Irena Vasinauskaitė. Pasikartokime Romualdą Ozolą

Skrastas.lt

Pasikartokime Romualdą Ozolą. Galim ir skiemenimis. Pagal Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“. Skambės įtikinamiau. Lietuva. Tėvynė. Tauta. Sodyba. Tai Romualdo Ozolo gyvenimo kodiniai žodžiai. Ir kiekvieno iš mūsų. Metas tai prisiminti…

Tėvų namai

Emociškai stiprūs įspūdžiai atgyja jutiminėje atmintyje. 1989 metų vasario 16-osios minėjime Šiaulių dramos teatre kalbėjo Sąjūdžio Seimo Tarybos narys Romualdas Ozolas. Amžininkai liudija begalinį auditorijos susikaupimą. O man atmintin įstrigo spengianti tyla, kuomet yra sugeriama teksto prasmė. Pastaroji tarsi persmelkia kiaurai ir leksika nebereikalinga.

Jau seniai nekreipiu dėmesio į sakančius, kad jie nesupranta R. Ozolo, nes žinau, kad „pagautum“ mintį, reikia klausytis arba skaityti. Atidžiai. Be to, daug paprasčiau mestelėti, kad ko nors nesuvoki nei pastebėti, kas vyksta aplinkui…

Ar dar esame Tauta, puoselėjanti kalbą, gamtą ir istorinę atmintį? Tiesiog gal viską baigia praryti DZIN kultūra… „Kur negaluoja žmogus – ten negaluoja tauta, o kur negaluoja tauta – ten negaluoja pasaulis“,– mano R. Ozolas. Ir aš jam kiekvieną kartą pritariu, kai valdžios atstovai valdiškai išlemena kreipinį „Brangieji“, savo rinkėjams, susikrovusiems lagaminus emigracijon… Ar mes norime būti Tauta? Nes, kai „nenori tauta būti tauta – ir jos nebelieka, ji įsilieja į kitą tautą. Iš kur tas nenoras? Iš to, kad noras būti tauta yra sunkus darbas: jis uždeda ir kiekvienam žmogui, ir visuomenei daugiau pareigų. O žmogus iš prigimties linkęs į lengvą gyvenimą, ir jeigu yra bent menkiausia galimybė, jis geriau renkasi ir nebūti žmogumi. […].“

Šalia mūsų ukrainiečiai gyvybės kaina įrodinėja ketinimą likti Tauta. Ši nacija milijonus aukų sudėjo ant „holodomoro“ aukuro. Yra daug pavyzdžių, sufleruojančių kokiais turėtume būti ir kokiais privalome netapti.

„Pasaulis yra toks, kokį tu jį pažįsti. Taip ar panašiai yra pasakęs A. Einšteinas. Taip arba panašiai – ir žodžiais, ir darbais – tvirtina visa žmonijos kultūros istorija“,– knygoje „Pasaulis grįžta namo“ rašė signataras. Todėl nieko nuostabaus, kad žmonės, nežinantys Lietuvos istorijos, nesupranta valstybės kūrėjų. „Be atminties žmogaus nėra. Dėl to visų pirma buvo mums atmušta atmintis, kada mus reikėjo nužmoginti, atmušta taip, kad net gyvieji pasidarė panašūs į mirusius,“ – taikliai yra pastebėjęs R. Ozolas. Paprasta. Aišku. Kategoriškai įtaigu. Ar taip? Nesigėdinkime. Neneikime. Užpildykime bent informacines istorijos spragas, kad „atmintį išsaugotume ateinančioms kartoms“, kurios nebeprisimins gyvenimo „už geležinės uždangos“.

Iki Sąjūdžio kelios kartos užaugo kasdienybės ir švenčių fone skambant ne „Lietuva, Tėvyne mūsų“, o „mūsų adresas ne namas ir ne gatvė. Mūsų adresas – sovietų sąjunga“. Net 1988-ųjų liepos 9-osios mitinge Vingio parke ir jaunas, ir senas Vinco Kudirkos Tautišką giesmę giedojo, rankose laikydami mažus popierėlius su tekstu.

