Valdas Sutkus. „Rusiškas pasaulis“ ir Ukraina: kada išsiskyrė keliai

Lietuvoje, nepaisant skaudžios istorinės patirties, gana daug žmonių vis dar linkę manyti, kad su Rusija įmanoma susitarti, atseit, reikia draugauti ir „viskas bus gerai“. Kad užtenka tik „neerzinti Rusijos“, „nebūti karo krankliais“, kad „viską galima išspręsti diplomatiškai“. Kadangi į mano sieną, sprendžiant iš komentarų, vis užsuka „draugystės su Rusija“ šalininkai („vatnykais“ visų jų nevadinsiu), tai šį rašinį skiriu tiems iš jų, kurie dar nepraradę gebėjimo bei noro analizuoti ir mąstyti.

Ekonominė ir kultūrinė bendrystė

Jei Rusijos ekonominis, politinis ir kultūrinis-socialinis modelis būtų buvęs Ukrainai patrauklus, tai Ukrainos ėjimo į Europą nebūtų buvę. Nebūtų buvę nei Maidano, nei karo. Juk laisvos visuomenės niekada nebėga nuo to, kas joms duoda geresnį gyvenimą, kas siūlo geresnes ateities perspektyvas. Iki 2014 metų Ukraina faktiškai buvo „rusiško pasaulio“ dalis – kalbiškai, ekonomiškai, energetiškai, ir net kultūriškai. Didesnę dviejų šalių integraciją net sunku įsivaizduoti. Tačiau būtent tai, kad šis „rusiškas modelis“ nebetenkino daugumos gyventojų, tapo pagrindine priežastimi, kodėl Ukraina pradėjo ieškoti savo kelio į Vakarus.

Iki Krymo okupacijos Ukrainos ir Rusijos ekonominiai verslo ryšiai, šeimų giminystės saitai ir kultūrinė bendrystė buvo natūralūs. Rusų kalba dominavo Ukrainos žiniasklaidoje ir kasdienybėje, o rusų televizijos kanalai formavo viešąją nuomonę. Daugelis ukrainiečių dirbo Rusijoje, šeimos buvo mišrios, religija ir istorija persidengė. Visuomenės nuomonės apklausos Ukrainoje rodė aukštą palankumą Rusijai – 2013 m. net 80 procentų ukrainiečių Rusiją vertino teigiamai. 47 procentai teigiamai žiūrėjo į Vladimirą Putiną. Dalis buvo nusiteikę neutraliai, o Putiną griežtai neigiamai vertino tik mažuma Tai buvo palankus fonas Maskvai, rodantis, kad „rusiško pasaulio“ idėja Ukrainoje turėjo stiprią atramą.

2010 m. laisvuose rinkimuose prezidentu išrinktas Viktoras Janukovyčius buvo akivaizdus šių ryšių simbolis. Jo vyriausybė buvo glaudžiai susijusi su Maskva, nors flirtavo ir su Briuseliu, siekdama ekonominės naudos iš abiejų pusių. Rusija aprūpino šalį energijos ištekliais, mainais gaudama politinę įtaką. Janukovyčius pasirašė susitarimus dėl Rusijos karinio laivyno buvimo Kryme, o vietos oligarchai palaikė glaudžius verslo ryšius su Rusijos įmonėmis. Tuo metu atrodė, kad šis modelis stabilus.

Net Janukovyčius panoro į Europą

Visgi Ukrainos visuomenei labiau patiko ne rusiškas, o vakarietiškas gyvenimo būdas, taigi net Putino sąjungininko Janukovyčiaus vadovaujama vyriausybė 2012 m. pradėjo derybas dėl Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga. Ukraina gautų priėjimą prie ES rinkos ir kultūrinės-politinės erdvės, o mainais prisiimtų įsipareigojimą modernizuoti savo valstybę pagal europinį modelį. Tai buvo civilizacinis pasirinkimas: Maskvos modelis (totali valstybės kontrolė, priklausomybė per energetiką, oligarchija) arba vakarietiškas modelis (teisinė valstybė, rinkos ekonomika, konkurencija). Asociacijos sutarties pasirašymas reiškė civilizacinį Ukrainos atsiskyrimą nuo Rusijos imperijos orbitos.

