Iškrypimas iš pasididžiavimo

„Pride“ paradai šiandien vis labiau primena pergalės žygį prieš jau užkariautus žmones, o ne sukilimą dėl teisių.

Atrodo, kad „Pride“ mėnuo kasmet ateina vis greičiau. Kiekvieną birželį vaivorykštės spalvos prasiskverbia į visus mūsų gyvenimo aspektus. Įmonės keičia logotipus šiai progai. Jūsų bankas siuntinėja elektroninius laiškus, desperatiškai mėgindamas įtikinti jus, kad nesvarbu, su kuo jūs miegate ar nesimiegate. „Pride“ paradai vyksta kone kiekviename mieste, dideliame ar mažame, visoje Europoje, dėl ko pagrindinės gatvės laikinai uždaromos.

Tačiau ne Vengrijoje. Vasario mėnesį Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas paskelbė, kad šių metų „Pride“ paradas Budapešte neįvyks. Jis perspėjo, kad, jei visgi renginys vyktų, tai galėtų pažeisti vaikų apsaugos įstatymus, kurie draudžia viešai propaguoti homoseksualumo ar translytiškumo ideologiją. Vietoje to vyriausybė užsiminė, kad renginys galėtų vykti uždaroje erdvėje, pavyzdžiui, stadione, kad jaunesni nei 18 metų asmenys negalėtų jo stebėti. Budapešto meras visgi pažadėjo, kad paradas įvyks šį savaitgalį kaip miesto tarybos organizuojamos „Laisvės dienos“ dalis.

Tai, žinoma, įsiutino Briuselį. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paragino Vengrijos vyriausybę atsisakyti draudimo ir leisti „Pride“ paradui įvykti. „Europoje eitynės už savo teises yra esminė laisvė. Jūs turite teisę mylėti, ką norite, ir būti tuo, kas esate“, – pareiškė ji.

Esmė ta, kad „Pride“ jau seniai nebėra tiesiog žygis už teises, ypač Vakaruose. Taip, Vengrijoje tos pačios lyties santuokos nėra pripažįstamos (nors LGBT asmenys gali sudaryti registruotą partnerystę!), todėl ši šalis išsiskiria Europoje. Bet kiek tame vaivorykštės spalvų, odos drabužiais apsikarsčiusių žmonių reginyje, kasmet matomame Europos miestų gatvėse, iš tiesų dar yra kalbos apie „teises“? Tai vis labiau mažiau susiję su konkrečiais dalykais, tokiais kaip santuoka, įvaikinimas ar vienodas lytinių santykių sutikimo amžius, ir vis labiau su masiniu gyvenimo būdo pripažinimu.

Pasididžiavimo mėnesio sūkuryje verta susimąstyti, ką šiandien iš tiesų reiškia „Pride“. Ar tai, kaip teigia U. von der Leyen, žygis už pagrindines teises? Ar tai tapatybės ir meilės šventė? Ar, kaip prieš kelerius metus apibūdino Andrew Doyle’as, „savęs glostymo narcisizmo šventė, kur godžios korporacijos apsimeta dorovingomis, tiesiog iškeldamos vėliavą ir pridėdamos kelias grotažymes“? Manau, kad šiais laikais dauguma žmonių būtų linkę sutikti su pastaruoju vertinimu.

Septintajame dešimtmetyje kova už gėjų teises buvo tikra kova. Visų pirma, tai buvo kova, nes vyko tikros riaušės ir smurtiniai susirėmimai tarp aktyvistų ir policijos — 1969 m. Stonewall riaušės buvo aiškus pasipriešinimas JAV valstybės seksualinių mažumų persekiojimui. Ir tai buvo kova už teises, nes aktyvistai siekė dekriminalizuoti homoseksualius veiksmus. Jie norėjo, kad valstybė liautųsi kištis į jų privatų gyvenimą.

Tuo tarpu dabar „gėjų teisės“ (kurios išsiplėtė į „LGBT teises“) virto desperatišku prašymu, kad valstybė kištųsi į žmonių privatų gyvenimą kuo labiau. Nebepakanka, kad tos pačios lyties poros galėtų tuoktis ir gyventi taikiai – jų santykiai turi būti mokomi mokyklose visur. Nebepakanka, kad žmonės tik mandagiai linktelėtų, kai susiduria su Brendanu, virtusiu „Brenda“ – jie turi aktyviai ir entuziastingai patvirtinti jų tapatybę.

Šiandien LGBT judėjimas yra kampanija, siekianti, kad valdžia kuo plačiau pripažintų, patvirtintų ir švęstų vis daugiau skirtingų tapatybių. Tiesą sakant, paprasti gėjai vos domisi dabartiniu LGBT judėjimu. Dėmesio centre vis mažiau lieka L ir G, o vis daugiau – B, T, Q, I, A ir kitos raidės. Pasiekęs pradinius gėjų teisių judėjimo tikslus prieš daugelį metų, judėjimas tapo priverstas išsiplėsti į tam tikrą groteskišką Frankenšteino akronimo monstrą.