Yra pažįstamų, pritariančių, koks svarbus Lietuvai buvo R. Ozolas, tačiau nė nepanorusių bent pavartyti jo knygos „Pasaulis grįžta namo“. Tai straipsnių, pasakytų kalbų rinktinė, leidėjų pavadinta „Eurorealisto mąstymais“, kuri paneigia visuomenei uoliai peršamą mitą neva Sąjūdžio įkūrėjas ir Atgimimo strategas buvo prieš Lietuvos stojimą į Europos sąjungą. „Manau, kad mes negalime gyventi niekaip kitaip, kaip tik europietiškai“, – tokia ar panaši R. Ozolo mintis sutinkama ne viename jo straipsnyje. O komentarai byloja apie signataro vizijas, kuomet lygiateisėje tautų sąjungoje turi būti saugoma kiekvienos nacijos kalba, kultūra, papročiai. Net gamta. Nes pastarajai „naujasis žmogus turi grąžinti savarankiškumą, su ja bendradarbiauti ir reikšti jai pagarbą“.

Nieko baisaus. Turime teisę rinktis, ką skaityti, su kuo knygas aptarinėti. Tačiau vengimas pažinti okupacijos metais slėptą ar draustą literatūrą, signatarų biografijas, susiaurina akiratį. Visiems brangi sava tiesa, kaip ir savas kailis arčiau kūno. „Kiekvienas žmogus įgyja istorijos jausmą, o tas, kuris šitai įgyja, turtina save ir tuo, ko jam pergyventi pačiam nėra pavykę, bet ką jis gali perimti kaip kitų liudijimą, kaip jo tėvų, senolių, jų knygų liudijimą, įgyja tikrąją istorinę patirtį, atmintį ir sugebėjimą, bent jau galimybę būti tuo, ką mes vadiname, ką trokštame vadinti žmogumi“, – šios R. Ozolo mintys tarsi vis atsinaujinanti įžanga į kiekvieną dieną. Jo įžvalgos tarsi priesakai ateities kartoms, kad turime išsaugoti gimtąją kalbą, puoselėti tautinę kultūrą ir meną. Ar žino apie tai nūdienos valdžios? Stebėdama dabartinę Lietuvos situaciją, turiu atsakymą į šį klausimą, tačiau įdomūs būtų skaitytojų mintijimai.

Signataro domėjimosi sfera buvo tokia plati, sakytum analitinis jo protas dirbo be perstojo. Į kuklią savo asmeninės bibliotekos lentyną pažvelgusi ne kartą esu pagalvojusi, kaip jis tiek spėjo parašyti. Tiesioginės pareigos, visuomeninė veikla, šeima, tėvų namai Bazilionuose, kuriems jis visada rasdavo laiko. Gal greta artimiausių žmonių jis geriausiai pajusdavo tėvo išminties galią ir ką reiškia istorinės raidos etapus skirstyti paprastai ūkiškai: „prie lenko… prie vokiečio… prie ruso… prie Lietuvos…“.

„Tiesos sakymas tapo pagrindine grįžimo į save, savęs atradimo ir savo buvimo vietos, savo namų atradimo prielaida. […] Kas padėjo nepasimesti šitoje „intelektualinėje dykumoje“ ir totalitarinio melo aplinkoje? Bent man – mano tėvų namai. Aš sakyčiau, Lietuvos tėvų namai, ta vieta, kurią vadiname sodyba, kurią nuo XX amžiaus pradžios tolydžio ėjo į mūsų gyvenimą kaip esminis visų gyvenimo problemų – dvasinių ir materialinių – sprendimo būdas“, – toks labai dažnai pasikartojantis sodybos-namų leitmotyvas filosofo kūryboje. R. Ozolas prisipažįsta, kad iki 40 metų neturėjo savo namų. Vadinasi, didesniąją gyvenimo dalį vienintelė patikima ir stabili šeimos užuovėja buvo tėvų sodyba.

Tautos dvasinis stuburkaulis

„Jeigu vidinę atramą – stuburkaulį – turi turėti žmogaus kūnas, tai toks efemeriškas dalykas, kaip dvasia juo labiau turi turėti atramą. Dvasinis stuburkaulis, kaip jau įrodyta viso pasaulio kultūros raidos, visada buvo intelektas. Intelektas mūsų visuomenės vis labiau suvokiamas, kaip vertybė. Tačiau meninės, t. y. pačių kūrėjų, kultūros aplinkoje intelekto prestižas vis dar prastokas“, – likus penkeriems metams iki Sąjūdžio rašė R. Ozolas.

O koks mūsų Tautos dvasinis stuburkaulis šiandien?

