Ar tai dvigubi standartai, ar jokių standartų? Šis klausimas nėra toks banalus ir nekaltas. Nuskambės kiek patetiškai, bet jokių standartų galutinė stotelė yra dujų kameros. Tai tik resursų ir jėgos klausimas.
Pradėkim nuo pirmos stotelės atsiremdami į mūsų aktualijas. Lietuvoje pirma stotelė prasidėjo netoli galutinio maršruto, kai politikai ir visuomenininkai rimtais veidais pradėjo kalbėti, kad šaudyti žmones galima ir netgi pageidautina, jeigu tikslas kilnus. Šią temą plačiai išdiskutavo žiniasklaida. Tuos politikus ir visuomenininkus pasmerkė tik dalis visuomenės, kuri buvo pateikiama kaip marginalai, kuriems nerūpi nacionalinis saugumas.
Grįžtam keliomis stotelėmis atgal. Tūlas docentas ant Vingio parko viaduko atlieka smurtinius veiksmus. Vyniok kaip nori, didelis, mažas, bet tai smurtas. Žiniasklaida, visuomenininkai ir patys save gerbiamais laikantys asmenys išdiskutavo ir pareiškė, – jeigu tau atrodo kad tikslas kilnus, tai smurtas pateisinamas.
Važiuojam toliau. Tas pats docentas ne tik nepripažįsta savo kaltės, bet ir pereina į puolimą. Visuomenėje vėl tie patys veikėjai pradeda diskusiją kurią baigiasi tuo, kad jeigu tu matai smurtautoją, kuris smurtauja, jo požiūriu kilniu tikslu, tai ne smurtas. Negalima liesti smurtautojo. Žinoma smurto eigoje tu nežinai ar tikslas kilnus, bet čia į pagalbą ateina tie patys visuomenininkai ir ta pati žiniasklaida, dėl kurios dabar tiek triukšmo. Tu turi žinoti kas yra teisus. Kad nesuklystum, tau pirštu parodo, kurie yra teisūs, o kurie ne. Šešiakampės žvaigždės siūti į atlapą nereikia, laikai ne tie, bet principas lygiai toks pat.
Jeigu nepažymėtas žmogus pažymėtam po nosim pakiša nepadorų gestą, jis tai daro kilniu tikslu. Šis gestas vertas pasigėrėjimo. Jeigu atvirkščiai – tada blogai. Šios logikas silpnoji vieta yra ta, kad taip galvojantys mano, kad jie sprendžia kas bus auka, o kas budelis. Jie gali kontroliuoti agresiją ir prieš ką ji bus nukreipta. Nieko panašaus, kai įsigali tokia logika, tai tik laiko klausimas, kada budeliai taps aukomis, o aukos budeliais. Šis principas dar ryškiau matomas tarptautinėje politikoje, tiek žvelgiant į istorinę perspektyvą, tiek į aktualijas. Pasirinkimas nedidelis, arba mes atsisakome šios logikos, arba važiuojame iki galutinės stotelės, kuri vadinasi dujų kameros.
Tiesa, vos nepamiršau, yra ir trečias pasirinkimas, kurį perprato ne tik mafija, bet ir diktatoriai. Jeigu nori būti saugus ir turi pakankamai jėgos ir išteklių, užmušk visus, kad nebūtų kas keršija. Tai nutinka retai, paprastai diktatoriai nesusilaiko prieš pagundą palikti kažkiek gyvų, kuriuos paverčia vergais. Žinoma, šalys labai skirtingos. Vienos pažengė toli ir į tokius pasirinkimus žiūri kaip į barbarišką atgyveną, kitoms tai vis dar normalus ir logiškas pasirinkimas. Tai ne tik šalių, bet ir kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
…ne tik uzmust konkurenta,bet ir suvalgyt,ypac,smegenus – ir maistinga,ir skanu…..da ir protelio prisideda.Ypac negrai
Visi rimti konkurentai nugalabijami – toks Troikės, nenugalimųjų, karinis credo. Pamenate sovietmečio „Tris nenugalimuosius”? Vaikus mokyklose po kelis kartus jėga versdavo žiūrėti, o namuose dar ir pylos (rus., o lietuviškai „į kailį”) gaudavome, kad žiūrėdavome – ruskiais tetos ir dėdės pravardžiuodavo sužinojusios. Kalbos meistras čia negaudavo? Visada būdavo pavyzdingu mokiniu, tiesa? Visada paklusdavo Jėgos teisės viršenybei?