POLITINĖ ANATOMIJA: MIGRACIJOS PROTESTAI IR POLITINIAI APLODISMENTAI (I dalis)

Tarvydas Jeskelevičius

Prasidėjus neįtikėtino masto migracijos krizei Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitose ES valstybėse, pagaliau įvyko lūžis ir Lietuvoje – spalio 3-iąją Vilniaus centre susirinko keli šimtai žmonių, kurie jau pradėjo suprasti, ką mažai Lietuvai reiškia masinė imigracija, kad tai nėra tolima kitų ES valstybių problema. Žmonės pagaliau ryžosi atvirai pasakyti valdžiai, jog nebeketina taikstytis su tokia migracijos politika, kuri kelia grėsmę lietuvių tautos kultūriniam tapatumui, demografinei ateičiai ir ilgalaikiam išlikimui.

Protestą prieš masinę imigraciją inicijavo Nacionalinis susivienijimas. BNS duomenimis, į akciją susirinko daugiau kaip 300 žmonių, bet kai kurios kitos žiniasklaidos priemonės nurodo, kad susirinko per tūkstantis dalyvių.

Bet kuriuo atveju tai buvo ženklas, kad Lietuvos migracijos politika iš socialinių tinklų ir privačių pokalbių jau persikėlė į gatves ar į viešąją aikštę.

Proteste dalyvavęs žinomas kovotojas Sergejus Maslobojevas pabrėžė, kad nepriklauso jokiai partijai ar politiniam judėjimui, o dalyvauti mitinge sutiko dėl pilietinių motyvų. Sakė pasiryžęs kalbėti, nes jau anksčiau yra pastebėjęs migracijos keliamas problemas kitose Europos valstybėse.

„Reikia stengtis daryti jau dabar, kad užkirstume kelią visam chaosui, kuris vyksta Europoje. „Ištisi rajonai gyvena pagal savo įstatymus“, – apie Anglijos patirtį kalbėjo kovotojas. Čia pat priminė ir Ispanijos ir Prancūzijos pavyzdžius. „Prancūzijoje – pilietinis karas. Mes šito nenorime, mes turime galimybę užbėgti įvykiams už akių“, – savo kalboje sakė jis.

O Lietuvoje… „išvažiuokite į bet kurio miesto centrą – Kauno, Klaipėdos, Vilniaus, mes visi matome, pilnas. <…> Kol kas jų dar nėra tiek masiškai daug, viskas ramu gražu ir teisinga, tikimės, kad taip ir liks, bet jei mes apleisime šį reikalą, tai čia prasidės getai, teritorijos, į kurias mes patys įvažiuoti negalėsime“. Kovotojas paragino prisiminti, kad „čia mūsų žemė“, o pirmoje vietoje šioje žemėje turi būti lietuvis. „Tegyvuoja Lietuva“, – kalbą nuo scenos užbaigė S. Maslobojevas.

NS mitinge prieš masinę imigraciją žmonėms dėkojo ir aktorius Gediminas Storpirštis, raginęs Lietuvą mokytis iš kitų valstybių patirties. „Būtų išmintinga truputėlį pasimokyti iš kitų klaidų, nes tai, kas čia vyksta, yra labai liūdna. Kviesti tiek daug svetimšalių ir nesudaryti jiems galimybių mokytis mūsų kalbos, kas gi tai?“, – klausė jis.

„Tai nešeimyniškas požiūris. „Jei mūsų šalis yra mūsų namai, tai į namus nesikviečiame tų, kurie negerbia mūsų kultūros, negerbia mūsų kalbos, kurie pradeda savo gyvenimą čia nuo reikalavimų, jau nekalbant apie nusikaltimus“. „Pasaulis platus, tegu jie keliauja ten, iš kur atėjo“, – baigė savo kalbą aktorius.

Griežtinti nusikaltusių užsieniečių deportaciją

Pats Nacionalinis susivienijimas skelbė, kad „Lietuvai nereikia masinės imigracijos“ ir reikalavo griežtinti nusikaltusių užsieniečių deportaciją, uždaryti vadinamuosius išorės paslaugų centrus ir mažinti darbo imigracijos kvotą, kartu pabrėždamas, kad už žalingą migracijos politiką atsakomybės reikia reikalauti iš ją formuojančių politikų, o ne iš pačių migrantų.

