Politinių bendruomenių stiprybė kyla ne iš formalių sprendimų, o iš moralinio teisingumo, pasitikėjimo ir gebėjimo išspręsti konfliktus bendru sutarimu.
Nacionalinio susivienijimo vidiniai nesutarimai, ypač po rugsėjo 6-osios „suvažiavimo“ ir spalio 18-osios konferencijos, atskleidė ne tik organizacinę krizę. Jie parodė, kad šiuolaikinėje Lietuvoje formalaus teisėtumo samprata gali tapti įrankiu, leidžiančiu valstybės institucijoms daryti įtaką savarankiškų politinių organizacijų likimui.
Kai teisėtumas tampa valdžios įrankiu
Rugsėjo 6 d. įvykusio „suvažiavimo“ rezultatus Teisingumo ministerija pripažino ir perdavė Registrų centrui, nurodydama, kad „pateikti dokumentai atitinka teisės aktų reikalavimus“.
Tačiau turiu aiškiai pasakyti – rugsėjo 6 dieną įvykusio vadinamojo „suvažiavimo“ ir jo metu išrinktos vadovybės nepripažįstu. Mano vertinimu, tai nebuvo teisėtas Nacionalinio susivienijimo suvažiavimas, nes jis vyko pažeidžiant partijos įstatus, vidaus tvarką ir pačius demokratinės bendruomenės principus.
Teisingumo ministerijos sprendimas yra formalus administracinis veiksmas. Jis nevertina ginčo esmės ir negali panaikinti fakto, kad suvažiavimas buvo suorganizuotas neskaidriai, o vadovybės pasikeitimas įvyko manipuliacijų keliu.
Formalus pripažinimas dar nėra teisėtumas, o teisėtumas – dar nėra teisingumas.
Gerbiu kiekvieną, kam rūpi Nacionalinio susivienijimo idėjos ir Lietuvos ateitis. Tačiau tikras susivienijimas negali būti statomas ant netiesos pamatų. Todėl kvietimas „susitelkti“ būtų prasmingas tik tuomet, jei pirmiausia būtų parodyta pagarba tiesai, skaidrumui ir teisingumui. Žodžiai apie vienybę be šių vertybių tėra dūmų uždanga, skirta įtvirtinti tai, kas buvo padaryta neteisėtai.
Šis ministerijos sprendimas kelia klausimą ne tik dėl procedūrų, bet ir dėl valdžios ribų. Nors ministerija formaliai tik „įvertino dokumentus“, faktiškai ji pasirinko vieną konflikto pusę, taip perimdama teismų funkciją – spręsti, kuri organizacijos dalis yra teisėta.
Tai yra labai pavojingas precedentas demokratijos pamatams. Kai vykdomosios valdžios institucijos pradeda interpretuoti politinių partijų vidaus ginčus, jos neišvengiamai įsitraukia į politinį procesą.
Žinant, kad ministerijos dažnai valdomos partijų, toks modelis tampa rizikingas – jis leidžia valdžiai subtiliai veikti politinę konkurenciją per formalius administracinius sprendimus.
Kaip įspėjo Niccolò Machiavellis, „įstatymas turi valdyti valdovą, o ne valdovas – įstatymą“. Kai formali teisėtumo regimybė užgožia moralinį teisingumą, valstybė praranda pusiausvyrą tarp valdžios ir piliečių. Ši situacija verčia klausti, ar valstybė šiuo atveju neperžengė šios ribos.
Tiesos ir bendruomenės principai
Nacionalinio susivienijimo spalio 18-osios konferencija tapo bandymu susigrąžinti bendruomenės dvasią ir vidinį pasitikėjimą. Nariai susirinko ne tam, kad ieškotų kaltųjų, bet kad iš naujo apibrėžtų partijos siekius, aptartų, ką reiškia partinė vienybė, paremta tiesa, skaidrumu ir pagarba vienas kitam.
Diskusijose išryškėjo esminė mintis: partijos stiprybė slypi ne instituciniame pripažinime, o moraliniame autoritete ir veiksme siekiant įgyvendinti partijos tikslus praktikoje. Kai vadovybė įgyja galią be sutarimo, ji praranda teisėtumą narių akyse. Kai nariai laukia nurodymų, bijodami suklysti ar nebejaučia, kad jų balsas svarbus, prarandamas pats politinės bendruomenės pagrindas – pasitikėjimas ir gyvybingumas.
Kaip rašė Machiavellis, „valstybė, kurioje piliečiai daugiau bijo vieni kitų nei neteisybės, pasmerkta žlugti“.
Nacionalinio susivienijimo likimas priklauso ne nuo teismo ar ministerijos, o nuo drąsos išlaikyti vidinį sąžiningumą, gebėjimą kalbėtis ir siekį įgyvendinti pradines partijos idėjas.
