Prancūzija išgyvena vieną didžiausių pastarųjų metų socialinių ir politinių sukrėtimų.
Spalio 17 dieną šimtai tūkstančių žmonių išėjo į šalies miestų gatves protestuoti prieš brangstantį gyvenimą, didėjančias socialines problemas ir valdžios politiką. Tačiau protestai netrukus pavirto smurto banga: liepsnojo automobiliai ir visuomeniniai pastatai, buvo niokojamos parduotuvės, o policija puolė tramdyti agresyvias demonstrantų grupes.
Jau kitą dieną Prancūzija ėmė skaičiuoti milžiniškus nuostolius, kuriuos padarė protestuotojai, o prezidentas Emmanuelis Macronas buvo priverstas kreiptis į tautą.
Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, spalio 17-osios demonstracijose dalyvavo apie pusė milijono žmonių. Patys organizatoriai skelbia, kad dalyvavo apie 800 tūkstančių. Vien Paryžiuje, oficialiais duomenimis, protestavo maždaug 110 tūkstančių žmonių.
Spalio 18-osios duomenimis, per neramumus sulaikyta apie 2 tūkstančius asmenų, sužeista maždaug 600 teisėsaugos pareigūnų. Pranešta ir apie sunkiai sužalotus protestuotojus.
Paryžiuje – liepsnos, barikados ir šūkiai prieš prezidentą
Šeštadienio rytą Prancūzijos sostinėje prasidėjusios demonstracijos iš pradžių priminė įprastas masines socialinio protesto eitynes. Gatvėse rinkosi moksleiviai, studentai, profesinių sąjungų nariai, įvairių politinių judėjimų atstovai ir paprasti gyventojai.
Bet netrukus dalis demonstrantų pasuko į miesto centrą, kuriame valdžia buvo uždraudusi protesto akcijas. Gatvėse pasirodė kaukėti jaunuoliai. Jie statė barikadas, padeginėjo automobilius, daužė vitrinas ir plėšė parduotuves.
Virš Paryžiaus kilo juodi dūmų stulpai. Policija panaudojo ašarines dujas ir vandens patrankas. Prie Respublikos aikštės ir kitose sostinės vietose vyko susirėmimai, kuriuos Prancūzijos žiniasklaida palygino su 2018 metų „geltonųjų liemenių“ protestais.
Minioje skambėjo šūkiai: „Visi nekenčia policijos!“ ir „Macronai, atsistatydink!“
Šiuos šūkius savo reportaže užfiksavo naujienų agentūra AFP. Paryžiaus meras Emmanuelis Grégoire’as, vertindamas miesto vaizdą po riaušių, pareiškė, kad daugybė sostinės gatvių buvo „nuniokotos“.
Liepsnose paskendo istorinis Limožo miesto pastatas
Smurtas išplito ir į kitus didžiuosius miestus. Lione buvo padegtas turizmo informacijos centro padalinys. Marselyje demonstrantai išlaužė rotušės duris, įsiveržė į pastatą ir niokojo jo vidų. Lilyje įsiveržė į mero administracijos patalpas. Bordo mieste dėl vandalizmo ir plėšikavimo buvo pasitelktas net specialusis policijos dalinys RAID.
Prancūzijos žiniasklaida atskleidė, kad neramumų mastas ir jų dalyvių judėjimo pobūdis sukėlė abejones dėl tinkamos Prancūzijos policijos parengties – nedidelės mobilios riaušininkų grupės vienu metu veikė skirtingose miestų vietose, todėl pareigūnai negalėjo jų sukontroliuoti.
Nuo mokyklų protestų iki nepasitenkinimo politine sistema
Dabartinė Prancūzijos krizė prasidėjo gerokai anksčiau nei spalio 17-osios riaušės. Dar rugsėjo viduryje moksleiviai pradėjo protestuoti dėl prastėjančių mokymosi sąlygų, nepakankamo švietimo finansavimo ir mokytojų trūkumo. Protestai plito per socialinius tinklus, prie jų prisijungė studentai ir profesinės sąjungos.
