Kiekvienai tautai reikalingi jos kunigaikščiai ir didvyriai – kaip gyvi istorinės atminties ir savimonės ženklai. Jų žygiai primena, kas esame, iš kur atėjome ir ką privalome išsaugoti ateities kartoms.
Ramybės metais jų vardai gali skambėti kaip tolimas istorijos aidas, tačiau kilus sumaiščiai, karui ar grėsmei tautos išlikimui, jie tampa moraliniais orientyrais, žadinančiais drąsą, vienybę ir pasiryžimą ginti savo žemę, kalbą bei valstybę.
Tauta, kuri pamiršta savo didvyrius, pamažu praranda ne tik praeitį, bet ir jėgą kurti ateitį. Tokia tauta pasmerkta išnykti.
Viso pokalbio įrašas:
Kai valstybėje tautinė dvasia- stipri, tai ir ta valstybė stipri. Pavyzdžiu gali būti Lenkija. Kažkur skaičiau, kad, kai okupuotame Lietuvos Vilnijos krašte numirė lenkų tautybę turėjęs vyskupas, tai, kad išlaikyti lenkišką dvasią, buvo pradėta ieškoti kito tokio paties. Kitas buvo rastas Amerikoje, nors ir nusenęs, bet lenkas. Besiruošdamas vykti į okupuotą Lietuvos dalį, vyskupas numirė. Jis buvo atvežtas i okupuotą teritoriją ir palaidotas.Tai tame veikale, kurį skaičiau, buvo parašyta, kad lenkai, norėdami dar labiau sulenkinti okupuotą kraštą, ji lenkino lenko vyskupo lavonu. Kitas pavyzdys kaip lenkai gynė pusiasalį, kuriame buvo Dancigo miestas. Dviejų šimtų įgulą turinčią teritoriją milžiniškos vokiečių pajiegos niekaip negalėjo užimti. Ir tik kai liko tik nedaug gynėjų, lenkai pasidavė. Kai lenkų didvyriai išėjo iškeltomis rankomis, mūšiui vadovavęs vokiečių vadas jiems atidavė pagarbą. O ir dabar Lenkija priešinasi Briuselio nesąmonėms. O kokie mes lietuvaičiai esame? Lukiškių aikštės memorialo projekto neapgynėme, ir toliau leidžiame niekinti ir juodinti savo didžiavyrius, leidome ignoruoti nesusitepusią NS partiją, ją skaldyti, leidome kelis metus po teismus tampyti Lietuvos patriotė mokytiją Aliną Laučienę, leidžiame niekinti lietuvybę, lietuvių kalbą ir jos sergėtoją Audrių Valotką ir aibė t.t. ir t.p..
Lenkai stiprūs katalikai,lietuviai išvėpę,stipriai apleidę savo dvasinį gyvenimą.Lenkų tautiškumas neatsiejamas nuk jų katalikybės.Kai lankau kokias krikščioniškas vietas Europoje,tai ten visada pilna lenkų katalikų,o lietuvių nė vieno. Nežinau,sunku paaiškinti,kodėl Lietuvos vyskupai matydami jog lietuvių tik 5% lankosi Šv Mišiose nesuka sau galvos ir ramiai gyvena.Kai lenkų 40-50% kas savaitę ar dažniau lankosi bažnyčiose.Panašu,kad Lietuvos,o ir kitų Europos šalių nunykimas ir prsidėjo nuo dvasinio bankroto.
Karaliai, o ne kunigaikščiai. Juk metraščiuose rašoma: Gedeminne Letphinorum rex, koning van Lettowen, coning Witaut eder Alexander van Lettowen.
Moraliniai orientyrai karo metu taip pat buvo Hitleris su Stalinu.Kaip įnirtingai tada kovėsi vokiečiai ir rusai.
Kovėsi ir suomiai. Jie šiek tiek skiriasi nuo Stalino ir Hitrelerio