Parengė Jonas Nedzveckas
Prancūzijoje dega automobiliai ir niokojami visuomeniniai pastatai, Italijoje į gatves išeina šimtatūkstantinės demonstracijos, Belgijoje protestuotojai kaunasi su policija, o Ispanijoje rengiamasi visuotiniam streikui.
Nors kiekvienoje valstybėje protestuojama dėl skirtingų priežasčių, tačiau pastebimas bendras bruožas – kairiųjų politinės organizacijos, profesinės sąjungos ir radikalieji aktyvistai mėgina sutelkti skirtingus visuomenės sluoksnius į masinius protesto judėjimus.
Prancūzijos kairiųjų mobilizacija
Spalio 17-ąją Prancūzijoje į gatves išėjo nuo 550 iki 800 tūkstančių žmonių. Demonstracijos vyko daugiau kaip šimte šalies vietovių. Paryžiuje, Lione, Marselyje ir kituose miestuose dalis jų virto smurtiniais susirėmimais su policija, padegimais ir parduotuvių plėšimais.
Šie protestai neprasidėjo savaime. Juos pradėjo studentai ir moksleiviai dėl blogėjančių mokymosi sąlygų, prie kurių vėliau prisijungė profesinės sąjungos, kairiosios politinės organizacijos ir ankstesnių „geltonųjų liemenių“ protestų dalyviai.
Svarbiausia mobilizacijos organizacija tapo Prancūzijos Visuotinė darbo konfederacija (CGT). Spalio 19 d. oficialiame pareiškime ji paskelbė, kad rugsėjo 29 d. streikai, vėlesni studentų protestai ir spalio 17 d. demonstracijos yra augančio socialinio judėjimo etapai.
Šis pareiškimas atskleidė jos ketinimą neapsiriboti viena protestuojančia visuomenės grupe, bet sujungti studentus, darbuotojus, profesines sąjungas ir platesnį nepasitenkinimą valdžia.
Ypatingą vaidmenį suvaidino Jean-Luco Mélenchono vadovaujama radikaliosios kairės partija „La France Insoumise“ (LFI). Jos lyderis kartu su kitais partijos vadovais pats dalyvavo spalio 17 d. Paryžiaus demonstracijoje.
Po riaušių Prancūzijos premjeras Sébastienas Lecornu pranešė, kad buvo puolami ne bet kokie objektai, o būtent valstybės valdžios centrai. Dėl šių politinių veiksmų jis griežtai kritikavo LFI atstovų laikyseną.
Savo ruožtu atsikirsdamas, Mélenchonas kaltino valdžią, kad ši neva netinkamai organizavo policijos veiksmus, gynėsi, esą jo šalininkai nedalyvavo plėšimuose ir niokojimuose.
Italijos profesinės sąjungos mobilizavo opoziciją
Italijoje protestų kilmė labiau akivaizdesnė. Spalio 17 d. Romoje didžiulę demonstraciją surengė Italijos visuotinė darbo konfederacija CGIL. Pasak „Le Monde“, joje dalyvavo apie 100 tūkstančių žmonių. Prie protestuotojų prisijungė opozicinių partijų lyderiai, tarp jų Demokratų partijos vadovė Elly Schlein ir „Penkių žvaigždučių“ judėjimo vadovas Giuseppe Conte.
Demonstrantai kritikavo Giorgios Meloni vyriausybės socialinę ir ekonominę politiką, didėjančias energijos kainas bei valstybės išlaidas ginklavimuisi. CGIL generalinis sekretorius Maurizio Landini paragino lapkričio 20 d. surengti visuotinį streiką.
Tuo pat metu neramumai užfiksuoti Turine ir Bolonijoje. Turine vykusiuose protestuose dalyvavo ir radikaliosios kairės partijos „Potere al Popolo“ aktyvistai, viešai siejami su neramumais Italijoje ir įvykiais Prancūzijoje.
Bet dar didesnį susirūpinimą sukėlė po smurtinių įvykių Milane pasirodęs „Spalio 17-osios judėjimas“ (Movimento 17 Ottobre).
Italijos naujienų agentūra ANSA pranešė, kad šis judėjimas skelbia nuolatinę mobilizaciją. Tai reiškia, kad jis siekia išlaikyti žmonių aktyvumą gatvėse ir tokiu būdu tęsti politinį spaudimą vyriausybei.
Baimindamiesi naujų išpuolių po kilusios smurto bangos Milane, prabangių parduotuvių savininkai uždarė prekybos įstaigas. Tarp užsidariusių buvo „Chanel“, „Hermès“ ir kitos su žinomais prekių ženklais parduotuvės. Mieste sulaikyta virš 270 protestantų.
