Taip pasakė Liudvikas XIV, Prancūzijos karalius, vadinamas Saule, ir iš esmės buvo teisus pagal to meto įsivaizdavimus bei teisėtus lūkesčius.
Liudvikas XIV buvo absoliutinis monarchas, t. y. suverenas, kitaip tariant, aukščiausioji valdžia. Kaip rašoma enciklopedijose, Liudviko XIV valdymas yra klasikinis absoliutinės monarchijos pavyzdys, kai valdžia yra visiškai sukaupta karaliaus rankose, jo valdymas (1643–1715 m.) laikomas absoliutizmo modeliu, kur monarchas turėjo nevaržomą valdžią ir laikė save Dievo vietininku žemėje.
Kita vertus, tikriausiai garsiausias vienasmenio absoliutizmo ir monarchijos šalininkų kritikas, žinomas kaip žmogus, kuris labai akivaizdžiai išsakė ir įgalino demokratinio visuomenės valdymo principus, filosofas ir kompozitorius Žanas Žakas Ruso (J.-J. Rousseau) sako, kad esminė suvereno savybė yra nedalumas, t. y. suverenas nesidalija valdžia, dar kitaip tariant, net ir demokratinio visuomenės valdymo situacijoje tokia suvereno nedalumo idėja iškyla aukščiau vieno iš svarbiausių demokratinio valdymo su jam būdinga atsvarų sistema mechanizmo principų – „valdžių padalijimo“. Tai paradoksas, ar ne? Būtent šis paradoksas kadaise pastūmėjo šių eilučių autorių tvirtinti, kad valdžia nėra valstybės dalis. Žinoma, kad autorius, taip teigdamas, sutirština spalvas, tačiau tai yra motyvuotas pasirinkimas, kai sunkiai atskiriamus dalykus vardan konceptualiosios optikos pagerinimo kartais reikia taip nutolinti vienas nuo kito, tarsi žiūrėtume pro apversto žiūrono prizmę, dėl to, kad skirtumas būtų akivaizdžiau pastebimas ir įsisąmoninamas.
Šiandien nėra jokių abejonių, kad tokiu nedaliosios aukščiausiosios valdžios subjektu, t. y. suverenu demokratinėse respublikose yra Tauta. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tokia lietuvių tautos kaip suvereno samprata yra įtvirtinta nuo pat pradžių, t. y. dar konstitucijos preambulėje.
Kitas dalykas, kad taip suprantamas suverenas, kitaip tariant, kolektyvinis suverenas Tauta neretai yra toks melancholiškos būsenos sapnų subjektas, kuris tik kartais pramerkia vieną akį ir vėl prasmenga į letargo miegą (atgimimo laikotarpis buvo itin aktyvus suvereno būdravimo metas), o pastaraisiais metais Lietuvoje dėl ypatingos suvereną užvaldžiusios būsenos jį jau galima pavadinti miegančiąja gražuole, ne kitaip.
Monarchijos pavyzdys leistų teigti dar tokį palyginimą, kad šiandien aukščiausioji valdžia Lietuvoje priklauso regentui, kuris yra suinteresuotas, kad suverenas visados išliktų mažvaikis arba būtų laikomas neveiksniu.
Toliau išsakysiu tikriausiai svarbiausią šio straipsnelio mintį, kad čia aptarta tautos kaip aukščiausiosios valdžios samprata toli gražu tiesiogiai nesuponuoja minties, kad tauta prabunda, atgauna savo suverenias galias tik tada, kai pradeda maištauti, tarkime, išsiliejusi mitingais gatvėse. Kas be ko, gali būti visaip, tačiau Lietuvoje atsitiko kaip tik priešingai, kad partijos ir toliau varžosi dėl valdžios pagal civilizuotos kovos taisykles, o jau anksčiau pradėtas karas be taisyklių prieš lietuvių tautą kaip suvereną šiandien yra tęsiamas didinant sumaištį valstybėje, skatinant žmonių mases maištauti. Taigi, vadinamųjų kultūrininkų leftistinis „sąjūdis“ iš dalies atspindi vidaus politinės kovos peripetijas kaip užingridų resentimento išvarža, tačiau jo nešvankumui gylį suteikia kaip tik tai, kad čia iš naujo aktualizuojamas karas prieš lietuvių tautą kaip suvereną.