Tuo metu kitapus gatvės šūkavo daugiau kaip šimtas kontrprotestuotojų, kuriuos sukvietė Organizacijos „Solidarumo grandis“, „Antifa“, „Anarchistų sąjunga“ ir „Fridays for Future“. Jie teigė, kad protestuoja prieš migrantų ir kitų mažumų persekiojimą bei rasistinę retoriką. Anot jų, migrantų kaip grėsmės vaizdavimas prisideda prie „neapykantos migrantams kurstymo“.

Vienas šios stovyklos atstovų Laurynas Tomelaitis kalbėjo apie tariamus radikalus, kurie neva yra dešiniųjų pusėje. O kai kuriuos NS mitingą palaikančius interneto kanalus jis siejo su fašistinio bei neonacistinio turinio sklaida ir smurto kurstymu.

Kaip bebūtų, vienoje sostinės gatvės pusėje atsidūrė žmonės, kurie yra įsitikinę, kad masinė imigracija kelia grėsmę šalies demografijai, kultūriniam tapatumui ir saugumui. O kitoje – mitinguotojai, kurių nuomone, retorika prieš imigraciją kursto priešiškumą migrantams ir mažumoms.

Tarp šių dviejų žmonių minios stovėjo policijos užtvaros. Viešajai tvarkai užtikrinti buvo pasitelkta daugiau kaip 240 policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų.

Simboliška, kad politinės kovos prieš masinę imigraciją ėmėsi Nacionalinis susivienijimas – partija, kurios ištakos siejamos su prieš kelerius metus susibūrusiu Lietuvos intelektualų ir visuomenininkų branduoliu, savo politinės veiklos tikslu skelbiančiu Lietuvos valstybės išsaugojimą, lietuvių tautos kultūrinio tapatumo, kalbos ir istorinės atminties gynimą bei valstybės suverenumo stiprinimą.

Pernai šis branduolys iširo, jo nariams nesutarus dėl tolesnės partijos veiklos krypties, vadovavimo ir politinės strategijos. Tačiau tai – jau atskira istorija. Šiuo atveju svarbiau tai, kad, artėjant savivaldos rinkimams, NS kovą prieš masinę imigraciją pavertė viena ryškiausių savo politinių temų – savotiška partijos vizitine kortele.

Tikroji spalio 3-iosios protestų istorija

Būtent šioje vietoje ir prasideda tikroji spalio 3-iosios protestų istorija – gerokai sudėtingesnė negu patys protestai. Todėl pamėginkime pažvelgti ne tik į patį protestų renginį, bet ir į jų politinį kontekstą, organizatorių tikslus, nutylėtus klausimus bei aplinkybes, kurios leidžia suprasti, kodėl šie įvykiai suklostė būtent taip.

Istorija prasidėjo rugsėjo 16-ąją. Tą dieną NS viešai paskelbė, kad spalio 3 d. rengs protestą prieš masinę imigraciją prie Seimo – Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau tuo metu ši vieta partijai dar nebuvo skirta (suderinta) – savivaldybei oficialus NS pranešimas apie rengiamą mitingą buvo pateiktas tik rugsėjo 21 d., t. y. praėjus penkioms dienoms po to, kai visuomenei jau buvo pasakyta, kur vyks mitingas.

Jau kitą dieną (rugsėjo 17-ąją) po viešo NS paskelbimo – savivaldybė gavo kito renginio organizatorių kairiųjų aktyvistų – „Antifa“ pranešimą, kurie taip pat užsigeidė surengti mitingą Nepriklausomybės aikštėje, savo renginį pavadindami priešingai – „Susirinkimas imigracijai palaikyti“

Kadangi „Antifa“ (kontrprotesto organizatoriai) į savivaldybę dėl susirinkimo kreipėsi anksčiau, vieta prie Seimo buvo suderinta būtent jų renginiui. Tuo tarpu NS po šio sprendimo viešoje erdvėje pranešė, kad jam protestuoti prie Seimo „neleidžiama“. Anot Vytauto Sinicos, kadangi kontraprotestuotojams „Antifa“ leista prie Seimo protestuoti, NS yra priverstas keisti mitingo vietą.

