Tarp karo baimės, propagandos ir politinių užkulisių: visuomenė gyvena nuolatinio informacinio karo sąlygomis

Jonas Nedzveckas

Šiomis dienomis Lietuvos viešojoje erdvėje susikirto trys temos – karo baimė, informacinės manipuliacijos ir politinio nestabilumo nuojauta. Skirtingų apžvalgininkų pasisakymai rodo augančią visuomenės įtampą ir vis didesnį nepasitikėjimą institucijomis, žiniasklaida bei aiškinimais apie geopolitinius procesus.

Publicistas Aloyzas Kvedaras savo facebook paskyroje kalba ne tiek apie geopolitiką, kiek apie moralinę visuomenės būklę.

Reaguodamas į žinias apie žuvusias paaugles, jis kritikuoja žmones, kurie, jo teigimu, karo akivaizdoje praranda žmogiškumo ribas ir džiūgauja dėl mirčių vien todėl, kad aukos palaikomos „priešo puse“: „Tie bedžiūgaujantys, kad Anapilin iškeliavo ruzzkės, nors pasirodo, jog ten buvo ukrainietės, užtraukė didelę nelaimę visiems mums. Ir už tai reikės atsakyti. Mums. Visiems. Esu tuo garantuotas. Tai tiek.“

Autorius perspėja, kad toks susvetimėjimas ir neapykantos normalizavimas gali sukelti skaudžias pasekmes visai visuomenei.

Tačiau emocinis komentaras greitai pereina į politines prognozes.

Kvedaras rimtai vertina Remigijaus Žemaitaičio perspėjimus apie galimą destabilizacijos scenarijų Lietuvoje. Jo nuomone, valstybėje jau egzistuoja tam reikalinga infrastruktūra – komendantūros, šaulių struktūros, teisinė bazė ir paklusni valdžios dauguma.

Pasak Kvedaro, užtektų kelių provokacijų ar incidentų, kad būtų įvesta nepaprastoji padėtis. Tokios prielaidos siejamos ir su artėjančiais biudžeto svarstymais, kai visuomenėje ims augti nepasitenkinimas dėl mokesčių ar socialinių išlaidų mažinimo.

Tuo metu apžvalgininkas Audrius Bačiulis dėmesį kreipia į kitą frontą – kovą dėl milijardinių gynybos pirkimų.

Jo teigimu, Lietuvos strateginės komunikacijos institucijos šį kartą laiku sureagavo į publikaciją apie galimą Rusijos puolimą prieš Lietuvą ir neva „stebuklingai“ karą galinčius pakeisti dronus. Bačiulio vertinimu, tokios publikacijos gali būti ne objektyvi analizė, o interesų grupių bandymas paveikti Lietuvos kariuomenės sprendimus dėl ginkluotės įsigijimų.

Jo kritikos taikiniu tapo vokiečių kompanijos „Helsing“ gaminami HX-2 dronai. Bačiulio nuomone, per garsias Vakarų žiniasklaidos publikacijas yra vykdomas spaudimas Lietuvos kariuomenei pirkti būtent šią technologiją. Jis netgi ragina visiškai pašalinti „Helsing“ iš galimų Lietuvos kariuomenės tiekėjų sąrašo.

Diskusijų epicentre atsidūrė ir „Delfi“ publikuotas straipsnis apie karo simuliaciją, kurioje modeliuotas galimas Rusijos puolimas prieš Lietuvą. Remiantis scenarijumi, Rusija atakuotų Lietuvą trimis kryptimis – per Latviją, iš Baltarusijos į Vilnių ir iš Kaliningrado srities. Pirmasis modelis rodė niūrų vaizdą: be pažangių technologijų Vilnius būtų beveik apsuptas jau penktą dieną, o NATO reakcija vėluotų.

Tačiau antrasis scenarijus pateikė visiškai kitokį rezultatą. Jame Lietuvos ir Vokietijos pajėgos disponavo tūkstančiais dirbtiniu intelektu valdomų HX-2 dronų. Simuliacijoje tokia ginkluotė leido per dešimt dienų sunaikinti didelę dalį Rusijos pajėgų ir sustabdyti puolimą dar pirmame etape.

Publikacijoje cituojami ekspertai aiškina, kad modernūs bepiločiai orlaiviai tampa naujuoju karo faktoriumi, leidžiančiu mažesnėms valstybėms įgyti atgrasymo galimybių net prieš gausesnę kariuomenę. HX-2 dronai apibūdinami kaip lengvi, itin manevringi ir gebantys veikti pusiau autonominiais būriais, kai vienas operatorius kontroliuoja kelių dronų grupę.

Šie trys skirtingi pasakojimai atskleidžia bendrą atmosferą Lietuvoje: visuomenė gyvena nuolatinės grėsmės, nepasitikėjimo ir informacinio karo sąlygomis.

Vieni baiminasi moralinio nuosmukio ir galimų valdžios manipuliacijų, kiti įžvelgia ginkluotės verslo interesus, o treti ragina ruoštis technologijų nulemtam ateities karui.

Visa tai rodo, kad šiandien Lietuvoje diskusijos apie saugumą seniai peržengė vien karinių ekspertų vertinimus– jos persikėlė į  politiką ir kasdienes žmonių emocijas.