Kaip atrodo bent man, mokytojos Alinos Laučienės „bylos“ esmę sudaro tai, kad ji pabandė įgarsinti neretai žadą prarandantį, nebyliu tampantį Lietuvos valstybės suvereną, prabilo jo, dažnai nustumto į pašalį, lūpomis. Taigi A. Laučienės bylos, jau teisine to žodžio reikšme, esmė yra tai, kad jos asmenyje yra bandoma nuteisti Lietuvos Respublikos Konstituciją, paneigti Lietuvos valstybės egzistavimo prasmingumą.
Garsiausieji poetai, kaip susitarę, neretai išsako vieną ir tą pačia mintį, kad įstabiuosius kūrinius parašė ne savo laisva valia, nes jiems, poetams, esą visa tai padiktavo kažkokia aukštesnė jėga iš viršaus.
Alina Laučienė, regis, irgi yra tokia lietuvių tautos kaip suvereno mediumė, išsakiusi padiktuotus žodžius iš aukščiau.
O gal ji yra taip pat maištininkė nepriklausomoje Lietuvoje štai nepaklususi reikalavimui tylėti, matydama kaip tyčiojamasi iš lietuvybės ir lietuvių kalbos žemųjų šimonių laikais? Kad ir kaip ten būtų, taurioji mokytoja nėra anarchistė, nes jos kelrodė žvaigždė yra būtent lietuvių tautos kaip suvereno, t. y. aukščiausiosios valdžios idėja, net jeigu tai nepatinka „valdžiukėms“.
Tai, kad čia mokytoja A. Laučienė buvo sąlyginai prilyginta Liudvikui XIV, neteikia preteksto jai pernelyg išpuikti, nes mediumas pagal apibrėžimą yra labai iškili, bet kukli tarnystė…
Tik dabar dingtelėjo į galvą, kad čia Komentarų rubrikoje Skaitytoju prisistatantis personažas yra Loreta Vaicekauskienė, apsimetanti kvailute. Žinoma, dar būtų galima ginčytis – ar toks priežastinių ryšių nustatymas yra intuityvus praregėjimas, ar ilgai brendusi loginė išvada?
Bepigu ginti lietuvių kalbą ir tos kalbos gynėjus. Sunkiau kalbą pačiam mokėti. Nesinori pranašauti , bet rusicizmų lietuvių kalboje daugės bemokant rusus kalbėti lietuviškai.
„Valstybė – tai aš“
Rusiškas sakinys iš lietuviškų žodžių (gosudarstvo – eto ja). Natūralia lietuvių kalba būtų „Valstybė esu aš“.
„šis paradoksas kadaise pastūmėjo šių eilučių autorių“
Podtolknul. Lietuviškai būtų „paskatino“. „Šių eilučių autorių“ yra rusiškas stiliaus „štampas“ (avtor etich strok), kuriam aiškaus lietuviško atitikmens nematyti. Prireikus pasakyčiau „šio straipsnio (knygos, disertacijos ar apie ką tuo metu kalbama) autorių“.
„autorius, taip teigdamas, sutirština spalvas“
Sguščajet kraski. Lietuviškai būtų „perdeda“ (beje, angliškai būtų „exaggerates“).
„tokiu nedaliosios aukščiausiosios valdžios subjektu (…) yra Tauta“
Rusiškas linksnio vartojimas (subjektom javliajetsa). Lietuviškai būtų „subjektas yra Tauta“.
„Toliau išsakysiu…“
„Išsakyti“ vietoje „pasakyti“, „pareikšti“, „paskelbti“, „paminėti“, „teigti“ ir t.t. yra pažodinis vertimas iš „vyskazat“, atsiradęs sovietmečiu.
„resentimento“
Pagaliau bent vienas anglizmas (nors galbūt tiesiai iš prancūzų).
„ji pabandė įgarsinti“
Ozvučit. Vienas iš tų „kietųjų“ neorusicizmų, atėjęs jau po sovietmečio.
Apie „neretai“ jau daug kartų kalbėta.
Straipsnio mintims iš esmės pritariu. Jeigu jos dar būtų nesurusinta lietuvių kalba išreikštos, būtų labai puiku.
…butu puiku,glinda,kad pasisalintum visiems laikams….
Pasišalintų kartu su visa kalba? Ar lietuvių kalbą tegul palieka tokiems kaip tu?