Kelias iš krizės
Norint įveikti susidariusią krizę, reikia vadovautis ne emocijomis ar kaltinimais, o išmintimi, moraliniais principais ir strateginiu mąstymu. Šiandien Nacionaliniam susivienijimui būtinas ne dar vienas jėgų išbandymas, o brandos įrodymas. Racionaliausias kelias galėtų būti trijų etapų sprendimų seka.
1. Rugsėjo 6-osios „suvažiavimo“ rezultatų anuliavimas.
Šis žingsnis neturėtų būti suprantamas kaip pralaimėjimas tų, kurie tą „suvažiavimą“ organizavo, o kaip jų brandos, atsakomybės ir drąsos parodymas. Tai būtų moralinės stiprybės, o ne silpnumo ženklas. Toks sprendimas parodytų, kad jie suvokia skirtumą tarp formalios procedūros ir tikros demokratijos esmės – bendruomenės pasitikėjimo ir teisėtumo. Anuliavimas atkurtų moralinę pusiausvyrą ir leistų išvengti teisinio proceso, kuris tik gilintų susiskaldymą.
2. Dialogo ir darbo grupių atkūrimas.
Norint atkurti pasitikėjimą, būtina sugrąžinti bendravimo kultūrą. Reikėtų įkurti nuolat veikiančias mišrias darbo grupes, kuriose dalyvautų skirtingas pozicijas atstovaujantys partijos nariai. Jų užduotis – aiškiai išnagrinėti įstatų taikymo klausimus, parengti skaidrumo ir etikos standartus bei suformuoti bendrą strateginę viziją. Tokia struktūra padėtų atkurti diskusijų tradiciją, kai nuomonės skirtumai tampa stiprybe, o ne grėsme.
3. Teisėtas ir vienijantis suvažiavimas.
Kai bus pasiektas pagrindinis sutarimas dėl principų ir procedūrų, reikia sušaukti teisėtą Nacionalinio susivienijimo suvažiavimą – atvirą, viešą ir skaidrų. Jo tikslas neturėtų būti postų dalybos, o susitarimas dėl bendros krypties, grįstos pasitikėjimu, atsakomybe ir pagarba vienas kitam. Toks suvažiavimas galėtų tapti ne tik atsinaujinimo, bet ir moralinio susitaikymo ženklu, leidžiančiu judėti pirmyn kaip vieningai, principų vedamai bendruomenei.
Krizės sprendimas visada yra išbandymas – ne tik organizacinei struktūrai, bet ir moralinei brandai. Nacionalinio susivienijimo ateitis priklauso nuo gebėjimo pakilti aukščiau asmeninių ambicijų ir parodyti, kad vienybė nėra silpnumo, o jėgos forma. Kaip yra pastebėjęs Niccolò Machiavellis, „išmintingas valdovas drįsta pripažinti savo klaidas, nes tik tas, kuris valdo save, gali valdyti ir valstybę“. Ši mintis tinka ir politinei bendruomenei – tik pripažinusi klaidas ir atstatydama pasitikėjimą, ji gali tapti stipresnė.
Tai akimirka, kai Nacionalinis susivienijimas gali įrodyti, jog vadovaujasi tais pačiais principais, kuriuos skelbia visuomenei: teisingumu, pagarba, atsakomybe ir pasiryžimu tarnauti tautos interesui. Tik taip galima atkurti pasitikėjimą ir paversti dabartinę krizę naujo augimo pradžia.
Ką ši situacija atskleidžia Lietuvai
Nacionalinio susivienijimo atvejis – daugiau nei vienos partijos vidinis ginčas. Tai lakmuso popierėlis visai Lietuvos demokratijai. Jei Teisingumo ministerijos sprendimas, grindžiamas tik formaliu dokumentų atitikimu, gali nulemti politinės organizacijos likimą, valstybėje atsiranda pavojingas precedentas – vykdomoji valdžia ima atlikti teismų vaidmenį.
Tokia praktika gali silpninti ne tik mažesnes partijas, bet ir visą demokratinį balansą. Jei šiandien institucija sprendžia vienos partijos likimą, rytoj ji gali daryti tą patį su kitomis, pasitelkdama tą pačią „teisėtumo“ logiką.
Tikras teisingumas prasideda nuo sąžiningumo – tiek valstybės institucijose, tiek politinėse bendruomenėse. Kaip įspėjo Niccolò Machiavellis, „valdžia, praradusi moralinį pamatą, neišvengiamai sukuria savo pačios silpnumą“.
Vienybė kaip sąmoningas pasirinkimas
Esu įsitikinęs, kad Nacionalinis susivienijimas vis dar turi retą galimybę iš šios krizės išeiti sustiprėjęs – jei vienybė bus suvokta ne kaip prievartinė būtinybė, o kaip sąmoningas moralinis apsisprendimas.