Po kilusių riaušių, parduotuvių plėšimų ir susirėmimų su policija Meloni sušaukė neeilinį vyriausybės ir saugumo tarnybų pasitarimą ir paskelbė Milane dislokuosianti 500 karių viešajai tvarkai užtikrinti.
Tai patvirtino ir vicepremjeras bei užsienio reikalų ministras Antonio Tajani paskelbęs, kad kariams bus suteikti teisminės policijos įgaliojimai, kad padėtų užtikrinti saugumą ir vykdyti griežtas prevencines priemones. Pasak ANSA, per neramumus Milane buvo sulaikyta daugiau kaip 270 asmenų, o 14 policijos pareigūnų sužeista.
Be to Italijos parlamento Gynybos komitetas pritarė siūlymui išplėsti operaciją „Strade Sicure“ („Saugios gatvės“) – padidinti viešąją tvarką užtikrinančių karių skaičių visoje Italijoje nuo 6 800 iki 10 000.
Belgijoje į gatves išėjo vadinami antifašistiniai aktyvistai
Belgijoje savo ruožtu susivienijo profesinių sąjungų organizuojami socialiniai protestai ir radikalių grupių veiksmai.
Spalio 9 d. Briuselyje didelę demonstraciją prieš vyriausybės taupymo politiką surengė profesinės sąjungos CSC-ACV ir FGTB-ABVV. Joje dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau tarp protestuotojų pasirodė ir juodai apsirengę, veidus dengiantys asmenys. Kilo susirėmimai. Protestuotojai į policiją mėtė įvairius daiktus, naudojo pirotechniką. Policija atsakė ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis.
Spalio 17 d. Briuselyje kilo atskiras protestas, kuriame dalyvavo daugiausia vadinamų antifašistinių pažiūrų aktyvistai. Pasak „The Brussels Times“, jie niokojo turtą, vartė automobilius, o keli šimtai demonstrantų susirėmė su policija.
Įdomu, kad vietos žiniasklaida šią tariamų antifašistų demonstraciją apibūdino kaip savarankišką darinį, išsiskiriantį iš ankstesnių studentų protestų. Tai reiškė, kad vienu metu čia veikė kelios skirtingos protesto organizacijos, kurių interesai ir dalyvių sudėtis buvo visiškai netapatūs.
Ispanija ir Portugalija: profesinių sąjungų bendradarbiavimas peržengė valstybių sienas
Tuo tarpu Ispanijoje protestų organizavimas įgavo ilgalaikį pobūdį. Tūkstančiai žmonių protestavo dėl būsto kainų, nuomos ir pragyvenimo išlaidų. Madride jau kelias savaites stovi palapinių miestelis. Spalio 19 d. mokytojai blokavo vieną sostinės greitkelį. Protestai daugiausia taikūs. Didžiosios profesinės sąjungos UGT ir CCOO kartu su kitomis organizacijomis paskelbė lapkričio 11 d. visuotinį streiką dėl būsto krizės.
Streiko organizatoriai mėgina sutelkti ne vien tradicinius profesinių sąjungų narius, bet ir nuomininkų judėjimus, studentus bei gyventojus, nepatenkintus sparčiai didėjančiomis nuomos kainomis.
Portugalijoje protestus rengia profsąjungos ir būsto judėjimai
Portugalijoje savo ruožtu protestus rengia profesinės sąjungos ir būsto prieinamumo judėjimai. Jie taip pat kelia atlyginimų, pragyvenimo išlaidų ir socialinio teisingumo klausimus. Abiejų valstybių judėjimams būdingi panašūs reikalavimai, organizavimo būdai ir profesinių sąjungų dalyvavimas.
Kas sieja skirtingų valstybių protestus?
Žvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius, ryškėja keli bendri bruožai. Pirmiausia, rengiant protestus didžiausią vaidmenį atlieka profesinės sąjungos. Prancūzijoje tai CGT, Italijoje – CGIL, Belgijoje – CSC-ACV ir FGTB-ABVV, Ispanijoje – UGT ir CCOO. Jos turi organizacinius tinklus, narių bazę ir galimybes organizuoti didelio masto demonstracijas bei streikus.
Antra, protestuose dalyvauja kairiosios politinės partijos, studentų judėjimai ir įvairios radikalios grupuotės. Jų tikslai dažnai nesutampa, tačiau atskirose valstybėse visi sugeba susitelkti bendroms akcijoms.
Trečia, socialiniai tinklai leidžia sparčiai skleisti kvietimus protestuoti, dalintis informacija ir perkelti vienoje valstybėje išpopuliarėjusias protesto formas į kitą. Kaip pažymi „Le Monde“, spalio 17 d. Prancūzijos įvykiai buvo itin intensyviai transliuojami ir platinami internete.