…nezinojau,kad menamas skaitytojas ir kalba yra tapatu…
„Sutirštino spalvas“
Šis posakis lietuvių kalboje yra teisėtas, metaforiškai vartojamas perteikti perdėjimą, dramatiškumą, tamsesnį vaizdą, nei yra iš tikrųjų. Kalbos kultūros požiūriu – tinka ir yra taisyklingas. Dažnas publicistikoje, kritikoje, literatūros aprašymuose.
„Valstybė – tai aš“
Tai klasikinio posakio „L’État, c’est moi” vertimas. Lietuviškai jis priimtas ir vartojamas būtent taip – „Valstybė – tai aš“. Tai gera, norminė ir įprasta citatos forma, dažnai vartojama perkeltine prasme, kai norima parodyti neproporcingai suabsoliutintą valdžios vaidmenį.
„Šių eilučių autorius“
Tai įprastas publicistinis ir literatūrinis posakis, reiškiantis teksto autorių. Kalbos kultūros požiūriu jis tikrai nėra nenorminis – yra laikytinas stilistiškai neutraliu, galbūt šiek tiek knyginiu, bet visiškai priimtinu. Dažnai vartojamas straipsniuose, memuaruose, publicistikoje, moksliniuose straipsniuose.
Ir t. t.
Vadinu šį „lituanistą” pusrusiu iš pusrūsio dėl to, kad jis bando įpiršti nuomonę, kad bet koks lietuvių kalbos vaizdingumas kyla iš rusų kalbos. Pagal tokią logiką posakis „gili mintis” yra rusicizmas, nes rusai sakoi – „glubokaja myslj”, taigi lietuviškai mąstantys turėtų žinoti, kad gili gali būti tik kapo duobė.
Prisistantis Skaitytoju žmogus ne šiaip trolina, bet klaidina, meluoja, „iškrypauja”.
Dažnai be pagindo viešojoje erdvėje yra užsipuolami kalbos taisytojai, tačiau šis personažas, kaip atrodo, bando suteikti pagrindą neteisingai nuomonei. Užuojauta lituanistams.
Šiame interneto dienraštyje, kaip supratau, kartais yra užblokuojami komentatoriai dėl jų pasisakymų grubumo, nemandagumo. Vadinamasis Skaitytojas yra toks mandagus, kaip gali būti tik iškrypėlis.
Aš nusprendžiau nedalyvauti šiame nešvariame žaidime, atsisveikinu su skaitytojais, baigiu savo „pasirodymus” pozicija. org. interneto dienraštyje.
Tai nėra pasidavimas, pralaimėjimas, o veikiau higienos reikalavimų paisymas, nes nesu niekam tiek nusikaltęs, kad privalėčiau braidyti po mėšlyną, užveistą tokių Skaitytojų.
Baigdamas savo „pasirodymus” ypač noriu padėkoti Bliu, kuris mane dažnai palaikydavco, suprasdavo. Susitiksime po karo šeštą valandą vakare.
..Dieve,Edi,kaip gaila…,visuomet pamates nauja Jusu str.nevalingai susukdavau…o…ir grabaliodavausi ieskot akiniu,pries tai dar parukydavau,it koks gurmanas pries gera patiekala……..Perskaites vel eidavau padumot,pervaryt Jusu mintis,pasmaikstavimus – kartais visai nesutikdamas,ypac,xa xa xa,apie Zemaitaiti………Apie ta iskrypeli,atseit,Skaitytoja,net kalbet neverta,tikrai toks menkysta negali but priezastim kazko…….Daznokai pagalvodavau,kodel Jus rasote cia,sitam apgaulingai save vadinanciam…..zodzio ir minties laisves…portale,kur ne del grubumo,kaip sakote,o del politines minties krypties trinami komentai ir baninama savaitei…………Ech,mielas biciuli,duokit zinot,kur galima Jus paskaityt ateity,gi,dar ne paskutinioji….mielai ir Jums – susitiksime po karo,sesta valanda,ant kampo……….Gera buvo Jus skaityt,dekui.Nesakau suDiev,sakau….iki greito..Sekmes.
p.s. Edvardai,bet gi rasyti komentaru skiltyje nebutu per britku,kaip manote……ir zodzio laisves butu zymiai daugiau,ir nebekibtu visokie issigimeliai,o ir atsikirst jiems butu,hmmmm galima ne visai normine leksika.Manyc,tai visai nebloga mintis.
