Prieš septyniolika metų, dirbdamas Irano biuro pareigūnu JAV Valstybės departamente, paklausiau kolegos veterano apie naujausią kurstantį tuometinio Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado pareiškimą. Mano kolega atsakė: „Nustokite kreipti dėmesį į Ahmadinejadą. Sutelkite dėmesį tik į Irano aukščiausiąjį lyderį Ali Khamenei – jis priima svarbiausius sprendimus.“ Jis pridūrė: „Bet nesijaudinkite – artėja pokyčiai. Khamenei, kuriam tuo metu buvo 69 metai ir kuris, kaip manoma, sirgo vėžiu, gali mirti bet kurią akimirką.“
Khamenei nemirė. Tačiau vos prieš dvi savaites JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu padarė tai, ko nepadarė gamta – nutraukė 36 metus trukusį aukščiausiojo lyderio valdymą Islamo Respublikoje. Khamenei paliko smerktiną palikimą. Nuo jo iškilimo 1989 m. Irano rialas beveik visiškai nuvertėjo JAV dolerio atžvilgiu. Nors Iranas turtingas gamtos ištekliais, šalis nuolat susiduria su elektros ir vandens trūkumu. Per pastaruosius metus maisto kainos išaugo daugiau nei 70 procentų.
Irano ekonominės problemos daugiausia yra užsienio politikos, orientuotos į priešinimąsi JAV interesams, pasekmė. Susidūręs su visuomenės nepasitenkinimu, Khamenei nuolat priešinosi reformoms ir griebėsi smurto, siekdamas represuoti savo piliečius – ypač sausį, kai režimas nužudė tūkstančius žmonių. Vis dėlto akivaizdu, kad Iranas buvo ruošiamas šiai akimirkai. Susidūręs su egzistencine grėsme, jis sureagavo daug labiau koordinuotai, decentralizuotai ir efektyviai, nei daugelis tikėjosi: smogė ne tik Izraelio teritorijai ir JAV diplomatiniams bei kariniams objektams, bet ir civiliams taikiniams visame Persijos įlankos regione, įskaitant oro uostus, viešbučius ir energetikos infrastruktūrą.
Donaldas Trumpas greičiausiai sieks netrukus paskelbti pergalę. Irano karinės pajėgos buvo smarkiai susilpnintos. Izraeliui gali pritrūkti raketų perėmimo sistemų, o siekiant stabilizuoti pasaulines rinkas teks iš naujo atverti Hormūzo sąsiaurį, kurį Iranas paskelbė uždaru savo priešams. Tačiau priversti pasiduoti vyriausybę, kuri to atsisako, nėra paprasta. Net ir patyręs didelių karinių nuostolių, Khamenei sukurtas režimas turi stiprių paskatų tęsti konfliktą ir išlaiko priemones ilgalaikiam išsekimo karui.
Todėl karas artėja prie lūžio taško, kuriame visi galimi scenarijai yra nepalankūs. Siekdamas paliaubų, Teheranas beveik neabejotinai reikalaus garantijų, kad Jungtinės Valstijos apribos būsimus Izraelio smūgius Iranui. Nors Trumpas turi didelę įtaką Netanyahu dėl Izraelio priklausomybės nuo JAV karinės paramos, tai išlieka sudėtingas klausimas. Labai greitai JAV prezidentui teks rinktis: arba eskaluoti nepopuliarų karą, arba, siekiant jį užbaigti, iš Izraelio išgauti nuolaidą, kurią Iranas galėtų pateikti kaip savo pergalę.
Nenumatytos pasekmės
Nepaisant bendro puolimo su Izraeliu taktinio efektyvumo, strateginė sėkmė Jungtinėms Valstijoms tebėra sunkiai pasiekiama. Donaldas Trumpas pradėjo karą prieš 92 mln. gyventojų turinčią šalį, neturėdamas aiškaus plano, kas nutiks po to, kai ginklai nutils. Iš pradžių jis teigė, kad pergalė bus pasiekta, jei Irano žmonės sukils ir patys išardys Islamo Respubliką. Tačiau siaubingas režimo susidorojimas sausį nesukėlė reikšmingo nei režimo, nei saugumo tarnybų dezertyravimo, o valdžios lyderiai jau parodė, kad yra pasirengę nužudyti tiek savo piliečių, kiek reikės, kad išliktų valdžioje.
