekspertas, dirbantis Hudson Institute ir Carnegie Mellon University Strategijos ir technologijų institute.
nationalinterest.org