Negalima prarasti to, ko nebuvai gavęs

Tik čia svarbu aiškiai atskirti du dalykus: viešai skelbti „Facebook“ paskyroje, kad rengsi mitingą prie Seimo ir oficialiai kreiptis į savivaldybę dėl susirinkimo vietos suderinimo, nėra vienas ir tas pats. NS apie savo ketinimą rengti mitingą paskelbė pirmasis, bet oficialų prašymą pateikė keliomis dienomis vėliau. Todėl, griežtai kalbant, NS vietos prie Seimo neprarado, nes negalima prarasti to, ko dar nebuvai gavęs.

Kai kas pagrįstai stebėjosi: kam skelbti apie mitingo vietą, jeigu jos nesi gavęs? Kodėl profesionali politinė partija viešai skelbia konkrečią mitingo vietą dar jos nesuderinusi su institucijomis? Ir kam reikėjo socialiniame tinkle skelbti apie organizuojamus autobusus iš kitų Lietuvos miestų, jei nesi tikras, kad gausi norimą vietą?

Galima tik spėlioti, kodėl NS paskelbęs apie rengiamą mitingą laiku nepateikė savivaldybei prašymo. Gal tai buvo paprasčiausias neapsižiūrėjimas.

Bet galima kelti ir kitą versiją – susidariusią situaciją mėginta politiškai išnaudoti, nesėkmę dėl mitingo vietos paverčiant politinės aukos įvaizdžiu, o tariamai patirtą skriaudą – papildomu visuomenės mobilizavimo įrankiu, nes viešojoje erdvėje buvo kuriamas pasakojimas, esą valdžia stumia NS nuo Seimo, o jo pageidautą vietą atiduoda „Antifa“. Tačiau, kaip minėta, NS tos vietos prie Seimo dar nebuvo oficialiai gavęs, todėl formaliai iš jo vieta ir negalėjo būti atimta.

Bet visas šias spėliones palikime NS oponentams.

Savivaldybės režisūra

Negavęs protestui vietos Nepriklausomybės aikštėje, NS mitingą perkėlė į Vinco Kudirkos aikštę, oficialiai nurodydamas, kad laukia iki 200 dalyvių. Pastarasis skaičius sukėlė vidaus reikalų ministro Martyno Katelyno nusistebėjimą – jam buvo nesuprantama, kam tokiam mažam dalyvių skaičiui reikalingi autobusai gabenti žmonėms iš visos Lietuvos (tuo pat metu socialiniuose tinkluose NS skelbė apie autobusų organizavimą iš kitų miestų). Tuo tarpu NS lyderis Vytautas Sinica tikino, kad prašė leidimo 200 žmonių skaičiui, nes tokio masto renginio anksčiau nebuvo organizavęs, o susidomėjimas autobusais neva nėra itin didelis.

Bet juo toliau, tuo intriga didėjo. „Antifa“ organizatoriai gavę vietą prie Seimo, netrukus paskelbė, kad jie taip pat keliasi paskui NS mitingą prie V.Kudirkos aikštės. „Mūsų demonstracija taip pat perkeliama – mes ir toliau tiesiogiai protestuosime prieš juos“, skelbė „Antifa“. Jų kvietime NS buvo siejamas su „fašistiniais“, „neonacistiniais“, „rasistiniais ideologais“.

Toks įvykių posūkis leido įtarti, kad yra rengiamas kažkieno gerai sumanytas provokacijos planas. Beje, visą šią režisūrą atidžiai stebėjo ir sostinės savivaldybė, kuri Eltai teigė nežinojusi apie migraciją palaikančio renginio „Antifa“ planą palikti Nepriklausomybės aikštę ir persikelti paskui NS. Tik vargu ar kas tuo patikėjo, nes be savivaldybės žinios surengtas mitingas netoli Vyriausybės pastato akivaizdžiai būtų laikomas nesankcionuotu susirinkimu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Ir iš tikrųjų, įtarimai dėl režisūros pasitvirtino. Rugsėjo 22 d. savivaldybė suderino „Antifa“ „Susirinkimo prieš rasizmą“ mitingo vietą kitapus Gedimino prospekto nuo V. Kudirkos aikštės. Tokiu būdu, savivaldybei moderuojant, dvi absoliučiai nesutaikomos žmonių grupės spalio 3-iąją atsidūrė prie V. Kudirkos aikštės, vos 50 metrų viena nuo kitos, o policija čia sutelkė daugiau kaip 240 pareigūnų galimoms provokacijoms užkardyti. Tokiu būdu dviejų mitingų susidūrimas buvo sąmoningas ir gerai apgalvotas savivaldybės veiksmas.