2013 m. rugsėjį Janukovyčius sušaukė jo vadovaujamos Regionų partijos suvažiavimą, kur keletą valandų visaip spaudė sutarčiai su ES oponuojančius savo bendražygius, aiškindamas sutarties naudą Ukrainai. Įtakinga Regionų partijos narė Inna Bohoslovska vėliau pasakojo spaudai, kad Janukovyčius aiškiai išreiškė nepasitenkinimą tuo, kad Rusija traktuoja Ukrainą kaip antrarūšę šalį: „Jis mums sakė, kad Rusija nelaiko Ukrainos lygiaverte partnere, kad ji bando priversti mus elgtis pagal savo taisykles“. Du kiti partijos nariai sakė, kad Janukovyčius matė, jog ES pareigūnai su juo elgiasi daug geriau. „Tai, kad iš rytinių šalies regionų kilęs prezidentas įtrauktų Ukrainą į Europą, mums buvo idealus derinys. Buvome pasiryžę padaryti viską“, – sakė Davidas Žvania, buvęs Regionų partijos narys. Rugsėjo mėnesį, iškart po to, kai Ukrainos vyriausybė patvirtino susitarimo su ES pasirašymą, ministras pirmininkas Azarovas nupiešė šviesią Ukrainos ateitį Europoje. „Visi norime švaraus oro ir vandens, saugių maisto produktų, gero išsilavinimo savo vaikams, modernių medicinos paslaugų, patikimo teisinio atstovavimo ir pan. Tai nėra abstraktūs terminai, bet normos ir taisyklės, kurios jau galioja ES ir kurių mums reikia Ukrainoje“, – sakė jis.

Grėsmė „rusiško pasaulio“ vientisumui

Kremlius tai suvokė jau kaip grėsmę „rusiško pasaulio“ vientisumui ir reagavo spaudimu. Rusija įvedė importo apribojimus, grasino radikaliai pakelti dujų kainas. Pasiūlė ir meduolį – 15 milijardų paskolą. Lapkričio pabaigoje Ukrainos premjeras Azarovas „nacionalinio saugumo“ interesais sustabdė derybas su ES ir nurodė atnaujinti „aktyvų dialogą“ su Maskva. Janukovyčius ir asmeniškai patyrė milžinišką spaudimą iš Putino. Todėl paskelbė, kad sustabdo sutarties su ES pasirašymą.

„Rusiško pasaulio“ ideologijoje net ir po sovietijos žlugimo liko užprogramuotas rusų viršenybės principas. Ši ideologija teigė, kad visos imperijai priskiriamos tautos turi būti suvienytos po Maskvos stogu. Realiai tai reiškė pavaldumą. Rusai – vyresnieji broliai, o jaunesnieji broliai – visos kitos imperijos tautos – privalo vyresniųjų klausyti. Iš tikro, tai sena imperinė ideologinė dogma. Juk dar Sovietų Sąjungos himne buvo šios eilutės: „Neišardomą laisvų respublikų sąjungą amžiams subūrė Didžioji Rusija. Tegyvuoja tautų valia sukurta vieninga, galinga Sovietų Sąjunga!“ (Союз нерушимый республик свободных cплотила навеки Великая Русь. Да здравствует созданный волей народов eдиный, могучий Советский Союз!)

Beje, finalinis šios dramos veiksmas vyko Lietuvoje. 2013 m. lapkričio pabaigoje Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje vis dėlto dar buvo tikimasi Janukovičiaus parašo ant asociacijos sutarties. Tačiau Janukovičius atvyko ne pasirašyti, o tik kažkaip pasiteisinti. ES vadovai dar siūlė tarpinį finansinės paramos modelį, skirtą amortizuoti Rusijos spaudimo pasekmes. Tačiau Janukovyčius atsakė, jog „tai per mažai“, nes „neįsivaizduojate, kokį spaudimą patiriame“. Jis kalbėjo apie „būtinybę išlaikyti pragmatinius santykius su Rusija“. Ukraina susidūrė su beprecedenčiu Rusijos politiniu ir ekonominiu spaudimu. Vėlgi, tai įprastas Maskvai metodas. Prisiminkime Gorbačiovo laikais Lietuvai taikytą ekonominę blokadą po nepriklausomybės paskelbimo. „Mūsų priemonės – laikinos. Jei Lietuvos vadovybė stabdytų destrukcinius veiksmus, ekonominiai apribojimai būtų sustabdyti.“ – tuomet sakė Gorbačiovas.

Lūžio taškas

Šis Janukovyčiaus sprendimas tapo lūžio tašku. Ukrainos visuomenė, ypač jaunoji karta, jį suvokė kaip pažeminimą ir išdavystę. Protestai Kijevo Maidane prasidėjo kaip pilietinė reakcija į valdžios kapituliaciją prieš Maskvą. Maidanas greitai virto masiniu judėjimu. Reikalauta ne tik sutarties su ES, bet ir valdžios atsakomybės, teisingumo, laisvės nuo korupcijos ir nuo Maskvos įtakos. Protestai tapo nacionaliniu pasipriešinimu ir Janokovyčiui teko bėgti į Rusiją. Taip Maskva prarado politinę įtaką Kijeve, o Ukrainos orientacija į Vakarus niekur nedingo.