Spalio 13 dieną vykusiose solidarumo demonstracijose, oficialiais duomenimis, dalyvavo daugiau kaip 161 tūkstantis žmonių.
Prezidento administracija pripažino, kad jaunimo keliami reikalavimai yra pagrįsti, tačiau pareiškė, jog politinės jėgos mėgina pasinaudoti studentų nepasitenkinimu savo tikslams.
Jaunimo protestas netrukus išaugo į daug didesnį socialinį nepasitenkinimą. Žmonės reikalavo mažinti gyvenimo išlaidas, kritikavo augančią ekonominę nelygybę ir viešųjų paslaugų būklę.
AFP kalbintas 18-metis moksleivis Kamilas Alahyanas aiškino, kad protestuoja dėl daugelio priežasčių: artėjančių 2027 metų rinkimų, meluojančių politikų ir smarkiai didėjančio turtingiausiųjų turto.
Dar kategoriškiau kalbėjo moksleivių organizacijos LSU vadovas Ryadas Rani: „Vyriausybė dreba, ir ji turi pagrindo drebėti, nes supykę prancūzai nesustoja.“
Ši AFP užfiksuota citata atspindi dalies jaunimo nuotaikas. Protestai vis labiau peržengia atskirų socialinių reikalavimų ribas ir tampa nepasitenkinimo visa valdžios sistema išraiška.
Grįžta „geltonosios liemenės“, prisimenamas 2018 metų sukilimas
Vienas svarbiausių dabartinių protestų bruožų – lyginimas jaunimo judėjimo su prieš aštuonerius metus Prancūziją sukrėtusiu „geltonųjų liemenių“ judėjimu.
2018 metais protestai prasidėjo dėl planuojamo degalų mokesčių didinimo, o vėliau išaugo į masinį pasipriešinimą E. Macrono politikai. Spalio 17-osios demonstracijos buvo lyginamos su bendru jaunimo ir „geltonųjų liemenių“ protestu, nors žiniasklaidos pranešimai rodo, kad senųjų judėjimo dalyvių vaidmuo naujojoje mobilizacijoje buvo nedidelis.
Marselyje, kai protestuotojai įsiveržė į savivaldybės pastatą, dalis jų šaukė: „Revoliucija – mes užimame Bastiliją!“ Šis šūkis priminė 1789 metų Prancūzijos revoliuciją ir simbolinį Bastilijos šturmą. Jis parodė, kad bent dalis protesto dalyvių save suvokė ne vien kaip ekonominių reikalavimų kėlėjus, bet ir kaip politinio pasipriešinimo dalyvius.
Valdžia kaltina radikaliąją kairę, opozicija – pačią valdžią
Prancūzijos vyriausybė riaušių organizavimą sieja su radikaliosios kairės grupuotėmis ir prie jų prisidėjusiais nusikalsti linkusiais asmenimis.
Ministras pirmininkas Sébastienas Lecornu smurtą laiko „ypatingo intensyvumo“. Pasak dienraščio „Le Monde“, ministras pirmininkas reikalavo aiškiai pasirinkti, kurioje pusėje esame – Respublikos ar viešąją tvarką griaunančių asmenų. Tuo metu valdžios kritika krypo į Jean-Luco Mélenchono vadovaujamą judėjimą „Nepaklusni Prancūzija“.
Macronas kreipėsi į tautą: kaltininkai bus baudžiami
Spalio 18-osios vakarą Prezidentas Emmanuelis Macronas, pasmerkdamas riaušes ir išpuolius prieš valstybės institucijas, kreipėsi į visuomenę. Prieš tai šeštadienį jis buvo pareiškęs: „Tie, kurie niokojo, užpuolė administracines įstaigas ir parduotuves ar plėšikavo net mūsų rotušėse, bus patraukti atsakomybėn ir nubausti.“
Sekmadienio kreipimesi prezidentas žadėjo išsiaiškinti, kodėl policija ir žvalgybos tarnybos nesugebėjo tinkamai pasirengti tokio masto neramumams.
