Edvardas Čiuldė. Pametę galvas dėl mokslo (II)

Mes visi dar ne taip seniai, o būtent pandemijos sunkmečio metu, turėjome progą pasišaipyti iš valdžios trubadūrų skelbiamo kvietimo tikėti mokslu. Tikriausiai ir aš pats tuo metu nepraleidau progos pasirodyti dideliu gudručiu, postringaudamas maždaug taip, kad mokslinės hipotezės yra grindžiamos įrodymais arba eksperimentine baze, o tikėjimas yra Šventame Rašte apreikštų tiesų išpažinimo ir pagrindimo būdas (ar žodis „išpažinti“ čia reiškia iškelti tam tikras tiesas iš pažinimo sferos ir labiau saugią aplinką – palikime šį klausimą kitam kartui).

Tačiau dėl teisybės reikia pripažinti, kad istorijoje ne kartą buvo kviečiama tikėti mokslu. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, kvietimas tikėti mokslu ypač suintensyvėdavo tada, kai buvo siekiama ideologiškai nusavinti mokslo vardą ir jo laimėjimus, o kitas, labai ryškus atvejis, vedantis į mokslingumo dvasios paūmėjimą ir raginimų tikėti mokslu atnaujinimą yra sietinas su prasidėjusiomis diskusijomis dėl mokslinio metodo universalistinio pobūdžio, kai vėl ir vėl buvo forsuojamas metodologinis įsitikinimas, jog gamtos moksliniame pažinime pasiteisinusias procedūras būtina perkelti į žmogaus tikrovės pažinimo sferą, – o kartais šie atvejai dar ir persipina tarpusavyje. Dar kitaip tariant, mokslu paprastai kviečiama tikėti tada, kai mokslas yra įpainiojamas į ideologines kolizijas arba visuomenės savivokai yra primetamas gamtamokslio standartas.

Mokslu kvietė tikėti dar XVII ir XVIII amžių Apšvietos filosofija, atstovaujanti III luomo arba, kitaip tariant, nekilmingųjų interesus, kovoje su privilegijuotais to meto visuomenėje bajorijos ir dvasininkijos luomais. Būtent Apšvietos filosofija sukūrė precedentą ypač radikaliam mokslo ir religinės pasaulio interpretacijos priešpriešinimui, šventai įtikėjusi, kad visuomenės pažangą galiausiai lemia mokslo žinių populiarinimas. Kaip atrodo, būtent tada užgimė posakis, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas – tamsa, bažnytininkus imta vadinti tamsybininkais.

Apšvietos amžiaus filosofijos pozicijos yra tūkstančius kartus aptartos ir išnarstytos po kaulelį, taigi būtų nuodėmė dar kartą kalbėti apie tą minties sferą, kuri yra ne kartą apsvarstyta, išvaikščiota ir išvažinėta taip, tarsi viskas čia galop patampa suplūkta asla. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į ne tokią vienareikšmę kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio Apšvietos filosofijoje užgimusią iš esmės matematinę valstybės kaip bendrosios valios santykyje su atskira individo valia sampratą, kai valstybė prieš atskirą individą iškyla kaip visų bendrijos individų valių suma – minus 1. Todėl, be visa ko kito, čia laikomasi požiūrio, kad visa, kas skiria, individą ir valstybę, t. y patriarchalinė šeima ir patriarchalinė priklausomybė, bažnyčia, kitos žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kurie turėtų būti panaikinti. Kita vertus, taip išlukštentas iš bendruomeniškumo formų atskiras žmogus dažnai praranda tą paskutinę apsaugos priemonę, kuri galėtų amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Iš tiesų, istorinė patirtis rodo, kad ta pati Apšvietos filosofija, kuri suformulavo visuomenės demokratinio organizavimo pagrindinius principus, iš kitos pusės, korporacijos neigimu užtikrino palankios terpės autoritarizmo ar totalitarizmo atsiradimui išsaugojimą. Įdomu, kad Apšvietos filosofijos paruošta Didžioji prancūzų revoliucija buvo ne šiaip paprasta giljotinos šventė ir krikštas krauju, šios revoliucijos nusiteikimą mokslo labui rodo ir tai, kad to meto Prancūzija buvo padalinta į departamentus, žemėlapyje su liniuote nubraižius taisyklingus kvadratus.

(Žodyne rasime maždaug tokį paaiškinimą, kad korporacija yra vadinama teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai ar luominiai interesai. Žinia, luominėje visuomenėje korporacija visų pirma buvo vadinami cechas ir gildija. Tačiau ir šiuolaikinėje beluomėje visuomenėje galime rasti korporacijos likučius, tarkime, universitetų autonomijos principo užtikrinime ir sėkmės lydimoje profsąjungų veikloje. Kaip jau buvo užsiimta, korporacijos adaptuotu pavidalu, pritaikytu mūsų laikmečio sąlygoms pavidalu, susigrąžinimas yra svarbus dalykas, siekiant realios žmogaus teisių apsaugos. Paprastai modernioje visuomenėje perdarytos korporcijos principo didžiausi gynėjai būna konservatorių partijos, o Lietuvoje yra visiškai atvirkščiai, čia konservatoriais besivadinantys politikai yra didžiausi universitetų autonomijos ir profsąjungų priešai).