Tokiomis aplinkybėmis Kremlius tiesiog nusprendė atsirėžti bent dalį Ukrainos ir reagavo karine jėga. Krymo okupacija buvo „rusiško pasaulio“ vientisumo išlaikymo operacija. Tai buvo ne tik teritorijos užgrobimas, bet ir ideologinis signalas: Rusija pasirengusi ginti imperiją ne tik diplomatiškai bei ekonomiškai, bet ir karine jėga. Po Krymo sekė karas Donbase. Oficialiai iš Kremliaus buvo kalbama apie „pilietinį konfliktą“, bet faktiškai tai buvo Rusijos organizuota intervencija. Šiame kare atsirado dar aiškesnis Maskvos naratyvas – „rusakalbių gynimas“. Tai tapo ne tik šios ekspansijos pateisinimu, bet ir praktiniu pavyzdžiu, kaip veikia „rusiškas pasaulis“. Vėliau, susitikime su moksleiviais, Putinas davė geopolitikos pamoką jauniesiems rusams, tiesiai pareiškęs, kad „Rusijos sienos niekur nesibaigia“.

2014–2021 m. laikotarpis tapo pasirengimu naujam imperijos atstatymo etapui. Krymas buvo militarizuotas, Donbase užkurtas nuolatinis karo židinys. Rusijos žiniasklaida nuosekliai kūrė naratyvą, kad Ukraina – „žlugusi valstybė“, valdoma „Vakarų marionečių“. Maskvos valdžia ėmė kalbėti apie „vieną tautą“ ir Rusijos „istorines žemes“. Tai sąmoningas bandymas išvis ištrinti Ukrainos tapatybę. 2022 m. vasarį Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Formaliai deklaruotas tikslas buvo „denacifikacija“, o iš esmės – valstybės sunaikinimas. Pagal žinomą principą „kas ne su mumis, tas prieš mus“.

Maskva laiko save „civilizaciniu centru“

Karo logika atspindi „rusiško pasaulio“ esmę. Maskva laiko Rusiją ne valstybe, o civilizaciniu centru, turinčiu teisę „įvesti tvarką“ kaimyninėse šalyse. Ši ideologija remiasi prielaida, kad rusų kultūra yra aukštesnė, todėl turi teisę dominuoti. Iš tikrųjų tai – imperinės tradicijos forma, pritaikyta XXI amžiui.

Net ir dalis vadinamųjų „gerųjų rusų“ išlaiko šį požiūrį. Pavyzdžiui, žinoma Putino kritikė, „užsienio agente“ oficialiai paskelbta žurnalistė Julija Latynina pastaruoju metu savo laidose vis pakalba apie tai, kad Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims būtų buvę geriau ne atsiskirti, o „likti su Rusija“, anot jos, tapti kažkuo panašiu, kaip Honkongas Kinijoje. Esą būtų buvęs ramesnis gyvenimas ir daugiau ekonominės gerovės. Toks mąstymas rodo, kad net užsienyje gyvenantis opozicinis Rusijos elitas neatsikratė imperinio požiūrio. Jie pripažįsta Putino taktines klaidas, tačiau laikosi jo esminio politinio principo – kad kaimyninės tautos priklauso Rusijos reguliavimo orbitai.

Ukrainos pamokos

Taigi, tik po karo pradžios Ukrainos visuomenės nuomonė apie Rusiją jau radikaliai pasikeitė. Jei 2013 m. pusė gyventojų palankiai vertino Putiną, tai po invazijos tokių nebeliko. Net rusakalbiai regionai – Odesa, Charkivas, Dnipras – tapo aktyvaus pasipriešinimo centrais. Taip Ukrainoje žlugo vieningo „rusiško pasaulio“ idėja, nes karas parodė, kad tai yra ideologija, kuria pateisinama bet kokia prievarta prieš „jaunesniuosius brolius“. Kai Rusija kalba apie „broliškas tautas“, ji turi omenyje ne lygybę, o pavaldumą. Ši transformacija parodė, kad ilgalaikės „draugystės“ su Maskva idėja žlugo. Mums ši istorija duoda aiškią pamoką. „Draugystė“ su Rusija įmanoma tik tol, kol sutinki būti jai pavaldus, sutinki būti imperijos provincija. Bet kai nori lygiateisių santykių, tampi priešu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Jei siektume „gerų santykių“ Maskvos sąlygomis, turėtume sutikti tapti Rusijos federacijos dalimi. Vadinasi, prarasti valstybingumą. Ukrainos istorija rodo, kad išsivaduoti iš „rusiško pasaulio“ galima tik per sąmoningą atsisakymą nuo iliuzijų. Tai skaudus, bet būtinas procesas. Imperija, kuri negali pasiūlyti patrauklaus gyvenimo modelio, gali remtis tik prievarta. Ukraina pasirinko savo kelią labiau ne iš meilės Europai, o daugiau iš nusivylimo Rusija.