TS-LKD ir „Antifa“ aljansas 

Būtent tai ir pastebėjo žurnalistas Vidas Rachlevičius, mitingų išvakarėse taikliai parašęs: „Pasakyti, kad tai neatsakingas ir neapgalvotas mero sprendimas, būtų visiškai naivu“. Tai yra tipiška „konservatorių“ taktika, sąmoningas įtampos ir konfrontacijos visuomenėje kurstymas bei galimų susirėmimų režisavimas. Maža to, dabar „Antifa“ jau nebenori protestuoti prie Seimo ir ketina burtis arčiau NS mitingo, ir meras tam neprieštarauja. Turime pasakyti visiškai aiškiai: V. Benkunskas yra provokatorius ir už tai privalo atsakyti. Antras labai svarbus ir dar neregėtas dalykas yra TS-LKD ir „Antifa“ aljansas.

Kas yra „Antifa Lietuva“?-klausia jis. – Tai neregistruota internetinė iniciatyva. Jos svetainė skelbia šūkį „Lietuvos „Antifašistai. Prieš fašizmą Lietuvoje. Fašizmas nepraeis. Niekaip“. Paskyra „X” (@“Antifa“LT) apibūdinama taip: siekia užkirsti kelią lietuviškojo neonacizmo užuomazgoms viešinant neonacių veiklos faktus ir propaguojant tautinę bei rasinę santaiką. „Facebook” puslapį seka apie 2,2 tūkst. žmonių. Taigi, mastas nėra didelis ir „„Antifa“ Lietuva“ daugiausia egzistuoja internete.

Lietuvoje ryškiau mes juos pamatėme 2020 m. birželį Vilniuje vykusioje eisenoje prieš rasizmą, kuri vyko George‘o Floydo isterijos kontekste. Ten plaikstėsi ir „Antifa“ vėliava. Kai dėl „Antifa Lietuva“ teisinės padėties, aš neradau duomenų, kad Lietuva būtų ją uždraudusi ar paskelbusi teroristine. Taip pat neradau jokios informacijos, kad VSD ją įvardytų kaip grėsmę.

Pabaigoje vertėtų įvertinti Lietuvos specifiką ir trumpai pasamprotauti apie pačią „Antifašizmo“ sąvoką. Kaip minėjau, ji mums turi papildomą bagažą, nes sovietmečiu ir dabar Rusijos propagandoje „Antifašistas“ yra režimo tarnas, o „fašistu“ vadinamas bet kuris to režimo priešininkas. Taigi, žvelgiant iš „Antifa“ ideologijos varpinės, praktiškai mes visi esame šių radikalų priešai ir potencialūs taikiniai“,- baigė jis.

Čia būtina pastebėti, kad 2025 m. rugsėjo 22 d. JAV prezidentas D. Trumpas iš tikrųjų pasirašė vykdomąjį įsaką, kuriuo „Antifa“ yra paskelbta „vidaus teroristine organizacija“ (domestic terrorist organization). Įsake federalinėms institucijoms yra nurodyta tirti, trikdyti ir ardyti neteisėtas „Antifa“ ar jos vardu veikiančių asmenų operacijas, taip pat tirti jų finansavimo šaltinius. (Designating „Antifa“ as a Domestic Terrorist Organization – The White House)

Šiame kontekste ypač įdomi mūsų sisteminės žiniasklaidos reakcija.

Skelbdamas publikacijas apie abi protesto akcijas Delfi smulkiai aprašė, kaip moteriai buvo smogta, kaip du NS mitingo dalyviai buvo palydėti nuo kontrprotesto, dar vienas vyras sulaikytas už rėkavimą, keiksmus ir pareigūnų reikalavimų nepaisymą. Pastebėta ir prie kiosko susprogdinta petarda.