2023 m., eidamas Irano direktoriaus pareigas Nacionalinio saugumo taryboje, po didelio protesto dalyvavau diplomatiniame susitikime su Irano pareigūnu. Keista, tačiau jis pripažino stiprų pasipriešinimą Islamo Respublikai. Vis dėlto perspėjo, kad Jungtinės Valstijos nesupranta, jog tiek pat iraniečių yra pasirengę mirti už režimą, ir pabrėžė, kad dauguma jų tiesiog nori geresnio kasdienio gyvenimo. Nors jis nepateikė konkrečių skaičių, pradėjau tai suvokti kaip 20–20–60 santykį: 20 proc. iraniečių siekia Islamo Respublikos žlugimo, 20 proc. ją remia, o likusieji nori tiesiog geresnio gyvenimo.
Ilgą laiką maniau, kad po Khamenei mirties tie iraniečiai, kurie siekia geresnio gyvenimo, susivienys su režimo priešininkais ir privers šalies lyderius pasirinkti kitą kelią nei aukščiausiojo lyderio nubrėžtas kursas. Tačiau karčioji ironija ta, kad JAV ir Izraelio veiksmai šiame kare suteikė Khamenei kankinio mirtį – savotišką dovaną režimui, nes nukreipė dėmesį nuo Islamo Respublikos nesėkmių. Tai sustiprino griežtosios linijos atstovus, ypač Khamenei sūnų, ir nukreipė didelę dalį visuomenės dėmesio į išgyvenimą išorinio puolimo sąlygomis. Dėl to dar labiau marginalizuojama tyli iraniečių dauguma, siekianti tik minimalaus stabilumo ir gerovės.
Žvelgiant į ateitį, Iranui nebūtina kasdien pasiekti reikšmingų karinių laimėjimų. Režimui pakanka periodiškai daryti žalą, kad darytų spaudimą regioniniams partneriams, rinkoms ir JAV visuomenei. Nepaisant didelių nuostolių Irano kariniam jūrų laivynui ir kitoms pajėgoms, net ir pavienės dronų atakos prieš tanklaivius, bandančius kirsti Hormūzo sąsiaurį, tikriausiai pakaktų sutrikdyti eismą šiame laivybos kanale, per kurį gabenama apie penktadalį pasaulio naftos.
Žinoma, ši strategija kelia didelę riziką: ji gali suvienyti Persijos įlankos valstybes prieš Teheraną ir paskatinti tolesnę eskalaciją. Iranas taip pat turi išlaikyti dalį puolamųjų pajėgumų rezerve. Galbūt todėl jis neprašė didesnio husių įsitraukimo Jemene, nevykdė plataus masto kibernetinių atakų ir nesurengė teroro išpuolių prieš JAV interesus už Artimųjų Rytų ribų. Tačiau akivaizdu, kad Khamenei lošė manydamas, jog net ir jam mirus režimas galės atlaikyti didesnius nuostolius nei Jungtinės Valstijos ar Persijos įlankos šalys.
Scilė ir Charibdė
Nors ši paralelė nėra tobula, dabartinė Izraelio taktika ir tikslai primena 2024 m. kampaniją, skirtą „Hezbollah“ neutralizavimui Libane. Tuomet buvo vykdoma nuosekli smūgių serija prieš organizacijos vadovybę ir sparčiai mažinamos jos galimybės daryti spaudimą Izraeliui. Šiuos taktinius laimėjimus Izraelis pavertė nauju status quo, leidžiančiu periodiškai „pjauti žolę“ – prireikus vėl smogti organizacijai su palyginti nedidelėmis pasekmėmis.
