Javieras Villamoras. Nawrocki Lenkija: žmonės, žmonės, Dievo pagalba

 Lenkai iš visų šalies kampelių plūdo į sostinę pamatyti to, ką daugelis čia vadina „atstatymo pradžia“.

Šeimos su vėliavomis, jaunimas su naminiais plakatais, pagyvenę vyrai ir moterys, apsigobę raudonai baltais šalikais, užtvindė Varšuvos gatves, norėdami išvysti prezidento Karolio Nawrockio inauguraciją. Pėsčiomis, automobiliais, parapijų ir vietos bendruomenių išnuomotais autobusais – jie atvyko iš visos Lenkijos, vedami vilties, kad tai – naujo etapo pradžia.

Šį rytą 10 valandą Karol Nawrocki davė priesaiką eiti Lenkijos Respublikos prezidento pareigas Nacionalinėje Asamblėjoje. Ceremonija vyko be šiuolaikinio teatro ar tuščios retorikos. Aplink Seimą, Lenkijos parlamentą, saugumo pajėgų įtampa kontrastavo su minios džiaugsmu. „Lenkija nebesigėdija būti savimi“, – sakė ašarojanti moteris, laikydama iškeltą tautinę vėliavą.

Viešpaties malda skambėjo Piłsudskio aikštėje, kur naujasis prezidentas vėliau oficialiai perėmė vadovavimą ginkluotosioms pajėgoms. Ir tada – himnas: Jeszcze Polska nie zginęła („Lenkija dar neprarasta“) nuaidėjo tapatybės riaumojimu sostinės širdyje.

📍We are on the ground for President @NawrockiKn's inauguration and we can tell you this much👇

🇵🇱Polish society has spoken: it wants its voice back, it wants its history back and it wants to regain control over its future once and for all. pic.twitter.com/MYJhtOgLVU

— The European Conservative (@EuroConOfficial) August 6, 2025

Vidutinio amžiaus vyras šį įvykį pavadino „stebuklu“ ir pripažino mažai tikėjęsis pamatyti tokį pokytį po ilgų progresyvių Donaldo Tusko valdymo metų. „Karol Nawrocki, Lenkijos prezidente!“ – skandavo minia. Tai šūkis, kuris lenkų kalba skamba ritmingai.

Aiški žinia: „Pirmiausia – Lenkija“

Prezidento Nawrockio kalba buvo blaivi, tvirta ir principinga. Jis kreipėsi ne tik į savo šalininkus, bet ir į tuos, kurie už jį nebalsavo: „Tauta turi aukščiausią valdžią Respublikoje“, – priminė jis nuo tribūnos, aiškiai parodydamas prezidentūros kryptį – suverenumo, vertybių ir griežtų, aiškių sienų – tiek fizinių, tiek teisinių – atkūrimą.

Kiekvienas Konstitucijos paminėjimas, kiekvienas zloto gynimas, atsisakymas pereiti prie euro ar pasipriešinimas nelegaliai migracijai sulaukė spontaniškų ovacijų Trijų Kryžių aikštėje susirinkusioje minioje, kuri viską stebėjo per didžiuosius ekranus.

Nawrocki prisiekė ištikimybę savo vyriausybės programai „Plan 21“ ir paskelbė sieksiąs, kad Lenkijos kariuomenė taptų stipriausia NATO jėga rytiniame flange. Amerikos delegacija, vadovaujama Donaldo Trumpo pasiuntinės Kelly Loeffler, klausėsi atidžiai – nepraleisdama nė žodžio. Atsižvelgiant į dabartinę įtampą Europoje ir konfliktą su Rusija, Lenkija tampa viena geopolitiškai svarbiausių žemyno valstybių.

Po parlamento ceremonijos naujasis prezidentas pėsčiomis žygiavo iš Piłsudskio aikštės į Prezidento rūmus, lydimas skanduočių „Karol! Karol!“ ir „Polska jest nasza!“ („Lenkija – mūsų!“). Miestas alsavo energija ir atsargia viltimi.

Tauta, trokštanti susitaikymo su savimi

Visa diena Varšuvoje virto ilgai slopintų emocijų mozaika. Baltai raudonas žygis subūrė daugiau nei šimtą tūkstančių žmonių – toks vienybės ir vilties proveržis dar visai neseniai būtų atrodęs neįmanomas.

Saulei leidžiantis, paskutinės piliečių grupės vis dar giedojo prie Prezidento rūmų. Motina, laikanti savo vaiką, aiškino jam, kad šis pastatas vėl priklauso jiems – tautos pasididžiavimas simboliais buvo akivaizdus. Netoliese kunigas vedė improvizuotą maldą už Lenkiją – prisijungė daugelis.

Miesto gatvėse, kai kur užblokuotose policijos, skambėjo oficialių sirenų ir liaudies dainų mišinys. Po rytinių mišių iš Šv. Jono bažnyčios ėmė skambėti varpai. Niekas nekalbėjo apie kerštą – visi kalbėjo apie naują pradžią. Ar tai įmanoma valdant Tuskui ir von der Leyen – dar pamatysime.

Donaldo Tusko koalicija inauguracijoje tylėjo. Jų veidai išreiškė ne tik politinį pralaimėjimą, bet ir naujos epochos pripažinimą. Beveik dvejus metus jų vyriausybė griovė santykius su Bažnyčia, kariuomene, teisingumo sistema ir tradicine lenkų šeima. Nawrocki tai puikiai žino. Nors jis pažadėjo siekti dialogo, taip pat nubrėžė aiškią raudoną liniją: „Lenkija turi sugrįžti prie teisinės valstybės. Teisėjai turi tarnauti Respublikai, o ne savo darbotvarkėms.“

Dabar svarstoma ne tik prezidentūra – ant kortos pastatyta visos tautos vizija: stipriai stovėti griūvančioje Europoje.

Apie autorių
Javieras Villamoras – ispanų žurnalistas ir analitikas, dirbantis Briuselyje NATO ir ES reikalų srityje „europeanconservative.com“. Jis turi daugiau nei 17 metų tarptautinės politikos, gynybos ir saugumo patirties, taip pat dirba strateginiu konsultantu globalių reikalų ir geopolitinės dinamikos klausimais.

europeanconservative.com