Jerzy Kwasniewski. Šeima ar išnykimas? Kodėl demografinė politika tapo egzistenciniu klausimu

JERZY KWASNIEWSKI

Gerbiami svečiai, ponios ir ponai, šiandien susirenkame Vilniuje lemtingu momentu. Šeimos ir demografinė politika nebėra antraeiliai klausimai. Jie tapo mūsų tautų, kultūrų, ekonomikų ir demokratijų išlikimo klausimais.

Mano tikslas – atkreipti jūsų dėmesį į konkretų ir veiksmingą pasiūlymą veikti tarptautiniu lygmeniu: galimybę formuoti tarptautinę šeimos politikos ir efektyvios, duomenimis pagrįstos demografinės politikos koaliciją. Norėčiau paraginti jus palaikyti Šeimos teisių konvenciją.

Šiandien susiduriame su gilia kultūrine ir civilizacine krize. Ne laikina, ne cikline. Beveik visose Vidurio Europos šalyse gimstamumo rodikliai nukrito gerokai žemiau kartų atsinaujinimui būtino lygio. Daugelyje ES valstybių jis siekia apie 1,2–1,3. Lenkijoje – mažiau nei 1,1. Kiekviena nauja karta yra beveik perpus mažesnė už ankstesniąją. Mūsų visuomenės senės, silps ir trauksis.

Tai nėra abstraktūs skaičiai. Jie reiškia žlungančias pensijų sistemas, darbo jėgos trūkumą, didėjantį spaudimą sveikatos apsaugai, augančią migraciją, „pakaitinės migracijos“ politikos riziką, net ir prieš žmonių valią. Galiausiai tai veda prie nacionalinės tapatybės ir nacionalinio saugumo praradimo.

Demografija formuoja ateitį gerokai anksčiau nei politika.

Tačiau ši krizė negali būti paaiškinta vien ekonominiais veiksniais. Kai kurios turtingiausios pasaulio šalys, turinčios išplėtotas gerovės sistemas ir dosnias socialines išmokas, patiria žemiausius gimstamumo rodiklius. Tai pasako kai ką esminio: problema nėra tik šeimų materialinė padėtis. Ji yra kultūrinė, teisinė ir antropologinė.

Be stabilios ir saugios šeimos nėra demokratijos. Be šeimos laisvė tampa trapi. Be šeimų tautos praranda savo ateitį.

Tai turiu pasakyti aiškiai: viena pagrindinių dabartinės krizės priežasčių yra klaidingos diagnozės. Daugelį metų viešoji politika didžiumoje Europos šalių buvo formuojama ideologijų, kurios šeimą traktuoja ne kaip išteklių, o kaip problemą. Santuoka vaizduojama kaip priespauda, tėvystė – kaip našta, o motinystė – kliūtis savirealizacijai.

Tačiau realybė ir duomenys rodo ką kita. Stabilios santuokos ir stiprios šeimos pasižymi didesniu gimstamumu. Vaikai, augantys pilnose šeimose, geriau mokosi, susiduria su mažesne socialine rizika, rečiau patenka į globos ar socialines institucijas.

Šeima turi natūralią struktūrą – vienintelę bei gyvybingą – su vaidmenų ir atsakomybių pasidalijimu, jai būdinga tvarka bei nepakeičiamu vertybių ir religinių įsitikinimų rinkiniu. Visa tai nūdien viešojoje erdvėje dominuojančios kultūros yra puolama – pradedant ekonominės naštos motinoms primetimu ir baigiant antropologinio motinystės, tėvystės, žmonos ir vyro tapatybės bei laimės siekimo būdų supratimo griovimu.

Šeimos stabilumas veikia, ideologiniai eksperimentai – ne.

Šeimos ir santuokos irimas taip pat turi kainą – tikrą. Vien Lenkijoje socialinės ir ekonominės santuokų bei šeimų irimo sąnaudos vertinamos keliais milijardais zlotų per metus. Šias išlaidas padengia visi – mokesčių mokėtojai, bendruomenės, valstybė. Šeimos stiprinimas yra ne tik moralinė pareiga. Tai – ir racionali viešoji politika.