Savo ruožtu XIX a. viduryje atsirandančio pozityvizmo pradininkai, vieninteliu pozityviu žinojimu pripažindami tik specialiojo mokslinio pažinimo rezultatus, ne tik atsiriboja nuo religinės tikrovės interpretacijos, bet su dar didesne aistra bandė užginčyti filosofinės refleksijos prasmingumą, kai filosofija tuometės mokslų diferenciacijos sąlygomis buvo radusi pakankamai patogų prieglobstį žmogaus tikrovės, istorijos ir visuomenės problematikos aptarimo sferoje. Taigi nenuostabu, kad pozityvistinės mąstysenos kūrėjai ypač atkakliai siekė pagrįsti mokslinio visuomenės pažinimo galimybę, konstruodami visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį, drauge tokiu būdu besistengdami išmušti filosofijai bet kokį jos prasmingumo pagrindą, palikdami jai teisę toliau vegetuoti nebent tik kaip muziejinei disciplinai be jokio realaus turinio. Tačiau, kaip atrodo, galiausiai tai, ko nepavyko padaryti pozityvistinės mąstysenos korifėjams, su pertekliumi, tiesa, remdamiesi visai kitais pagrindais, padarė marksizmo kūrėjai, pagal gamtamokslio pavyzdį pažadėję nustatyti geležinius istorijos dėsnius, o po to su žiaurių režimų pagalba pabandę įkišti žmonių gyvenimus į taip nustatytus visuomenė raidos ir funkcionavimo vadinamuosius dėsnius. Žmogus, nesugebantis susitapatinti su tokiais visuomenės raidos dėsniais geriausiu atveju buvo atpažįstamas kaip psichinis ligonis. Taigi, kaip atrodo bent man, mokslinis komunizmas yra karikatūrinė visuomenės aiškinimo perspektyva ne dėl to, kad tokiam aiškinimui iš tiesų trūksta reikiamo mokslinio pagrindimo, o labiau dėl mokslinio požiūrio pertekliaus, jeigu įvertinsime dar tą aplinkybę, kad jokia kita doktrina negali prilygti moksliniam komunizmui pagal nuoseklumą ir ypač brangintiną universalaus mokslo teorijoje sugebėjimą iki loginės pabaigos įvykdyti gamtos mokslų patirties perkėlimą į žmogaus tikrovės aptarimo sferą. Už mokslinį komunizmą mokslingesnis gali būti nebent tik mokslinis ateizmas!

Kita vertus, kaip jau buvo užsiminta praeitą kartą, kai kurie tyrinėtojai, atsisakydami fetišizuoti gamtamokslio metodologinę patirtį ir pripažindami žmogaus tikrovės specifiškumo aktualumą, laipsniška bandė apibrėžti ir sunorminti adekvačių tai tikrovei tyrimo priemonių arsenalą. Paprastai čia yra prisimenami neokantininkai, išskyrę du mokslo tipus, t. y. generalizuojatį, kitaip tariant, apibendrinimo siekiantį, reguliarius tikrovės ryšius gamtos tvarkoje nustatantį ir dėsnius formuluojantį gamtos mokslą bei ideografiniais, t. y. reiškinių individualumą išryškinančiais istoriniais metodais besiremiantį žmogaus tikrovės mokslą, taip pat hermeneutinėje tradicijoje atsirandantį vadinamųjų dvasios mokslų priešpriešinimą gamtos mokslams pagal metodologines procedūras, kai neva gamtos tyrime galiojantį aiškinimą, pareinant į žmogaus tikrovės aptarimo sferą, turėtų pakeisti supratimas, kylantis iš išgyvenimo, pergyvenimo iš naujo arba net savotiško įsijautimo.

Tiesa sakant, diskusijų šiais metodologiniais klausimais literatūra yra be galo gausi, įvairi, sunkiai aprėpiama, be to, pati diskusija nėra baigta ir, kaip atrodo, didele dalimi jau išsikvėpusi. Taigi, nebūdamas tikras dėl to, kad verta prikelti ir iš naujo padauginti specifinius tokių diskusijų terminus, vis dėlto atkreipsiu dėmesį, kad yra toks literatūros žanras, kurio, kaip intrigos tipo, privalomumus vienodai išpažįsta tiek vieno, tiek kito žinojimo tipo adeptai, be to, išpažįsta kaip laisvalaikio priemonę, leidžiančią trumpam palikti nuošalyje profesijos rūpesčius ir išankstinį užsiangažavimą.