Izraelio lyderiai supranta, kad Donaldas Trumpas gali siekti greitai užbaigti šį konfliktą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jie nebus patenkinti paliaubomis, kurios faktiškai išsaugotų Islamo Respubliką. Tai reiškia, kad tik laiko klausimas, kada bus mėginama atnaujinti konfliktą ir dar labiau susilpninti Iraną.
Atrodo, kad Donaldas Trumpas labiau susitelkęs į savo palikimo formavimą nei į konkretų strateginį tikslą. Jo užuominos apie „mažą ekskursiją“ Irane primena 1898 m. JAV valstybės sekretoriaus Johno Hay pasigyrimą, kad keturis mėnesius trukęs karas su Ispanija buvo „nuostabus mažas karas“, pademonstravęs Amerikos galią ir šlovę. Tačiau tam tikru momentu JAV arsenalo išeikvojimas ir pasaulio ekonomikos nuostoliai privers Trumpą užbaigti šį konfliktą. Vis dėlto, siekdama išvengti „Hezbollah“ likimo, Islamo Respublika neieško išeities – Irano lyderiai siekia kuo ilgiau tęsti karą ir mažinti JAV prezidento norą ateityje įsitraukti į konfliktus.
Trumpas galėtų tęsti karą Irane, plėsdamas pražūtingą oro kampaniją. Tačiau jos efektyvumas jau mažėja, nes JAV kariuomenė smogė daugumai pagrindinių taikinių. Kita alternatyva – dislokuoti sausumos pajėgas. Tai itin rizikingas žingsnis ir būtent tai, ko Trumpas, kandidatuodamas į prezidentus, ne kartą žadėjo nedaryti. Vis dėlto tai gali būti vienintelis būdas priversti Irano režimą labiau atitikti jo reikalavimus. Taip pat svarstytinos mažesnio masto, tikslinės operacijos – pavyzdžiui, susijusios su jūrų saugumu ar Irano branduoline programa. Tačiau jos taip pat keltų didelį pavojų JAV kariams, tikėtina, išprovokuotų atsakomuosius veiksmus ir vargu ar priverstų Iraną kapituliuoti.
Islamo Respublika siekia išvengti „Hezbollah“ likimo
Kitas variantas – perduoti konflikto naštą remiant politines ar etnines grupes, besipriešinančias Teherano režimui. Tačiau tai būtų pavojingas scenarijus: kurdų ar kitų separatistinių grupių mobilizavimas galėtų suskaldyti opoziciją ir atbaidyti dalį prieš režimą nusiteikusių iraniečių. Nors tai galėtų lemti papildomus Irano pajėgų nuostolius, mažai tikėtina, kad reikšmingai susilpnintų režimo gebėjimą slopinti vidaus opoziciją. Be to, toks žingsnis galėtų dar labiau destabilizuoti regioną ir paskatinti masinę migraciją.
Tai palieka vieną realistišką išeitį – siekti oficialių paliaubų. Teoriškai Trumpas galėtų tiesiog paskelbti pergalę – remdamasis Irano kariuomenės susilpnėjimu ir Khamenei nužudymu – ir pasitraukti. Tačiau praktiškai tai kur kas sudėtingiau. Jis negali vienašališkai sustabdyti Irano atakų prieš JAV interesus ar Persijos įlankos valstybes. Iranui šiuo metu palankiau kariauti ilgalaikį išsekimo karą su JAV, nei ateityje nuolat susidurti su naujais konfliktais su Izraeliu. Net jei JAV vienašališkai pasitrauktų, tikėtina, kad Iranas ir toliau taikytųsi į JAV interesus regione, taip pat į Persijos įlankos šalis ir energetikos infrastruktūrą.
Irano strateginis tikslas dabar – padidinti konflikto kainą Jungtinėms Valstijoms ir Persijos įlankos valstybėms tiek, kad Trumpas būtų priverstas rinktis paliaubas, apimančias ir būsimų Izraelio veiksmų apribojimą. Iš esmės Iranas siekia pastatyti jį prieš dilemą tarp Izraelio saugumo interesų ir pasaulio ekonominio stabilumo.