Ar šie procesai yra koordinuojami?
Bet egzistuoja svarbiausias ketvirtas ir esminis klausimas – ar šie procesai yra koordinuojami iš vieno centro?
Viešai prieinama informacija leidžia manyti, kad organizuoti protestai atskirose valstybėse ir protesto formų sklaida tarp jų turi koordinavimo požymius. Kol kas nėra pakankamai įrodymų, kad Prancūzijos, Italijos ir Belgijos smurtinius neramumus valdo vienas tarptautinis kairiųjų koordinavimo centras. Tačiau Europoje vykstantys įvykiai atskleidžia bendrą politinę tendenciją, kad socialinis nepasitenkinimas vis dėlto nėra pati svarbiausia sudedamoji protestų dalis. Į protestus įsitraukus partijoms, profesinėms sąjungoms ir aktyvistų organizacijoms, protesto įvykių ekonominiai reikalavimai tapo plačia politine mobilizacija prieš valdančiąsias vyriausybes.
Prancūzijoje tai vyksta prieš artėjančius prezidento rinkimus, Italijoje – stiprėjant opozicijos spaudimui Meloni vyriausybei, o Ispanijoje – artėjant pirmalaikiams parlamento rinkimams.
Šiuo atveju valstybių valdžios institucijoms iškilo keblus klausimas: kaip užtikrinti teisę į taikius protestus ir kartu neleisti organizuotoms radikalioms grupėms išnaudoti masines demonstracijas smurtui?
Spalio 15 d. Briuselyje susirinkę Europos valstybių ir vyriausybių vadovai ilgai diskutavo, kaip sumažinti gyventojų sąskaitas už energiją. Jie niekaip negalėjo pamiršti 2018 m. rudenį Prancūzijoje kilusio „geltonųjų liemenių“ judėjimo, kuris parodė, kokiu būdu nepasitenkinimas didėjančiomis pragyvenimo išlaidomis perauga į plataus masto socialinius ir politinius neramumus.
Europos Komisija (EK), paprastai vengianti komentuoti ES valstybių narių vidaus politikos įvykius, po spalio 17–19 d. įvykių vis dėlto viešai pasisakė apie šeštadienį Prancūzijoje vykusius protestus, ypatingą dėmesį skirdama juos lydėjusiam smurtui. EK atstovas pasmerkė protestus lydėjusius plėšimus, pavadino juos „nepriimtinais“, tačiau kartu priminė Paryžiui, kad teisė į taikų protestą „turi būti saugoma“.
Tuo pat metu Europos Parlamente centro dešiniajai priklausanti Europos liaudies partija (ELP) ir kraštutinės dešinės politinės jėgos šį klausimą perkėlė į politinių diskusijų lygmenį. Pirmadienio vakarą Strasbūre buvo surengti debatai, kurių pavadinimas posėdžių salėje sukėlė aštrius ginčus: „Prancūzija, Italija ir Belgija: naujausias radikalių kraštutinių kairiųjų grupių antidemokratinis smurtas.“
Jos praranda Europą
Spalio 18 d. JAV prezidentas Donaldas Trumpas socialiniame tinkle „Truth Social“ taip pat paskelbė tekstą pavadinimu „Prancūzija dega! Imigracija iš visiškai kitokio pasaulio, žmonių, kurių širdyse glūdi neapykanta, sugriovė šią kadaise didžią šalį. Uždarykite sienas ir susigrąžinkite kontrolę, kol dar nevėlu!“
O spalio 19 d. kalbėdamas per rinkimų mitingą Park Sityje, Kanzaso valstijoje, jis dar atviriau kalbėjo: „Jeigu norite pamatyti, kas pastatyta ant kortos šiuose (JAV) rinkimuose, tiesiog pažvelkite į tai, kas vyksta Prancūzijoje – kadaise didžioje valstybėje, kurią užkariauja, plėšia ir iki pamatų degina migrantai, džihadistai ir komunistai, nekenčiantys krikščionybės. Ir, tiesą sakant, jie nekenčia pačios Vakarų civilizacijos“, – sakė jis.
„Kaip matome Europoje, globalistinių pažiūrų kairieji politikai išdavikiškai įsileido milijonus ir milijonus migrantų iš Trečiojo pasaulio, kurie visiškai nesuderinami su Vakarais ir Vakarų vertybėmis. Jie niekina viską, kas susiję su Prancūzija, ir naikina šią šalį. Mes neleisime, kad tai nutiktų mūsų valstybei“, – kabėjo prezidentas.