„Pagal tokią logiką posakis „gili mintis” yra rusicizmas, nes rusai sakoi – „glubokaja myslj”
Tai yra paneuropeizmas: deep thought, tiefgründiger Gedanke, pensée profonde, pensiero profondo ir t.t. O ar sakoma „the author of these lines“, „l’autore di queste righe“? Tikslumo dėlei reikia pridurti, kad vokiškai galima pasakyti „der Autor dieser Zeilen“ ir prancūziškai įmanoma „l’auteur de ces lignes“, bet labai abejotina, ar sovietmečiu paplitęs posakis pateko iš vokiečių ar prancūzų kalbos.
„Kalbos kultūra“ yra pažodinis vertimas iš „kultura rieči“, atsiradęs sovietmečiu. Kai kurie dalykai yra sudėtingesni nei atrodo.
…tu,prakeiktas idijote,gi turetum zinoti,kad buvo leidziamas leidinys…Kalbos kultura,kurio bendraautoriai buvo Pupkis,Laigonaite,Zinkevicius,Girdenis bei kiti garsus kalbininkai…..tau,kvaily,visi jie buvo ruskiu apologetai…..ir kas tave pagydys,neismanau….nusibaustum tamsiam eglyne,ar ka…..
Kad posakis „kalbos kultūra“ yra rusicizmas, dabar jau oficialiai pripažįstama (buvo LKI monografija apie tai): https://lt.wikipedia.org/wiki/Kalbos_kult%C5%ABra
…jei tamsus eglynas ne prie sirdies,rekomenduociau dregna drebulyna – ten kabaldziuotum irgi dailiai…..beda ta,kad siaubingai nugasdintum vaikus,atejusius zvynabudziu.
Wikipedia yra labai nepatikimas informacijos šaltinis, bet tinkamas pusmoksliams
https://vlkk.lt/konsultacijos/7493-kalbos-kultura
Terminas „kalbos kultūra“ Lietuvoje susiformavo XX a. pradžioje, kartu su bendrinės lietuvių kalbos norminimo judėjimu. Dažniausiai jis siejamas su Jonu Jablonskiu, kuris ėmė nuosekliai vartoti ir plėtoti šią sąvoką, ypač 1910–1930 m. laikotarpiu. Tuo metu ji įsitvirtino kaip kalbos norminimo, taisyklingumo ir vartojimo kultūros mokslo šaka.
Sąvoką „kalbos kultūra“ pirmasis pavartojo Kazimieras Būga.
Jis šią sąvoką įvedė XX a. pradžioje, kalbėdamas apie taisyklingos, taisytinos ir estetiškai vertingos lietuvių kalbos vartojimą. Būga laikomas vienu iš lietuvių kalbos norminimo ir kalbos kultūros mokslo pradininkų.
Vėliau sąvoką išplėtojo kiti kalbininkai, ypač Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Antanas Salys ir Aleksas Girdenis, tačiau pirmasis terminą „kalbos kultūra“ pavartojo būtent Kazimieras Būga.
….sake….o dabar klausykit visi,ka jums paporys Kazimiers Bugiokas…..
Žodis „neretai“ yra visiškai taisyklingas ir vartotinas lietuvių kalboje. Tai nėra rusicizmas.
Kodėl?
• „Neretai“ yra sudurtinis žodis iš „ne“ + „retai“, reiškiantis „gana dažnai“, „dažnokai“.
• Jis yra norminamas lietuvių kalbos žodynuose, įtrauktas į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (DLKŽ), kuriame jis apibrėžiamas taip: neretai – gana dažnai, dažnokai.
• Pavyzdžiai:
Tokios klaidos pasitaiko neretai (t. y. gana dažnai).
Neretai žmonės pamiršta pasitikrinti faktus.
Kodėl kyla abejonių?
Kai kam atrodo, kad tai slavizmas dėl formos panašumo į rusų нередко („neretai“). Tačiau lietuvių kalboje šis žodis susiformavo iš savų elementų ir yra norminis.