Esmė paprasta: Trumpo pradėtas karas neturi geros baigties. Ir kiekviena diena, atrodo, vis labiau atitolina geresnę Irano žmonių ateitį. Tai tragedija, kurią galėjo sukurti tik Khamenei ir Trumpas kartu.
NATE’AS SWANSONAS yra Atlanto tarybos Irano strategijos projekto vyresnysis mokslininkas ir direktorius. 2022–2025 m. jis ėjo Nacionalinio saugumo tarybos Irano direktoriaus pareigas. 2025 m. pavasarį ir vasarą jis dirbo Donaldo Trumpo administracijos Irano derybų grupėje.
link.foreignaffairs.com
Joe Kent, Nacionalinio kovos su terorizmu centro direktorius, dešiniųjų politinis veikėjas ir Donaldo Trumpo rėmėjas, antradienį atsistatydino iš pareigų protestuodamas prieš karą Irane.
„Negaliu ramia sąžine remti tebesitęsiančio karo Irane“, – rašė Kent atsistatydinimo laiške, išsiųstame adresu X. „Iranas nekėlė jokios tiesioginės grėsmės mūsų tautai, ir akivaizdu, kad šį karą pradėjome dėl Izraelio ir jo galingos Amerikos lobistų grupės spaudimo.“
Izraeliečiai mus įtraukė į pražūtingą karą Irake, kuris mūsų tautai kainavo tūkstančius geriausių mūsų vyrų ir moterų gyvybių. Mes negalime pakartoti šios klaidos.“
Sakė Ukraina laimi karą prieš Rusiją.Po to sakė JAV ir Izraelis laimėjo karą prieš Iraną.Dabar vėl sako,kad Rusija lyg tai nepralaimi Ukrainoje ir Iranas jau nepralaimi prieš JAV ir Izraelį
Esi tipiškas televizoriaus „žertva”, atsiprašant. Kapsukės absolventai pačiam smegenis plauna ar kū kita dara? Kapsukę, tą atilietuvybės židinį kartu su dezi LRT reik uždaryti ir naujai juos organizuoti. Mums reikalingas lietuviškas universitetas, o ne karo nugalėtojų univerkė. Reikalingas europietiškas universitetas be tos pamišėlių išsigalvotos amžinosios kaltės ir t.t., ar supratai?
Persiprašau,kad patį taip sunervinau;papokštavau:)
„Didelis Irano specialistas” Nate’as Swansonas pasakoja – ” Donaldas Trumpas greičiausiai sieks netrukus paskelbti pergalę. Irano karinės pajėgos buvo smarkiai susilpnintos. Izraeliui gali pritrūkti raketų perėmimo sistemų.. Ilgą laiką maniau, kad po Khamenei mirties tie iraniečiai, kurie siekia geresnio gyvenimo, susivienys su režimo priešininkais ir privers šalies lyderius pasirinkti kitą kelią nei aukščiausiojo lyderio nubrėžtas kursas…”…
Ką „pasakoja tiesioginiai šaltinis” kaip Tramapas, apie pedo žydo Epšteino koalicijos JAV „epinis įniršis” ir Izraelio „liūto riaumojimas” teroristinį karą prieš Iraną.. Trampas ne kartą viešai savo interviu pasakojo, kad Iranas yra nugalėtas, jo priešlėktuvinė gynyba, oro pajėgos, karinis laivynas yra sunaikinta, Irano armijos likučiai neaišku kur yra pasislėpę, Irano valdžia slaptai prašo derėtis, bet Trampas dar „galvoja ar verta”.., kaip ir paskutiniu metu Trampas pasakoja, kad Kinija,kuriai Ormūzo sąsiauris yra atidarytas ir Kinijos, kaip ir Indijos, tanklaiviai plukdo naftą iš šio regiono valstybių, turi „pasirūpinti” sąsiaurio atidarymu, nes ji iš šio regiono gauna 90% visos savo perkamos naftos.. Dar yra juokingiau, kai Trampas savo interviu „peremogiškai” sako, kad „Iranas visiškai pralaimėjo JAV ir yra nesąžininga laikyti uždarą Ormūzo sąsiaurį JAV ..”