Teisėtumas be pasitikėjimo yra tuščias, o pasitikėjimas be tiesos – trumpalaikis. Tik derindama abu, partija gali išsaugoti savo politinę prasmę ir tapti pavyzdžiu, kad demokratija Lietuvoje dar gali būti gyva – ne popieriuje, o žmonių veiksmuose.
Tiesa visada eina ilgesniu keliu, tačiau būtent šis kelias veda į tvarią vienybę ir tikrą politinę stiprybę.
Romualdas Zemeckis yra mokslų daktaras, Nacionalinio susivienijimo narys.
Reikia nepamiršti, kad amžinasis pirmininkas gali būti tik V. Radžvilas. Tai gerai žinoma dar nuo Sąjūdžio laikų. Tada profesorius bandė įsteigti apvalų stalą – diskusijų klubą. Tačiau vos tik prasidėjo diskusija, jis arogantiškai pareiškė, kad diskutuojantieji nieko neišmano. Apvalusis stalas staiga tapo tokiu kampuotu, kad pasidarė aišku, jog diskutuoti gali tik pats Radžvilas su … savimi. Ramiai išsiskirstėme. Deja, tai pasikartojo ir dabar, kai profesorius net atsisakė keisti pavadinimą – Tautos susivienijimas, atsikratant svetimžodžio „nacionalinis” kuriamo sambūrio pavadinime. Prie dabar rodomų beveik 40 „partijų” siūlėme nekurti dar vienos. Sąvoka „partija” reiškia atstovavimą tik visuomenės daliai (angl. – part – dalis), o sąjūdis atstovauja pilietinei tautai. Radžvilo sukurptas kivirčas su aktyviais nariais labiausiai pakenkė pačiam NS.
Puikus straipsnis, autorius mato plačiau ir giliau, nei vienos partijos problemos. Net ir girtam zuikiui yra aišku, kad TM sprendimas yra grynai politinis aktas, ne teisinis. Jei biurokratai būtų įsigilinę į dokumentus, būtų greitai supratę, kad „suvažiavimas” yra neteisėtas ir jo visi nutarimai yra neteisėti. Sinicos pateikti tariamo suvažiavimo domkumentai turėjo būti atmesti, ir jiems nesuteikta teisė RC registruoti naują partijos vadovybę bei struktūras. Deja, TM klerkai nuėjo netiesos keliu, gal būt paveikti politikų iš šalies ar kokių nors struktūrų ir taip sukūrė labai blogą pvz. Visiems mąstantiems žmonėms buvo ir yra aišku, kodėl taip padaryta. NS ir prof. V. Radžvilas buvo ir yra tiesiog rakštis sistemos minkštoje vietoje, todėl jie visais įmanomais būdais nuo pat pradžių kliudė partijai veikti ir ieškojo progos ją sunaikinti. Ir rado, pačioje partijoje rado keliolika savimylų, egoistų, siaurapročių narių, kurie dėl savo interesų suorganizavo partijoje perversmą. O TM tą perversmą patvirtino. Apgailėtina, nes Lietuvą bandome vadinti teisine valstybe. Deja, iki to dar labai toli. Dabar NS vadovybei belieka kreiptis į teismą, kad būtų atstatytas teisingumas. Tikėkimės, kad jis dar įmanomas ir Lietuvoje.
Šapalai, kadangi esu ne girtas ir ne zuikis, tai man akivaizdu, kad teisingumo ministerija pasielgė visiškai logiškai. Susirinkimas įvyko, nutarimai jame priimti. Kokiu pagrindu galima jų neregistruoti? Jeigu kažkas mano, kad susirinkimas neteisėtas,tegul paskui kreipiasi į teismą ir įrodinėja.
Smagu komentarus, susirietę stumia ant Vytauto Radžvilo ir labai įdomiai….bando įtikinti neaišku ką, kad NS tai vieno žmogaus partija…panašiai gal kaip agurkicho…Bet taip nėra, Vytautas Radžvilas vienas iš daugelio tų kurie neabejingi lietuvos ateičiai ir tai kokios pastangos metamos tam, kad NS būtų suskaldytas ir užvaldytas tik parodo kokį pavojų ši partija kelia sistemai….Ir pabaigai norėčiau komentatorių paprašyti komentarus rašyti pasirašant savo, o ne išgalvotais vardais, nes kai rašinėjama prisidengus „nickais” neatrodo rimtai…
Dabar Radžvilas gali teistis kiek tik nori, esu įsitikinęs, kad nieko nepeš. Aukščiausią valdžią turi suvažiavimas, kuris priima visus sprendimus. Jeigu taryba atsisako sušaukti suvažiavimą, nors to teisėtai pagal įstatus reikalauja skyriai, tai čia tarybos neveiksnumas arba piktybiškas atsisakymas vykdyti pareigas. Radžvilui geriau būtų susirūpinti savo sveikata, o ne teismais
Jei būtumėte toks įsitikinęs galimu teismo rezultatu, tai čia taip nerašinėtumėte.