Apie gilų šio įskilimą liudija poeto Justino Marcinkevičiaus viešo atminimo ir pagarbos ženklo – paminklo išgujimas iš Vilniaus centro. Gal kas galvoja, kad tokie veiksmai privers žmones pamiršti dainių, skyrusį nuostabiausius meilės žodžius Lietuvai?

„Pagrindinė tiesa – kad, norint ką nors pasakyti, reikia turėti, ką pasakyti, o norint turėti ką pasakyti, reikia žinoti, ką nori pasakyti […], kad meno kūrimo tiesa visų pirma yra TIESA ir kad ji nesurandama niekaip kitaip, kaip tik pačiam išgyvenus pasaulio likimą kaip savo biografiją […].“ Dviem žodžiais tai įvardintina PAŽINIMO MENU. Situacijos apibūdinimui „pasiskolinau“ Just. Marcinkevičiaus esė knygos pavadinimą.

R. Ozolo įžvalgose greta kultūros klausimų yra labai daug ekskursų į istoriją, kuri jam yra „mokslas apie ateitį“. Ir tai – logiška. Visa, ką praeityje surandame, pasiimame ir atsinešame į šiandieną yra mūsų rytdienos garantas. Tokia neapčiuopiama investicija. Švietimo, kultūros, šeimos santykių, gimtųjų namų prasmės suvokimas – tie pamatai, ant kurios laikosi ir gali išlikti Ozolo Lietuva.

Pirmojoje Vyriausybėje vicepremjeras R. Ozolas kuravo kultūrą ir švietimą. Šiandien pastarajame įsivyravęs chaosas užgožė bet kokius pamąstymus apie Tautinę mokyklą.

Trūksta vadovėlių arba jie taip supainioti, kad nebeaišku, ar aštuntokai jau mokosi devintokų kursą. Pedagogai patys turi susivokti, kaip dirbti pagal naujai „iškeptas“ mokymo programas. Ką investuosime į ateitį, jei nebereikia Kristijono Donelaičio? Nenustebčiau, jei po kokio dešimtmečio rusai Karaliaučiaus krašte, Tolminkiemyje, nugriaus K. Donelaičio bažnyčią, o Lietuvoje niekas nė necyptelės. Net nesuvaidins protesto, nes nesuvoks, kad niokojama ne tik mūsų praeitis, bet ir ateitis.

Artėjančią Tautos tragediją apnuogina patyčios ir smurtas ugdymo įstaigose, kurios, kaip konstatuoja teisėtvarka, tampa narkotinių medžiagų platinimo kioskeliais.

Ne dėl skaitytojų pašiurpinimo parinkau šiandienos pavyzdžius, kardinaliai prieštaraujančius R. Ozolo įžvalgoms. Lietuvos Atgimimo strategas puikiai pažino sovietines realijas ir yra siūlęs mūsų valstybės Tautinio išlikimo metmenis. Pastariesiems iš esmės prieštarauja dabartinės valdžios rezgamos strategijos, uoliai naikinančios Tautinės mokyklos, kultūros ir asmens būties paveldą.

Apsižvalgykime. Apie mus lieka vis mažiau R. Ozolo kurtos Tautinės valstybės. Ji nyksta arba yra niokojama, prisidengus tikrai makiaveliškais postringavimais neva yra kažkokios direktyvos ir nurodymai iš… toli, pamiršus, kad arčiausiai yra Lietuvos žmogus.

Gyvenimo formulė: virš visko – Lietuva

Labai rizikuoju, rašydama apie tai, ką žemiau perskaitysite. Gali padidėti man oponuojančiųjų būrys. Tačiau kada, jei ne 85-ojo signataro R. Ozolo gimtadienio išvakarėse įsidrąsinčiau prabilti apie politiką, kurį iš tolo stebėjau: žavėjausi, pritariau, prieštaravau, teikiau siūlymus, klausinėjau…

Niekada nedalyvavau vis aršėjančiuose debatuose, kodėl R. Ozolas netapo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku, nors anuomet buvo numatyta rotacija ir Vytautą Landsbergį šiame poste turėjo pakeisti R. Ozolas. Esu tikra, kad į tokius tyrimus veltis praėjus keliems dešimtmečiams yra tiesiog negarbinga. Jau ne vieno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario esu klaususi, ko tylėjote tada, kai filosofą, Atgimimo ideologą apsukresni pastūmė… Domėjausi ir kodėl, pažadėjęs R. Ozolo kandidatūrą teikti į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, 1990–1992 metų faktinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis to nepadarė. O kolegos signatarai tylėjo, nors matė R. Ozolo reakciją. Filosofas nesitikėjo, kad nebus vykdomi susitarimai… Tačiau jis nesiginčijo, neprieštaravo ir nekėlė populistinio alaso. Vėliau signataro dienoraštyje atsirado įrašas: „Kai būna ypač nepriimtinas koks žmogus ar jo elgesys, telieka šita bjaurastis čia, mes eisim su kitais toliau, aukščiau. Vardan Lietuvos aš nusileisiu, gal jūs padarysit ir geriau.“