Portalo žurnalistas noriai kalbino kontrprotesto „Antifa“ dalyvius, pateikdamas skaitytojams pastarųjų pareiškimus apie „ultra dešinę“, „fašistus“, rasizmą ir galimą smurtą. Kalbino vieną dalyvę, kuri aiškino, jog migracijos baimėmis „labai dažnai naudojasi ultra dešinė“, o kitas kalbėtojas pareiškęs, jog yra „negerai, kai mes vaikštome tarp fašistų“.

Portalo 15min.lt antraštė skelbė: „Protestai Vilniuje neapsėjo be incidentų: sulaikyti du žmonės, viena moteris užpulta.“ Vytautas Sinica sako, kad „Mes norime parodyti, jog galime protestuoti ir kultūringai, net ir dėl labai jautrių klausimų.“ Bet iškart po jo žodžių sekė pastaba, kad „vis dėlto apie neramumus proteste buvo pranešta“, buvo du žmonės sulaikyti bei užpulta moteris.

Ne mažiau iškalbingai aprašomas ir Petras Gražulis. Skelbiama antraštė „Sinica džiaugėsi ne visais kovotojais: Gražulio šou nepageidavo“ . Gražulis pavadintas „skandalingu politiku“, rašoma, kad jis „blaškėsi“ tarp dviejų stovyklų, „ten nedavė žodžio, o čia nėra mikrofono...“

Taip pat nurodė, kad Sinica įvardijęs politinį protesto tikslą: „Geriausias testas, ar mūsų šis protestas turės poveikį, bus Seime svarstomos pataisos dėl nusikaltusių užsieniečių deportavimo iš šalies.“ Tačiau nei kokios tai pataisos, nei ką jos konkrečiai keistų, kokiais argumentais jos grindžiamos, kas joms pritaria ir kas prieštarauja, arba kuo yra reikšmingas Sinicos minimas Danijos pavyzdys, žurnalistui neatrodė aktualu.

TVR3 taip pat labiau deklaravo kairiųjų „Antifa“ dalyvių emocijas ir tariamus jų būgštavimus. Pakalbinta kontrprotesto dalyvė NS mitingą apibūdino kaip „rasistinį ir islamofobišką“, pareikšdama, kad „Žmonių menkinimas dėl jų kilmės, tautybės ar religinių įsitikinimų yra tiesiog apskritai nepriimtinas.“ Dėl to suprask, NS mitingas tam ir buvo skirtas.

Skaitytojas vėlgi labai išsamiai informuojamas apie sulaikytą besikeikusį vyrą ir moterį, smogusią plakato „Lietuva visiems“ laikytojai. Reportaže vyrauja įvaizdis, kad vienoje pusėje yra „Lietuva lietuviams“, keiksmai, smūgis ir policijos antrankiai, o kitoje – šūkiai „Ne – rasizmui, ne – islamofobijai, taip – tolerancijai“. O dėl ko žmonės apskritai susirinko protestuoti – informacijos beveik jokios.

Ne mažiau iškalbingas ir „Lrytas.lt“ reportažas. Aprašydamas NS protestą šio portalo žurnalistas plačiai perpasakojo „Antifa“ kvietimą, kuriame V. Sinica vadinamas „kraštutinės dešinės atstovu“, o NS remiančios organizacijos – „atvirai fašistinės, rasistinės ir neonacistinės grupuotės“. Aprašomi jų kaltinimai, esą „masinės imigracijos“ retorika siekiama kurstyti nepagrįstus baimės ir neapykantos jausmus visuomenėje.

Vėlgi, noriai kalbinami „Solidarumo grandies“ bei „Vilniaus anarchistų sąjungos“ atstovai, kurie teigia esą „Lietuvoje nėra masinės imigracijos krizės, dėl kurios reikėtų nerimauti“. Noriai cituojami jų žodžiai, jog „yra vaikštoma tarp fašistų“. Ir čia pat aprašomi incidentai, kad policija sulaikė du asmenis, o viena moteris buvo išvežta į gydymo įstaigą.

Tokiu būdu akivaizdžiai krito į akis daugiau negu keistas sisteminės žiniasklaidos jautrumas radikaliosios kairės tariamoms baimėms. „Antifa“ simbolikai ir radikaliosios kairės idėjomis siejamiems aktyvistams sisteminė žiniasklaida suteikė itin plačią tribūną kaltinti patriotinę visuomenės dalį „fašizmu“, žmonių nerimą dėl masinės imigracijos, įsprausdama į „rasizmo“ ir „islamofobijos“ rėmus.