Na kaip sau norit, tik paskui nesakykit, kad neperspėjau 🙂 Radžvilas gi buvo įsitikinęs, kad ir teisingumo ministerija neregistruos, bet registravo 🙂 Kai praloš teismą, irgi sakys, kad politinis sprendimas.
…kur pinigai,Zin,gal tu paemei……
Prieš metus išmintingiausias sprendimas būtų buvęs susitaikyti ir sutikti su garbės pirmininko pozicija Profesoriui. Gaila, kad taip neįvyko. Dabar, belieka arba susitaikyti su tikrove, arba išstoti ir kurti savo partiją.
Tai Zemecki, gali palikti partiją, jeigu nepripažįsti suvažiavimo ir naujos valdybos teisėtumo, niekas nelaiko. :DDD
>Rugsėjo 6-osios „suvažiavimo“ rezultatų anuliavimas”, – tai išeitų, kad derybas pradėti be V. Sinicos, kitų iš partijos išmestų žmonių? Ar ne per daug apsižiota? O kas neleido „vertybininkams” dalyvauti Suvažiavime ir savo balsais išsaugoti tai, dėl ko dabar verkiama? Karūnos būtų nukritę? Kad neatrodytumėte kaip intrigantai, siūlau susėsti su nauja vadovybe už vieno stalo ir kalbėtis – klausytis, ko nebuvo daroma kol buvo laikas, bet gal dabar suveiktų? Netikiu, kad su savo davatkišku šventeiviškumu padarysite sąjūdį
NS suvažiavimus šaukia taryba.
NS taryba suvažiavimo nepaskelbė. Todėl rugsėjo mėn. Siicos suvažiavimas neteisėtas.
Sinicos suvažiavime iš anksto buvo pasirūpinta, kad jokia demokratinė kova negalėtų įvykti.
O gal, p. Grąžte, prisiminkite, kaip buvo „likviduoti” partijos skyriai, kurie pagal įstatus reikalavo suvažiavimo? Demagogija ir tiek. O straipsnelio autorius tiesiog ieško kvailių, bes niekaip nenori suprasti, kad didžioji NS aktyvių narių dalis ATMETA Prof. V.Radžvilą, kaip partijos pirmininką. Nejaugi jums neaišku? Gana reiškia gana!
Didžioji aktyvių narių dalis yra jūsų išsigalvota. Skyriai negali patys sušaukti suvažiavimo. Suvažiavimą šaukia taryba. O taryba Sinicos suvažiavimo nešaukė. Sinicos suvažiavimas neteisėtas.
Skyriai, pagal įstatus, gali PAREIKALAUTI suvažiavimo, o Taryba (pagal įstatus) PRIVALO jį sušaukti. Tai kas čia elgiasi neteisėtai, ką?
Tiesą sakant, neturiu laiko su jumis ginčytis. Yra suvažiavimo sprendimas ir taškas. Kam nepatinka, gali kurti savo naują partiją.
Partijos suvažiavimo sprendimus priima tik teisėtas suvažiavimas. O Sinicos suvažiavimas neteisėtas. Ir šis faktas nepasikeis, dėsite čia savo tašką ar nedėsite.
Kodėl boikotavote suvažiavimą, galėjote dalyvauti pretenduoti į valdybos postus. Bet matyt žinote, kad gautųsi garsus pššššš
Suvažiavimas buvo teisėtas, nes net ir skyriai šaukė suvažiavimą, bet Radžvilo dundukai sugalvojo, kad tokių net skyrių nėra…klounų klounai……
Galit dabar pasinaudoti savo duotais patarimais, kad galėsit savo teisėtumą įrodinėti teismuose
Nesusigaudote. Skyriai negali patys šaukti suvažiavimo.
Persiskaityk savo partijos įstatus
Matosi, kad net neskaitęs, todėl ir nesuprantate, kodėl TM tokia išvada. O taip rėkėt visą mėnesį, kad pamatysit ką jums TM pasakys, kai neregistruos suvažiavimo rezultatų. Dabar patiems gėda, tai pripažinti. Dar ir dėjot RC nuorodas, kur pasikeitus pirmininkui bus matyti Sinicos pavardė.
Tai jau eisit visi iš partijos? Nes taip plėšėtės marškinius, kad neliksite, jeigu Radžvilo neliks.