Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Lietuvos gynėjų gudravimas: ir tada/dabar dirbame Lietuvai

Paskelbus Tautos forumo pareiškimą dėl NS surengto spalio 3-osios mitingo, jo iniciatoriai viešai skundžiasi esą nepelnytai kritikuojami. Priekaištaujama, kad vienu metu partija prieštaringai kaltinama tai per dideliu radikalumu, tai per dideliu nuosaikumu.

Šie skundai yra paprasčiausias gudravimas stengiantis nukreipti dėmesį nuo tikrosios TF pareiškimo paskirties ir jame išsakytų kritiškų pastabų esmės. Pareiškimas – ne apie mitinge pasakytas kalbas, o apie jų adekvatumą – ryšį su pačia (i)migracijos tikrove.

Mitinge pasakytos kalbos paskelbtame dokumente apskritai nėra vertinamos „radikalumo“ ir „nuosaikumo“ masteliu. Buvo vertinama tik tai – ar kalbėtojai šnekėjo dalykiškai ir konstruktyviai apie problemos ištakas bei esmę, ar nuslydo paviršiumi ir nieko nepasiūlė problemai spręsti.

Kalbėti iš esmės (i)migracijos klausimu reiškia – kuo tiksliau įvardyti tikrąsias smarkiai ir staigiai išaugusio svetimšalių skaičiaus Lietuvoje priežastis, aiškiai nurodyti didžiule (i)migracija suinteresuotus ir ją skatinančius išorės bei vidaus veikėjus ir galiausiai pasiūlyti konkrečias ir veiksmingas politines bei praktines priemones plūstančiam atvykėlių srautui sustabdyti.

Jeigu apie tai nekalbama – vadinasi, oratorių šnekos tėra tuščias oro virpinimas, o pats renginys yra arba viešoji savireklamos akcija (geresniu atveju), arba (blogesniu atveju) net priemonė „nukanalizuoti“ iš tiesų didelę ir svarbią problemą jausmingomis, bet nedalykiškomis kalbomis išleidžiant į orą visuomenėje susikaupusį nepasitenkinimo ir protesto garą.

Akivaizdu, kad grėsmingus Lietuvos gyventojų tautinės sudėties pokyčius lemia dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji – ES vykdoma radikaliai ideologizuota „atvirų sienų“ politika, kuria siekiama masiškai „atskiesti“ valstybių narių tautas kuo visais atžvilgiais svetimesniais trečiųjų šalių gyventojais, kad virinamo kalbinio ir kultūrinio katilo mišrainę būtų galima perlydyti į multikultūrinį paneuropinį „demosą“, tai yra į „naujųjų europiečių“ liaudį.

Antroji – nespėjančio ir nenorinčio naudotis technologinės pažangos įrankiais bei galimybėmis perkvalifikuoti vietos žmones dalies lietuviškojo verslo siekis pakeisti juos pigesne užsienio darbo jėga ir praktiškai neribota šio sluoksnio galia „užsakyti“ vyriausybei bet kokias pageidaujamas tos jėgos kvotas.

Mitinge apie tai nekalbėta. O galutinai viskas stoja į savo vietas palyginus su mūsų kaimynais latviais. Šios šalies politikai – net ministrai – išdrįsta ir įstengia viešai pasakyti, kad Latvija nepriims prievarta siunčiamų imigrantų ir nemokės „solidarumo“ baudų Briuseliui už atsisakymą juos priimti: O štai Lietuvoje tokių politikų ir partijų paprasčiausiai nėra.

Jie bijo kalbėti drąsiai ir atvirai – visai kaip anos okupacijos laikais. Šneka Ezopo kalba ir karštligiškai ieško dalinių ir kosmetinių priemonių imigrantų antplūdžiui nors kiek apriboti. Realiai tai reiškia, jog yra pasidavę ir susitaikę su Lietuvos kolonizacija kaip neišvengiamybe ir neatšaukiama tautos lemtimi.

Faktiškai jie pasisako už kontroliuojamą imigraciją ir planingą Lietuvos kolonizaciją, tik norėtų ją kiek sulėtinti.

Siekiant ne tik kosmetiškai suvaldyti, bet iš tikrųjų sustabdyti šį procesą neįmanoma išvengti politinio konflikto su ES dėl „atvirų sienų“ politikos ir su Lietuvos verslo struktūromis dėl nepasotinamo jų apetito pigesniems vergams. Kai kurių ES šalių vyriausybės ir ne žodžiais, bet veiksmais antiimigracinės partijos tokio konflikto nevengia – ne todėl, kad jo trokštų, bet paprasčiausiai nemato kito kelio savo tautoms išlikti, kaip tik stoti į atvirą kovą su pražūtingą joms imigraciją remiančiomis globaliomis tarptautinėmis ir vietos jėgomis.