„Daugelis atvykėlių nenori integruotis į Prancūzijos visuomenę ir siekia naudotis socialinės paramos sistema, kurią išlaiko dirbantys šalies gyventojai.“
Kalbėdamas apie Europos migracijos politiką, Trumpas pabrėžė: „Europa turi ilgam uždaryti savo sienas. Jie privalo išsiųsti žmones, kurie nekenčia jų šalių. Ir tai ne tik Prancūzija. Tai Italija, Vokietija ir daugelis kitų valstybių. Jos praranda savo šalis. Jos praranda Europą. Jungtinėms Amerikos Valstijoms to niekada neleisime.“
Trumpas taip pat prisiminė pokalbį su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu: „Kai prieš daugelį metų pirmą kartą susitikau su prezidentu Macronu, pasakiau jam: uždaryk savo sieną, kitaip prarasi Prancūziją.“
Kalbos pabaigoje, grįždamas prie Prancūzijos įvykių, Trumpas perspėjo amerikiečius: „Kai matote degančius bažnyčių bokštus ir siautėjančius gaisrus Prancūzijoje, prisiminkite, kad būtent tai radikalūs demokratai nori padaryti Amerikai.“
Ar tai nepersimes į Lietuvą?
Bet Prancūzija – ne vienintelė Europos valstybė, kurioje stiprėja protestai dėl didėjančių pragyvenimo išlaidų ir augančių energijos kainų. Artimiausiais mėnesiais Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Graikijoje numatomi svarbūs rinkimai, kurių politinį foną formuoja stiprėjantys dešiniųjų judėjimai.
Mums Lietuvoje kol kas belieka atidžiai stebėti, kuo baigsis Europą apėmę neramumai. Ar šis protestų gaisras išblės, ar peraugs į naują politinių sukrėtimų bangą, kuri galbūt taps naująja Europos revoliucija?
Tačiau svarbu stebėti ne tik įvykius užsienyje. Mes turime atidžiai stebėti Lietuvos radikaliųjų kairiųjų veiklą, kad teisėtos politinio protesto formos nebūtų išnaudojamos smurtui kurstyti ir viešajai tvarkai griauti.
Nes dabar svarbiausia jau ne tai, ar Europoje įsiliepsnos revoliucinis gaisras, o tai, ar jis nepersimes į Lietuvą.
Avansas dabartiniam barbarizmui buvo suteiktas Potsdame ir Niurnberge, užfiksuotas jų popierkose (Advance to barbarism: the development of total warfare from Serajevo, Hiroshima to Ukraine and Paris. Todėl reiktų susipažinti ne tik su Potsdamo ir Niurnbergo avansu, bet ir perskaityti, sakykime, kad ir tokio Eric Delbecque šiai dienai aktualią knygą, kaip „Les ingouvernables: De l’extrême gauche utopiste à l’ultragauche violente, plongée dans une France méconnue“ (The Ungovernables: From the Utopian Extreme Left to the Violent Ultra-Left, a Dive into a Little-Known France) arba Robert Laffont‘o „La Trahison des élites“(The Betrayal of the Elites). Lietuvos neosovietinis elitas irgi mus apgavo ir apgaudamas išdavė, ypač Konservatorių partija su savo lddp-istais ir jų abiejų draugeliais – liberoidiniais sugerovais. Tas jų akivaizdus ir baisus atotrūkis nuo Lietuvių tautos gyvenimo, nuo visuomenės naudingas tik mūsų priešams. Tiems, kurie nori, kad mūsų neliktų, kad lietuviai kuo greičiau būtų pakeisti nelietuviais. Neosovietinis elitas, kurio kilmė Bolševikų partijoje, prarado bet kokį logišką ryšį su eiliniais Lietuvos žmonėmis. Tapo baisiai nejautrūs paprastų žmonių likimui, jų kasdieniams rūpesčiams, jų švietimui, pasaulio ir savęs pažinimui. Socialinė nejautra ir istorija, kuri toliau laikoma įslaptinta, o tiesos siekis kriminalizuotas prie gero neveda. Už jos paviešinimą skaudžiai baudžia ir dehumanizuoja – nustumia į užribį. Oligarchija, oligarchais tapę Bolševikų partijos aktyvistai per Maskvos malonę, naikina viduriniąją klasę. Taip pat akivaizdi ir lyderių krizė Mūsų Lietuvoje, ir t.t.
Pietų Europos šalys skolinosi be atodairos pinigus ir įprato gerai gyventi ne savo sąskaita. Dabar toks gyvenimas eina į pabaigą ir kyla protestai, kurie gali sužlugdyti tas šalis. Panašiu keliu eina ir sosdemų valdoma Lietuva.