Nebepakanka ginti lesbiečių ar gėjų vyrų. O kaip dėl panseksualų, aseksualų, nebinarinių, „queer“ žmonių?

Naujoji „Progress Pride“ vėliava netgi turi juosteles, skirtas juodaodžiams ir rudųjų rasių žmonėms, tarsi tai būtų atskiras seksualumas. Jei jūsų aktyvizmas nėra pakankamai „tarpsektorinis“, tai jau laikoma beveik fanatizmu. Gėjų konservatyvių pažiūrų komentatorius Andrew Sullivanas dažnai rašo apie žalingą „keistojo“ aktyvizmo įtaką, pakeitusią gėjų teisių judėjimą, perkeliančią dėmesį nuo tikros tolerancijos ir priėmimo prie tam tikro nekonformistinio konformizmo.

Net seksualiniai fetišai dabar randa vietą „Pride“. Jillian Michaels, atvirai lesbietė, JAV fitneso asmenybė, praėjusią savaitę „Daily Mail“ rašė, kaip „Pride“ esą užgrobė „odiniai tėveliai be kelnių, imituojantys lytinius veiksmus viešai“ bei „drag karalienės, besisukančios su botagais vaikų akivaizdoje“. Tai, kas kažkada buvo „pilietinių teisių šventė“, dabar „atrodo labiau kaip suaugusiųjų fetišų konvencija“.

Ji teisi. „Pride“ organizatoriai atvirai ragina, kad paradai būtų „labiau įtraukiantys“ įvairius „pupius, kailinius fetišistus ir kinksterius“. Tai paskatino groteskiškus vaizdus — vyrus, dėvinčius vien apatinius ar fetišo aprangą, provokuojamai šokančius vaikų akivaizdoje neseniai vykusiame parade Kalifornijoje. Arba vaizdo įrašus, kuriuose žmonės BDSM ir odiniais „puppy play“ kostiumais žygiuoja Toronto gatvėmis dienos metu. Kol kas nesu mačiusi įtikinamo paaiškinimo, ką visa tai turi bendro su kova už gėjų ar, plačiau tariant, LGBT teises.

Gal dar pavojingesnė kryptis, į kurią pasuko „Pride“, yra kūno žalojimo šventė. Laimėjęs teisinę kovą už teises ir kultūrinę kovą su homofobija, judėjimas ėmėsi, jo manymu, kito didelio lygybės fronto – translytiškumo ideologijos.

Tokios organizacijos kaip „Stonewall“ – viena didžiausių JK LGBT labdaros organizacijų – visiškai perėmė mintį, kad lytis yra tai, ką žmogus pats pasirenka ir gali keisti. Vyras gali tapti moterimi tiesiog taip sakydamas, o visuomenė turi tai patvirtinti, nepaisant to, ar jis „praeina“ kaip moteris.

Daugelyje „Pride“ renginių raidė T dabar nustelbia visas kitas akronimo raides. Jungtinėje Karalystėje lesbietės netgi buvo išstumtos iš paradų, nes išdrįso protestuoti prieš vyrų, besivadinančių moterimis, dalyvavimą.

2021 m. Paryžiaus „Pride“ eitynėse translyčiai aktyvistai, regis, mėtė signalines raketas į lesbietes, kurios atsisakė sutikti, kad moterys gali turėti penius.

2022 m. Fredas Seržantas, vienas pirmųjų „Pride“ eitynių organizatorių septintajame dešimtmetyje ir vienas iš paskutinių likusių „Stonewall“ riaušių dalyvių, buvo parblokštas ant žemės ir apspjaudytas už protestą prieš transaktyvizmo „mizoginiją“ ir „homofobiją“. Tai turbūt pats pragaištingiausias kaltinimas, kaip LGBT judėjimo tikslai buvo iškreipti. Nenuostabu, kad vis daugiau įmonių ima jaustis vis nepatogiau jį švęsti.

Realybė tokia, kad „Pride“ paradai dabar atrodo labiau kaip pergalės demonstracija prieš jau užkariautus žmones, o ne maištas dėl teisių. Gatvės nusėtos vėliavomis (dabar dažniausiai naujosios „Progress“ vėliavos, nebe senamadiškos, paprastos vaivorykštės), įmonės verčiamos demonstruoti lojalumą naujam režimui, mokyklos rengia specialius LGBT renginius, o net vyriausybinės institucijos paskendę LGBT klausimuose. Įprasta matyti pėsčiųjų perėjas, nudažytas vaivorykštės ar trans vėliavos spalvomis – dažnai mokesčių mokėtojų sąskaita.

Visiems, kurie stebi, turėtų būti akivaizdu, kad visa tai daug labiau susiję su dominavimu, nei su lygybe. „Gėjų pasididžiavimas“ virto „LGBT privilegija“. Laimėjęs teisines, politines ir kultūrines kovas, LGBT lobizmas dabar kovoja už žmonių minčių kontrolę. Ir niekas, išskyrus visišką ideologinį konformizmą, jų nebetenkina.

Lauren Smith yra Londone įsikūrusi Europeanconservative.com skiltininkė

europeanconservative.com