Mitingas tiesiog parodė, kad dabartinis NS yra tokia pati proimigracinė partija – tvarkingos imigracijos ir organizuotos kolonizacijos šalininkė – kaip ir visos kitos šalies partijos. Neįmanoma iš esmės spręsti imigracijos problemos nekeliant politinių – Briuselio primetamų migrantų kvotų ir verslo struktūrų galios apribojimo – klausimų.

Nekelti tokių klausimų yra tas pat, kas prieš tris dešimtmečius būtų buvę užsimanyti stebuklingu būdu susigrąžinti Nepriklausomybę viešai SSRS ir tarptautiniu mastu neiškeliant Molotovo-Ribentropo pakto ir jo padarinių panaikinimo klausimo.

Panašiai – drąsiai ir ryžtingai – nekalbant ir neveikiant imigracijos klausimu beliks elgtis taip, kaip sovietmečiu elgėsi protautiškesni krašto administratoriai. Jie visaip gudravo ir įvairiausiais būdais bei argumentais įtikinėjo Maskvą nedidinti iš „plačiosios tėvynės“ plūstančių atvykėlių srautų.

Einant mitinge nubrėžtu keliu belieka elgtis panašiai. Nuolankiai maldauti Briuselio metodiškai neauginti prievarta siunčiamų imigrantų kvotos ir paslaugiai derėtis su verslo struktūromis, kad šios maloningai teiktųsi sumažinti pigios darbo jėgos metinį „užsakymą“ nuo reikalaujamų, pvz., 40 000 iki 38 000 „galvų”.

Skaičiai gali keistis priklausomai nuo aplinkybių, bet būtent toks jų reguliavimas šiandien Lietuvoje vadinamas masinės imigracijos stabdymu. Tai – ne politinė strategija, o grynai administracinis techninis atvykėlių srautų „optimizavimo“ būdas ir veiksmas. Panašiai reguliuojama kambario temperatūrą keičiant šilumos termostato veikimo režimą – šilumos ir vėsos parametrus.

Tačiau būtent toks – nepolitinis – „masinės imigracijos stabdymas“ turėtas omenyje mitingo oratorių pasakytose kalbose. Jomis kartu buvo pasakyta, kad NS niekuo nesiskiria ne tik nuo kitų sisteminių proimigracinių partijų, bet faktiškai pavojingai priartėjo prie mėginusių stabdyti kolonistų srautą ir šitaip pratęsti tautos agoniją aneksuotos Lietuvos „,tautinių komunistų“ filosofijos ir veikimo stiliaus.

Tautos forumui tokia lėto tautos marinimo filosofija ir apsidraudėliškas Lietuvos „gelbėjimo“ būdas neatrodo veiksmingas tokio masto (i)migracijai užkardyti. Neverta apgaudinėti savęs ir klaidinti tautos iliuzijomis, kad konformistinis „pasipriešinimas“, vengiant principinės politinės kovos, galėtų „,sustabdyti masinę imigraciją“ ir iš esmės pakeisti katastrofiškai besiklostančią Lietuvos demografinę ir saugumo padėtį.

Būtent ši alternatyva – principingai ir atvirai priešintis vykstančiam tautos ir valstybės naikinimui net nepalankiausiomis aplinkybėmis sekant aneksuotos Lietuvos gynėjų kovos pavyzdžiu ar lanksčiai prisitaikyti prie spartaus Lietuvos nykimo realijų „ir tada/dabar dirbant Lietuvai“, kaip kadaise pasirinko Maskvai tarnavę LSSR kolaborantai – tapo svarbiausia NS skilimo į dvi ideologiškai ir politiškai skirtingas partijas priežastimi.

NS surengtas „politiškai korektiškas“ mitingas yra tik šio skilimo padarinys.

TF pareiškimas – dalykiškas ir konkretus renginio vertinimas. O kartu konstatavimas, jog yra dvi Nacionalinio susivienijimo partijos ir du ryškiai išsiskiriantys keliai imigracijos problemai spręsti. Kovos arba prisitaikymo kelias.

TF pareiškimas įkvėptas įsitikinimo, kad verčiau kovoti, negu tautai tirpti ir galiausiai pranykti „reguliuojamai“ ir „planingai“ jos žemę užtvindančių bei perimančių svetimšalių kolonistų jūroje.