Nemaloniai primygtinis kairiųjų radikalų grupės šūkių viešas deklaravimas kėlė pagrįstą įtarimą: ar sisteminės žiniasklaidos reagavimas į mitingą prieš masinę imigraciją nėra tos pačios kruopščiai sudėliotos politinės dramaturgijos dalis?

Tokia mintis piršosi savaime: iš pradžių – ginčas dėl vietos prie Seimo ir viešai pareikšta NS skriauda, paskui – kontrprotestas beveik priešais NS mitingą, policijos užkardos ir šimtai pareigūnų, o galiausiai – žiniasklaidos pasakojimas, kuriame į pirmą planą iškeliami „rasizmo“, „fašizmo“, incidentų ir antrankių motyvai.

Rugsėjo 30 d. prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad per trumpą laiką pasikartoję tikri ir menami incidentai jam leidžia manyti, jog tai gali būti ne vien spontaniški emocijų proveržiai, bet akcijos, „už kurių reikia ieškoti užsakovų“. Paklaustas, kas galėtų už jų stovėti, prezidentas atsakė – „bet kas, įskaitant ir šalių į Rytus veiksmus“.

Sisteminės žiniasklaidos pasirinkimas daugiau dėmesio skirti kairiųjų ir su „Antifa“ vardu siejamų protestuotojų šūkiams tik dar labiau sustiprino įtarimą dėl šios politinės akcijos dramaturgijos, ypač turint omenyje, kad JAV prezidento įsaku „Antifa“ yra įvardyta vidaus teroristine organizacija. Tad jeigu prie šio informacinio fono pridėtume prezidento deklaruojamą susirūpinimą galimomis provokacijomis, bet nesugebantį paaiškinti, kas ir kodėl jas galėtų organizuoti, jau atvirai darėsi smalsu, tai kas gi iš tikrųjų valdo šį žaidimą?

Tėvynės sąjungos šešėlis

V.Rachlevičius kaltinimo strėles laidė į TS-LKD, nes sostinės meras yra ne tik TS-LKD narys, bet ir partijos pirmininko pavaduotojas bei prezidiumo narys. O pačiai partijai vadovauja Laurynas Kasčiūnas.

Intrigą pakaitino TS-LKD frakcijos Seime narys Audronius Ažubalis, kuris dėl sprendimo leisti „Antifa“ kontrprotestui kitoje Gedimino prospekto pusėje priešais NS mitingą, užsipuolė ne Vilniaus merą ir TS-LKD pirmininko pavaduotoją Valdą Benkunską, o smulkius savivaldybės tarnautojus, pastaruosius kaltindamas „bukumu arba pikta valia“, tarsi miesto meras būtų nebesuvaldęs savo tarnautojų.

Deja, tai skambėjo neįtikinančiai, o Ažubalio priekaištai savialdybės tarnautojams kažkuo priminė kaltinimą konduktoriui, kad traukinys važiuoja ne ten, kur jį vairuoja mašinistas.

Bene įdomiausia dalis ta, kad TS-LKD pirmininkas Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica nėra du atsitiktinai susidūrę skirtingų partijų politikai. Juos sieja dar studijų laikus menantis bendravimas, vėliau – bendros politinės diskusijos ir vieši pasirodymai, o jų tarpusavio santykis viešojoje erdvėje ne kartą apibūdintas kaip bičiuliškas. Todėl savaime kilo klausimas: ar L. Kasčiūnas žinojo, kas vyksta Vilniuje ir kokia situacija formuojasi aplink V. Sinicos organizuojamą mitingą? Jei nežinojo – kodėl? O jeigu žinojo – kodėl nesikišo? Kodėl leido susidaryti situacijai, kurioje jo politinis bičiulis Sinica ir NS mitingo dalyviai atsidūrė akis į akį su agresyviais „Antifa“ veikėjais?

Tokia paini situacija netikėtai pagimdė naują hipotezę: o jeigu pagrindiniai šio politinio žaidimo dalyviai žinojo daugiau, negu sakė viešai?

Bus tęsinys