Štai dar keletas žodžio „neretai“ pavyzdžių, rastų norminiuose lietuvių kalbos žodynuose ir kitose autoritetingose kalbinėse medžiagose:
________________________________________
Pavyzdžiai iš lietuvių kalbos žodynų ir tekstų:
• „Viešieji užrašai neretai tampa diskusijų ir net nesantaikos objektais.“
Ši frazė pateikiama Valstybinės kalbos inspekcijos leidinyje, apibūdinančiame, kaip viešieji užrašai kartais sukelia kalbos ar kultūrinės savimonės diskusijas Valstybinė Kalbos Inspekcija.
• „Žalsvóji mùsmirė neretai palaikoma umede ar žaliuokè.“
Citata iš „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“, pabrėžianti literatūrinę, botaninę kontekstinę vartoseną LKI.
________________________________________
Citata iš J.Jablonskio raštų: „Mūsų kalboje, kaip jau galėjom pastebėti, nereta išgirsti ir tokių, labai plačiai žinomų, sakinių“.
P. S
Kaip matome, apsišaukėlis Skaitytojas taiso net J.Jablonskį
„Įgarsinti mintį“
• Ši konstrukcija kalbos požiūriu taisyklinga
Ji ypač tinka situacijose, kai mintis tiesiogine prasme paverčiama garsu – pasakoma, įrašoma, pateikiama audio formatu., tačiau taip galima sakyti ir perkeltine prasme
Taigi „įgarsinti mintį“ yra logiška ir taisyklinga, nors kasdienėje kalboje dažniau būtų sakoma „pasakyti“, „išreikšti“.
„Išsakyti mintį
• Konstrukcija visiškai taisyklinga.
• Reiškia mintį aiškiai pasakyti, išdėstyti žodžiais.
Pvz.:
o Jis drąsiai išsakė savo mintį.
o Išsakyk, kas tau rūpi.
…Liewawa be skaitytojo – Liewawa be ateities…..
Trumpai: tai nėra klaida, juolab ne rusicizmas. Įnagininkas čia vartojamas normiškai, nes konstrukcija “būti + įnagininkas” tradiciškai žymi būseną, vaidmenį ar tapatybę:
• būti kuo? – tokiu subjektu.
Kodėl tai laikoma taisyklinga
Lietuvių kalboje po veiksmažodžio „būti“ galima vartoti:
vardininką (Tauta yra suverenė)
įnagininką (Tauta yra suverenu)
ir su pažyminiais – „tokiu subjektu“
Pvz.:
• Jis yra mokytojas (vardininkas)
• Jis yra mokytoju (įnagininkas)
• Jis tapo prezidentu
• Universitetas yra mokslinių tyrimų centru
• Tauta yra aukščiausiosios valdžios subjektu – norminė vartosena.
Šiuo atveju įnagininkas pabrėžia vaidmenį ar funkciją: kieno funkciją tauta atlieka – subjekto.
Ar galima kitaip?
Taip, stilistiškai galima ir vardininkas:
• „…kad toks nedaliosios aukščiausiosios valdžios subjektas yra Tauta“.
Bet tai jau stilistinis pasirinkimas, o ne klaida.
…jokie logiski argumentai vadinamajam skaitytojui ne motais……galimai,si nenusisekusi pizona paveiktu kacapiskas…matas.Arba,sachas i marmuze.Butu sachas ir matas bei….game over…pagal Luko evangelija.
Eskadra plaukia lėčiausio laivo greičiu. Tautos greitis išaiškėjo per 1992 Seimo rinkimus, laimėtus užambalistų, ir nuo tada nesikeičia. Už pagreitėjimo bandymus Lietuvoje baudžiama. Žiūr Landsbergių, Kubiliaus, Šimonytės reitingus.
Atėjo laikas Landzbergman`ams turėti nuosavą mauzoliejų. Šiaurės Kimai turi, Leninas turi, Nursultanas turi. Kuo mes prastesni?
Matosi tame reikale orientuojiesi
Susirietę prašinėjame, kad, mūsų valstybėjė, sveteliai ir visokie okupantai bent mažumėlę pagarbos mums rodytų, teiktųsi išmokti kelis žodžius pakalbėti lietuviškai, o tie nesimoko, juokiasi, net aiškina, kad čia ne mūsų valstybė. Renkame sau tarnautojėlius valdžiukėn, prašome, kad dirbtų, stename ir išlaikome, o tie mums še naujų mokesčių snukin ir toliau vagia ir netarnauja.
Nesuprasi, kodėl mūsų niekas negerbia, tik skriaudžia ir dar tyčiojasi?