Galingas išpuolis prieš šeimos integralumą kyla ir iš tarptautinių bei viršnacionalinių organizacijų – per įvairias iniciatyvas, koncepcijas ir tarptautinės teisės aktus.

Šiame kontekste turime sąžiningai įvertinti šalių, ratifikavusių vadinamąją Stambulo konvenciją, patirtį. Ji per „lytinės (gender) prievartos“ sistemą formuoja šeimos politiką visoje Europoje. Ši sistema šeimą apibrėžia kaip pirminį konflikto šaltinį, įsitvirtinusių galios struktūrų rinkinį, atkuriantį smurtą ir kitas socialines patologijas.

Lenkija taip pat ratifikavo Stambulo konvenciją – gera valia, siekdama apsaugoti smurto aukas. Šis tikslas yra teisėtas. Tačiau jos įgyvendinimo realybė atskleidžia kur kas labiau neraminantį vaizdą.

Konvencija tapo socialinės inžinerijos įrankiu. Ji įveda lyties kaip socialinio konstrukto sąvoką, atskirtą nuo biologinės tikrovės. Ji įpareigoja valstybes šalinti vadinamuosius stereotipinius vaidmenis. Praktikoje tai reiškia tradicinės šeimos, santuokos ir natūralių tėvų vaidmenų kvestionavimą.

Šeima turi natūralią struktūrą – vienintelę bei gyvybingą – su vaidmenų ir atsakomybių pasidalijimu, jai būdinga tvarka bei nepakeičiamu vertybių ir religinių įsitikinimų rinkiniu.

Konvencija įpareigoja valstybes imtis „būtinų priemonių skatinti socialinių ir kultūrinių modelių pokyčius“, siekiant panaikinti papročius ir tradicijas, patvirtinančias moterų ir vyrų papildomumą. Tačiau ji ypač aktyviai diegiama Vidurio Europos šalyse, kurios jau dabar pasižymi vienais žemiausių smurto šeimoje rodiklių, mažiausiais lyčių atlyginimų skirtumais ir aukštu moterų dalyvavimo viešajame gyvenime bei verslo lyderystėje lygiu.

Kitaip tariant, ši socialinės inžinerijos programa primetama net toms visuomenėms, kurių tradicijos jau seniai užtikrina realią lygybę – dažnai veiksmingiau nei daugelyje ES Vakarų valstybių.

Šio proceso centre stovi GREVIO komitetas – institucija, atsakinga už Konvencijos stebėseną. Tačiau GREVIO daro gerokai daugiau nei vertina apsaugą nuo smurto. Ji kelia ideologinius reikalavimus, ragina įvesti privalomą lyčių ugdymą, spaudžia valstybes perrašyti šeimos sampratą nacionalinėje teisėje, kritikuoja konstitucinę santuokos apsaugą.

Dar labiau neramina skaidrumo stoka. Analizės rodo glaudžius GREVIO ekspertų ryšius su radikaliomis aktyvistų organizacijomis. Tai nėra neutrali priežiūra, o politinis ir ideologinis spaudimas, daromas per tarptautinius mechanizmus.

Turime atvirai kalbėti ir apie radikalių feminizmo srovių vaidmenį, sudarantį GREVIO „užkulisinį aparatą“. Tai grupės, kurios atvirai deklaruoja siekį transformuoti visuomenę; kurios šeimą laiko priespaudos struktūra; motinystę – apribojimu; kurios neigia natūralius moterų ir vyrų skirtumus. Šių idėjų nepatvirtina nei duomenys, nei gyvenimo patirtis. Tačiau jos vis labiau formuoja tarptautinę politiką.

Esant tokiam pagrindui, jokia demografinė politika nebus veiksminga.