Tačiau dar prieš prasidedant riaušėms Prancūzijos žvalgyba atkreipė dėmesį į radikaliosios kairės organizacijų vaidmenį mobilizuojant protestuotojus. O spalio 17-ąją, kai demonstracijos virto smurtu, šalies vyriausybė tiesiogiai apkaltino organizuotas ultrakairiąsias grupuotes metodiškai puolus žmones, turtą ir valstybės institucijas. Vis dėlto lieka neaišku, ar šios grupuotės veikė pagal bendrą politinį planą, ar savarankiškai išnaudojo masines demonstracijas savo veiksmams.
Macronas paskelbė, kad vietos valdžiai bus suteikta daugiau galimybių uždrausti pavojų keliančius susibūrimus, o su profesinių sąjungų, švietimo įstaigų, verslo ir politinių organizacijų atstovais jis numatė aptarti konkrečias priemones socialinei įtampai sumažinti.
Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis susivienijimas taip pat apkaltino radikaliąją kairę naudojant socialinį nepasitenkinimą smurtiniams veiksmams skatinti. Jean-Lucas Mélenchonas ir jo politiniai sąjungininkai savo ruožtu kritikavo valdžios ekonominę politiką ir policijos veiksmus prieš protestuotojus.
Šių dviejų politinių stovyklų konfliktas parodė, kad socialinės problemos jau tapo artėjančios prezidento rinkimų kampanijos dalimi. Bet Prancūzijos neramumų negalima paaiškinti vien ideologine kova. Dalis gyventojų protestuoja dėl ekonominių sunkumų, dalis – dėl švietimo, o smurtaujančios grupės nebūtinai atstovauja taikių demonstrantų reikalavimams.
Spalio 18-ąją Paryžiuje – nauji susirėmimai
Net po šeštadienio riaušių padėtis nenurimo. Sekmadienį Paryžiaus Respublikos aikštėje vėl susirinko keli šimtai žmonių. Pasak AFP žurnalistų, dalis protestuotojų svaidė į policiją akmenis ir butelius, o pareigūnai atsakė ašarinėmis dujomis ir garsinėmis granatomis. Pranešta apie naujus plėšimus Paryžiuje ir Lione.
Prancūzijos valdžia susidūrė su dviem skirtingais uždaviniais. Pirmasis – užtikrinti viešąją tvarką, sustabdyti vandalizmą ir apsaugoti gyventojus. Antrasis – atsakyti į socialinius reikalavimus, dėl kurių šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves.
Jeigu valdžia sutelks dėmesį tik į policines priemones, ekonominės ir socialinės nepasitenkinimo priežastys niekur nedings. Tačiau jeigu politinės jėgos mėgins pateisinti smurtą protestuotojų reikalavimais, gali susilpnėti pasitikėjimas teisėta protesto teise.
Būtent tai yra svarbiausias dabartinės Prancūzijos krizės bruožas: degant pastatams, daužant parduotuves ir susirėmimuose su policija, šimtai tūkstančių piliečių reikalauja socialinių ir politinių permainų. Prancūzijos gatvėse sprendžiamas ne vien kainų ar švietimo finansavimo klausimas – keliamas klausimas, ar valstybės politinė sistema gali išgirsti visuomenės nepasitenkinimą ir kartu išsaugoti demokratinę viešąją tvarką.
Atsakymas į jį bus reikšmingas ne tik Prancūzijai, bet ir visai Europai, kurioje ekonominių sunkumų, socialinių reikalavimų ir politinės poliarizacijos derinys tampa vis labiau matomas.
Migrantų vaidmuo Prancūzijos riaušėse
Spalio riaušėse vėl iškilo pats jautriausias šalies politinis klausimas – masinės imigracijos poveikis visuomenės saugumui ir valstybės gebėjimui užtikrinti viešąją tvarką.