Vaikeli, tokie agitatoriai kaip pats tinkami kelti bolševikinėms revoliucijoms, kol dar nežinoma kuo baigiasi pergalės prieš pačių sau demokratiškai išsirinktas valdžias. Kas gali gerbti tautą kuri po rinkimų vaizduojasi, kad valdžią jai išrinko pikčiausi tautos priešai, o ne sau pati tauta ?
Teisingai, broli varguoli, susiimkime rankomis ir raudokime. Kartu su tavim, tapsime dvigubai demokratiškesni, juokingesni ir apgailėtini.
Labas rytas. Prieš savo samdinius nereikia kariauti nei laimėti, o priversti tarnauti visuomenei, netinkamus varyti laukan. Būtum įmonės vadovas, matyt, bijotum savo samdomų darbuotojų : )
Pritariu Edvardo mintims.
„Tokia valstybė – tai Neosovietinė nomenklatūra, transformuota iš Bolševikų partijos”. P.S. Jules kagebistai PC (Windows 11) ir Čikagos biure užblokavo. Lietuva rengiama naujai …, – patys žinote kam, todėl net pliusiuką ar minusiuką bijote padėt, rengiatės „začistkai”.
Kad ir kaip pasibaigtų teismo procesas, toks žmogus kaip Alina Laučienė, budinanti žmogaus sąžinę ir sąmoningumą, tikriausiai nesusilauks valdžios pagarbos arba bent atsiprašymo.
Kas tokių malonių sulaukia, gerai žinome pagal faktą, kad nepriklausomoje Lietuvoje Nacionaline kultūros ir meno premija buvo apdovanotas žmogėnas itin bjauriu būdu išsityčiojęs iš Lietuvos trispalvės.
Kas be ko, gerbiama Alina tokių valdžios malonių ir netrokšta.
Kita vertus, norėčiau pasiūlyti ne valdžios malonės, bet žmonių pasitikėjimo pagrindu, neformalizuotu bendru sutarimu, komentaruose žmonėms išsakant savo nuomones įsteigti ne valdišką garbės vardą „ Valstybė – tai aš“, kuris būtu suteikiamas kasmet labiausiai to nusipelniusiam žmogui.
Kaip atrodo bent man, metų žmogus „ Valstybė – tai aš“, tokio garbės vardo nominantas Nr. 1 yra Alina Laučienė.
…labai tauru ir grazu,visai sutinku…….na,kai ka nors lt girdi nominuojant zmogum Nr.1…..automatiskai persikreipia veidas,krupteli ir apsidairai – ar tik kur netoliese nekyso rezidento Nr.1,Visatos valdono ausys,ragai ir uodega….aisku,tai tebuvo nevykes juokelis,taciau jis kaip koks koncerwu iskiepas…arba,prakeiksmas.
…graziausia butu,jei Spalio 30a,Alinos teismo diena,susirinktu ja palaikyti visi Lietuvos mokytojai,bent jau lituanistai…..taciau tai tera sapnas – suverenas yra girtas ir su ispjautu liezuviu.Nors,ne – girtas dar gali issiblaivyt….manyc, – su ispjautom smegenim.
…kokia neswankybes siera atsiduoda liewuwiski teismai parodo oRLAUSKO ir Gylio baudos..tikiuosi,Jums,Edi,baigesi geriau nei pastariesiems.
Mokytojai Vilniuje balsuoja už benkunska, o avulis jiems OK vyras ir šaunus verslininkas, čia iš asmeninio pokalbio su kai kuriais jų atstovais. Todėl, giliau įkvėpk ir nieko iš jų nesitikėk, jie šeriami sistemos (gana neblogai), jiems tavo bėdos nė motais, prie ruso jie dėstys leninizma ir „dižiojo brolio” šnekta, prie kiniečių aukštins mao ir sakys, kad chunveibinai buvo ne degeneratai, o šaunuoliai, jeig ukokie ateiviai atskris ir pradės visus zonduot per ana galą, jei pamokys kaip tai naudinga sveikatai ir visuomenei.
…sutinku,kad raskiewicia esama ateivio.Bande net Celofana iszonduot,ale,anas nesidave…Swarkelis irgi is ateiviu padermes,bet,matyt,kitokio porusio…arba,is kitos planetos ar net galaktikos..Arba zonda namie pamirso,neisidejo kelionen,nabagas.