Laimei, pasipriešinimas kontrproduktyvioms ir intelektualiai klaidingoms ideologijoms auga – Vidurio Europoje ir už jos ribų. Vengrija aiškiai pareiškė, kad Stambulo konvencija prieštarauja jos konstitucinei santuokos ir šeimos apsaugai. Slovakijos parlamentas atsisakė ją ratifikuoti, nurodydamas grėsmes konstitucinei santvarkai. Bulgarijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad pagrindinės Konvencijos sąvokos prieštarauja Konstitucijai. Čekija, vadovaudamasi tarptautine teise, atmetė ratifikavimą, nurodydama teisinį neapibrėžtumą ir suvereniteto rizikas.

Tai nėra emocinės reakcijos. Tai blaivūs teisiniai sprendimai, pagrįsti konstitucine tapatybe ir atsakomybe už bendrąjį gėrį.

Pasipriešinimas antišeiminei ideologijai ir antinatalizmui matomas ir pasauliniu mastu. Jungtinėse Tautose 2025 m. ne kartą žlugo bandymai primesti vadinamąsias seksualines ir reprodukcines teises. Kodėl? Todėl, kad nėra pasaulinio sutarimo. Lotynų Amerikos ir Afrikos šalys vis drąsiau gina šeimą, teisę į gyvybę ir reikalauja realios paramos motinoms.

JAV administracijos politika prezidento Donaldo Trumpo laikotarpiu suvaidino svarbų vaidmenį atkuriant pusiausvyrą šioje diskusijoje. Ji sustiprino balsus, ilgą laiką nutildytus dominuojančios globalios Šiaurės ideologijos. Ji priminė, kad pliuralizmas turi galioti ir vertybėms.

Šiame kontekste vien kritikos nepakanka. Reikia pozityvios alternatyvos – konstruktyvaus pasiūlymo, kuris stiprintų šeimos pagrindu grindžiamą politiką ir įtvirtintų šeimos interesų integravimą į politiką, ekonomiką ir teisėkūrą.

Todėl „Ordo Iuris“ institutas parengė Šeimos teisių konvencijos projektą, kurį rėmė ankstesnė konservatyvi Lenkijos vyriausybė ir kuris buvo parengtas 2019 m. Varšuvos simpoziume dirbus tarptautiniam ekspertų komitetui.

Ši Konvencija patvirtina paprastą tiesą: šeima yra natūrali ir pamatinė visuomenės ląstelė. Tėvai yra pagrindiniai savo vaikų ugdytojai. Vyro ir moters santuoka atlieka ypatingą vaidmenį socialiniam stabilumui. Šeimos gyvenimas nusipelno apsaugos nuo nepagrįsto valstybės kišimosi ir socialinės inžinerijos.

Reikia pozityvios alternatyvos – konstruktyvaus pasiūlymo, kuris stiprintų šeimos pagrindu grindžiamą politiką ir įtvirtintų šeimos interesų integravimą į politiką, ekonomiką ir teisėkūrą.

Šis pasiūlymas atliepia realius Vidurio Europos poreikius. Jis gerbia konstitucines tradicijas. Jis grindžiamas duomenimis ir socialine patirtimi. Jis numato tarptautinį komitetą, skirtą šeimos apsaugai ir šeimos politikos stiprinimui kaip gerajai nacionalinio valdymo praktikai. Jis parodo, kad modernumas nereiškia būtinybės atmesti natūralią socialinę tvarką.

Ponios ir ponai, Vidurio Europa prisiima istorinę atsakomybę. Mes galime parodyti, kad demokratijai reikia stiprių šeimų ir aiškaus šeimos politikos prioriteto. Turime aiškiai pasakyti: mūsų tautų demografinė ateitis priklauso nuo drąsos ginti santuoką, tėvystę ir šeimos gyvenimą.

Tegul diskusija čia, Vilniuje, tampa žingsniu šia kryptimi. Tegul Šeimos teisių konvencija tampa vilties ir atsakomybės ženklu. Ir ženklu, kad Europa vis dar tiki savo ateitimi.

Pranešimas skaitytas sausio 14 d. tarptautinėje konferencijoje „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika – tarptautinė patirtis”.

JERZY KWASNIEWSKI yra „Ordo Iuris” Teisinės kultūros instituto pirmininkas

laikmetis.lt