Tarp tūkstančių riaušių dalyvių buvo migrantai, jų palikuonys ir imigrantų rajonuose susiformavusios jaunimo grupuotės. Tai pastebėjo Prancūzijos dešiniosios opozicijos lyderė Marine Le Pen, kuri smurtą susiejo ne tik su radikaliosios kairės ekstremistais, bet ir su imigrantų bendruomenėmis Prancūzijos priemiesčiuose. Panašų vertinimą išsakė ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, susiejęs Prancūzijos neramumus su imigracijos politika.
Prancūzijos vidaus reikalų ministerija kol kas nepaskelbė patikimos statistikos, kuri parodytų, kokią sulaikytųjų dalį sudaro užsienio piliečiai, neseniai atvykę migrantai ar Prancūzijoje gimę imigrantų palikuonys. Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ atkreipė dėmesį, kad riaušėse dalyvavusių grupių sudėtis buvo nevienalytė, o dalis plėšimų neturėjo aiškaus politinio motyvo.
Beje, imigracija ir integracija Prancūzijai nėra naujiena Dar 2005 ir 2023 metais šalies priemiesčiuose vykę plataus masto neramumai parodė šią pavojingą įtampą.
Šiuo metu nėra aiškaus atsakymo, kiek Prancūzijos visuomenės susiskaldymą lemia ekonominė nelygybė ir politinis radikalizmas, o kiek – dešimtmečius vykdytos imigracijos ir integracijos politikos rezultatai?
Vis dėlto migrantų problemos nebegalima ignoruoti. Riaušėse ypatingą vietą užima didmiesčių priemiesčiai, kuriuose gyvena gausios imigrantų ir jų palikuonių bendruomenės. Būtent šiuose rajonuose ne kartą kilo smurtiniai susirėmimai su policija, buvo padeginėjami automobiliai, niokojamos mokyklos, savivaldybių pastatai ir kita viešoji infrastruktūra.
Ypač iškalbingi 2023 metų įvykiai, prasidėję po policijos pareigūno šūvio, nuo kurio žuvo 17-metis Nahelis Merzoukas. Tuomet smurtas išplito po daugelį Prancūzijos miestų, o viešojoje erdvėje vėl kilo diskusija apie imigrantų kilmės jaunimo integraciją, santykį su valstybės institucijomis ir socialinę atskirtį.
Prancūzijos Senato paskelbti duomenys rodo, kad 2023 metų riaušių metu tarp galutinai nuteistų asmenų 71 proc. turėjo Prancūzijos pilietybę. Vadinasi, 29 proc. buvo užsienio piliečiai.
Kas laukia Prancūzijos?
Šiandien svarbiausias klausimas – ne kiek automobilių sudegė arba kiek riaušininkų sulaikyta. Daug svarbiau – kuo visa tai baigsis.
Prancūzija išgyveno „geltonųjų liemenių“ sukilimą, kuris privertė valdžią atsisakyti kai kurių sprendimų ir ieškoti kompromisų su visuomene. Dabar gatvėse susitiko skirtingos nepasitenkinimo jėgos: radikalioji kairė, migrantai, profesinės sąjungos, maištaujantis jaunimas ir ekonominiais sunkumais nusivylę gyventojai.
Vienos grupės reikalauja socialinio teisingumo, kitos siekia politinių permainų, o dalis smurtaujančių asmenų naudojasi kilusiu chaosu. Bet šįkart prie organizuotų ultrakairiųjų grupuočių prisijungė jaunimas iš skurdesnių didmiesčių priemiesčių, kuriuose gyvena gausios imigrantų ir jų palikuonių bendruomenės.
Dienraštis „Le Monde“, kurio žurnalistai tiesiogiai stebėjo spalio 17-osios įvykius Paryžiuje, aprašė, kaip gatvėse susimaišė studentai, kairieji radikalai, priemiesčių gyventojai ir plėšikauti atvykusios grupės.