Trampo „peremoginės” kalbos, kaip ir tokių „Irano specialistų” kaip Nate’as Swansonas samprotavimai turėtų dar labiau juokinti 2500 metų savo civilizaciją toje pačioje, didesnėje ar mažesnėje teritorijoje skaičiuojančios Persijos, šiandieninio Irano, manau, geriau kaip bet kas žinančio ir pamenančio savą istoriją, veikėjus.. Irano valdžia, po pernai JAV ir Izraelio Irano užpuolimo ir „pergalingos pabaigos”, minėjo, kad kitas JAV noras Irane „pamedžioti” palies ne tik Izraelio teritoriją, bet ir JAV karines bazes regione.. Kas ir įvyko.. Kaip pasakoja Irano „propagandistai” JAV karinės bazės regione yra 80% sunaikintos.. Kaip sudirbo Izraelio „nepramušamas geležinis kupolas” ,pasigirti niekas nenori…
Na o Trampui „visiškai pralaimėjusio” ir „nesąžiningai” laikančio JAV ir jos sąjungininkams uždarytą Ormuzo sąsiaurį Irano užsienio reikalų ministras ramiai per TV paaiškino, kad karas pasibaigs, kai JAV pripažins savo kaltę, išmokės Iranui už padarytą žalą reparacijas ir regione bus sudarytos tokios sąlygos, kad JAV ir Izraeliui ateityje nekils net noras pagalvoti pabandyti Irane vėl bandyti pamedžioti..
Prisiminus istoriją, prie Persijos Kyro tuometiniai žydai buvo išvyti iš Persijos, ir du tūkstančius jie valkiojosi po pasaulį, kol Stalinas žydams Palestinos žemės gabale „suveikė” valstybę…
Klausimas gali būti tik vienas, ar Iranas nepriartina laiko, kai šiandieniniai 7 milijonai Izraelio žydų su savo 90 turimų atominių bombikių vėl iškeliaus tūkstančiams metų „keliauti” po pasaulį, o gal sulauks savo „tikrojo 12 mesijaus”, kuris, pagal Torą, išlikusius gyvų trečdalį žydų pasiims su savimi „į pažadėtą amžiną žemę”….
Karą Irane pradėjo JAV 1953 m., kai kartu su Čerčiliu nuvertė DEMOKRATIŠKAI išrinktą vyriausybę ir į valdžią pasodino DIKTATORIŲ. Kas nežinote to, paskaitykite internete apie operaciją AJAX. Yra Wikipedijoje, be to ir dirbtinis intelektas gali papasakoti. Tiesa apie tai buvo slepiama 50 metų. Betgi nedora slėpti tiesą, ar ne? Amoralu.
Na, žinoma, mūsų nuolat parsidavinėjantys neosovietiniai inteligentai pritaria civilių bombardavimas, dehauzinimui ir jų žudymams tenais, tiesa? Ypač dezi LRT už bombardavimų reginius, net simfonijomis įsigudrino vadint. Vakcinuoti-edukuoti su dviem aukštaisiais ir didesnėmis pajamomis pamiršta, kad tai ir mus akimirksniu gali ištikti, o kur dar deziukas dėl NATO? Lietuva be desovietizacijos neturi galimybės išlikti. Meluoja rupūžiokai kiaurą parą, tiesa?
„Ilgą laiką maniau, kad po Khamenei mirties tie iraniečiai, kurie siekia geresnio gyvenimo, susivienys su režimo priešininkais ir privers šalies lyderius pasirinkti kitą kelią nei aukščiausiojo lyderio nubrėžtas kursas.”
Tai kiek laiko praėjo po Khamenei mirties?