„Aš tuo metu buvau balsų skaičiavimo komisijoje ir stebėjau visus Aukščiausiosios Tarybos deputatus iš šono. Mačiau, kaip, V. Landsbergiui paskelbus savo pavaduotojų pavardes, papilkėjo Romualdo veidas“, – prisimena signataras Algimantas Sėjūnas.

R. Ozolas – bene vienintelis Lietuvos politikas, nekovojęs dėl asmeninės gerovės ar karjeros. Lietuvai atsakingu metu jis garbingai atsisakė politinės priešpriešos ir antraeilių dvikovų. Antra vertus, dabar galima tik spėlioti, kodėl R. Ozolas, dėl puikių laikmečio pažinimo įžvalgų gebėjęs strateguoti, niekada nedirbo su V. Landsbergiu, mokančiu manipuliuoti, turinčiu politinį stogą net išeivijoje.

Esu tikra, kad aukštajame politikos pilotaže yra svarbi asmens kilmė ir biografiniai faktai. Drįstu manyti: kol R. Ozolas kūrė teorijas, kokia turėtų būti Lietuva, V. Landsbergis praktiškai sumodeliavo valstybę, pagal kurios algoritmus galėtų su ja susitapatinti.

Amžininkai neneigia, kad šie du vyrai kartais konsultuodavosi, pasitardavo. Dienoraščiuose R. Ozolas mini, kad kritiniais momentais pirmosios Vyriausybės nariai, ką nors pranešti ar sužinoti, pas Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V. Landsbergį siųsdavo jį. Išlikę komentarai liudija, kad pirmininkas kartais supykdavo, kartais tyliai išklausydavo. Iš V. Landsbergio reakcijos R. Ozolas suprasdavęs, kad faktinis vadovas nepritaria…

„K. Prunskienė Romualdu pasitikėjo labiau nei Brazausku…“, – prisimena buvęs jauniausias Lietuvos istorijoje Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys. Ir tęsia:- „Ozolas buvo diplomatas. Man pačiam nutiko toks įvykis darbe, kai negalėjau išspręsti vieno klausimo. Du asmenys teikė pasiūlymus ir kiekvienas manė esąs teisus. Vicepremjeras Vyriausybėje kuravo mano kompetencijos klausimus. Nusivedžiau abu nesutariančius į R. Ozolo kabinetą. Jis išklausė vieną. Pagyrė jo idėjas. Po to – kitą. Šiam pasakė, kad jis – teisus. Ir problemą išsprendėme.“

Neįsivaizduojamai sunkus turėjo būti šio padoraus visuomenės veikėjo, politiko, kuriančios asmenybės gyvenimas. Sisteminių perturbacijų ir makiaveliškos politikos siautulyje nėra lengva išlikti sąžiningu. Dar sunkiau pripažinti, kad esi „nuspirtas“ iš kokios nors komisijos, tačiau privalai dirbti alinančiu tempu visuose patikėtose pareigoje, realizuojant „savo gyvenimo būdo formulę – virš visko Lietuva“.

Nepretenduodama į kokias nors superines analizes, pabandžiau suvokti R. Ozolo įžvalgų aktualumą šiandienos Lietuvai. Turiu prisipažinti, kad nesuradau kito tokio mūsų laikmečio žmogaus, tiek daug paaukojusio valstybei ir Tautai. Ir vyriškai drąsiai, be pagiežos paaiškinusio ateinančioms kartoms: „Noriu pasakyti: aš nesiekiau sukurti „savo filosofijos“. Aiškinausi pasaulį, kad galėčiau jame gyventi ir veikti. Gal todėl nebuvo jokių problemų dėl tolesnio gyvenimo pobūdžio, kai atėjo metas daryti tai, kas vėliau buvo pavadinta Sąjūdžiu. Ir tuo esu nepaprastai patenkintas. Gerai pagalvojus – netgi laimingas.“