Vienas jaunuolis, patekęs į turtingą Paryžiaus rajoną, savo bendražygiams sušuko, kad čia sukaupti turtai yra susiję su priemiesčių sąskaita gaunamu pelnu. Ši replika parodė migrantų priešiškumą, kurį jie jaučia turtingesniems visuomenės sluoksniams. Tačiau neaišku, ar šiuos jaunuolius į gatves atvedė socialinio teisingumo siekis, nepasitenkinimas policija, integracijos problemos, ar tiesiog galimybė pasipelnyti iš masinių neramumų?
Prancūzijai tai be galo pažįstama. Būtent todėl priemiesčiuose, kur gyvena daug imigrantų kilmės žmonių, socialinis nepasitenkinimas periodiškai perauga į smurtinius susidūrimus su valstybės institucijomis.
Taigi šis klausimas tiesiogiai susijęs su Prancūzijos integracijos politikos rezultatais, nors dabartinių riaušių dalyvių migracinė sudėtis dar nėra patikimai nustatyta.
Šiandien aišku, jeigu šios jėgos sugebės išlaikyti ilgalaikį spaudimą, Prancūzijos vyriausybė nebeturės kito pasirinkimo: arba daryti dideles politines bei ekonomines nuolaidas, arba griežtinti viešosios tvarkos užtikrinimo priemones ir rizikuoti dar didesniu visuomenės susipriešinimu.
Yra ir dar vienas kelias – pačios riaušės gali susilpninti protestų judėjimą. Jei visuomenės dėmesį užgoš padegimai, plėšimai ir išpuoliai prieš policiją, taikių protestuotojų reikalavimai gali prarasti visuomenės palaikymą.
Tad artėjant 2027 metų prezidento rinkimams, visa tai tampa nebe socialinės, o politinės Prancūzijos ateities klausimu – arba valdžia sugebės atkurti viešąją tvarką ir įvykdyti visuomenės reikalavimus, arba dabartiniai neramumai taps naujų, daug didesnių politinių pokyčių pradžia.
Skaitant straipsnį kyla mintis, kad praėjus daugiau nei šimtui metų po Lenino raginimų kurstyti pasaulinį maištą, revoliucinė dvasia Europoje vis dar rusena. Keičiasi šūkiai, priežastys ir ideologijos, tačiau išlieka tas pats tikėjimas, kad esamą tvarką galima pakeisti spaudimu gatvėje. Klausimas tik vienas: ar tokie protestai išsprendžia problemas, ar sukuria naujų?
Ta taip vadinamoji kairė laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, kuriai Amerikos prezidentas Trumpas asmeniškai padėkojo šiais metais sausio mėnesyje Rusijos Prezidentui. Ir kodėl kairę pradedama vadinti angliškai – leftizmu? Būtent kairė ir stambusis bankinis kapitalas vieningi kaip niekad. Šiaip, tai nėr kairės nei dešinės – tik Bankas ir drg.L.Trockio laivelis, jo kelionė per pasaulį. Na, o dabar, panašu, kad Didysis Trejetas virsta Great Duo ir gelbstima Rusija. Viskas šiame pasaulyje susieta, kad ir padegtoji Prancūzija. O kas laukia Lietuvos – mūsų Tėvynės irgi mažai kas sakoma iš esmės ir ypač tiesa. Tiesa kriminalizuota, už jos paviešinimą skaudžiai baudžiama. Kas tokie suplanavo ir organizavo Arabų pavasarį, kuris dabar visu gražumu skleidžiasi Paryžiaus gatvėse? Nėr atsakingų, nėr pavardžių, kodėl? Mums pirmiausia grėsmė ne iš ten, o iš mūsų Rytų kaimynių, kurios, žinoma, varo pas mus ir Trečiąjį pasaulį – ne tik Briuselis. Lietuva nesugebėjo integruoti žmonių, mūsų nukariautojų, čia šimtmečiais gyvenančių, bet mano galinti integruoti pamišusius islamistų fanatikus.
JAV,Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos vėliavos tokių pačių spalvų.