Tai – detektyvas.

Kaip atrodo, išties šio žanro plėtotėje labai netikėtai prasimuša veržli intuicija tyrimo užduočių skirtumo įsisąmoninimo klausimu. Turiu galvoje tai, jog tokie visiems žinomi A. Konan Doilio ir atitinkamai G. Čestertono detektyvinio žanro personažai kaip Šerlokas Holmsas ir Tėvas Braunas labai gyvu pavidalu iliustruoja skirtingo tipo dėmesingumą žmogaus rūpesčių atpažinimo sferoje, yra truputėlį čia pritemtos, bet labai vaizdžios iliustracijos, leidžiančios įtikinamu būdu paryškinti skirtumus tarp dviejų tyrimo strategijų. Pirmasis atvejis iliustruoja gamtamokslinę žmogaus intuiciją, antrasis – bandymą rasti sprendimą žmogaus tikrovės specifikos įvertinimo pagrindu.

Mokslininkas neretai dar yra vadinamas tyrinėtoju, o nusikaltimą tiriantis žmogus pagal jau nusistovėjusią pavadinimų nomenklatūrą šiandien yra vadinamas tyrėju. Ta proga dar galime prisiminti, jog ne kartą kultūros istorijos darbuose buvo pažymėta, kad tokie gamtamokslinio žinojimo standartai kaip tikslumas ir griežtumas formavosi perimant dar anksčiau išplėtotą juridinių procedūrų patirtį. Taip pat visi gerai žinome, jog labiausiai populiarūs, o visų pirma būtent čia minimi detektyvinio žanro personažai, garsiosios seklio mistifikacijos yra siejamos su vienokiu ar kitokiu nusikaltimo tyrimo metodu. Šerlokas Holmsas savąjį metodą vadina dedukcija, nors, jeigu būtų leista ginčytis su personažais, regis, būtų galima išgauti prisipažinimą, jog neretai dedukcijos vardu čia pažymimos kaip tik indukcijos teikiamas galimybes. Šiaip ar taip, šis personažas demonstruoja savo hiperbolizuotą pastabumą, taigi sugebėjimą įdėmiai stebėti ir pastebėti net smulkmenas, turinčias „konceptualią“ reikšmę, o mūsų vaizduotėje palieka detektyvo visados su lupa, kitaip tariant, su didinamuoju stiklu rankose antspaudą. Kita vertus, sprendimas, kurį pateikia A. Konan Doilio detektyvinės apysakos, paprastai yra loginės prigimties. Sprendimas čia galop randamas būtent kaip sukonstruoto galvosūkio išsprendimas.

Savo ruožtu Tėvas Braunas, tarsi ir diskutuodamas su žinoma „dedukcijos metodo“ personifikacija, numato visai kitą nusikaltimo tyrimo perspektyvą. Nusikaltimo tyrimo metodo esmė čia nusakoma taip: siekdami suprasti nusikaltimą padariusio žmogaus paslaptį, tiriamo įvykio struktūrą, apsprendimo motyvus, taip pat siekdami prognozuoti to žmogaus tolesnius veiksmus, privalome išmokti pamatyti pasaulį jo akimis, „įsistoti į jo batus“, rasti būdą, įvertindami esamą distanciją, persikelti į kito žmogaus subjektyvumo sferą.

Kitas žmogus gali būti atpažįstamas taip tik tada, kai mes įsisąmonintu būdu pripažįstame faktą, kad kitas žmogus yra kitas aš. Taigi objektinis žmonių tarpusavio susvetimėjimas yra įveikiamas intersubjektyvumo (prisipažįstu, kad šio termino labai nemėgstu) raiška. Kita vertus, tai primena, jog kito žmogaus, kultūrinės žmogaus kūrybos, dvasios pasaulio apskritai pažinimo išeities taškas yra žmogaus savęs pažinimas.

Tėvas arba dvasiškis Braunas šioje uždaroje detektyvo erdvėje yra tarsi kokia nors dvasios mokslų mistifikacijos parabolė, ar ne?

Tačiau net ir po šio užsitęsusio pasiaiškinimo nepajuntu palengvėjimo, kaip būna radus detektyvinės mįslės įminimą, kankina bloga nuojauta, kad šio metodologinio detektyvo sprendimui dar trūksta mįslės rakto arba bent jau kažkokios svarbios grandies užuominos. Taigi, dabar jau tikrai nesusiturėsiu ir galiausiai prisipažinsiu, kad man vis dėlto kyla įtarimas, jog vadinamųjų dvasios mokslų metodologinė dalyko išgyvenimo iš vidaus ir drauge tokiu būdu įgyvendinamo supratimo procedūra galiausiai yra psichologinis tiriamos ar interpretuojamo tikrovės nusavinimas, taigi čia trūksta filosofinės refleksijos tarpininkavimo, kuris įpareigotų suteikti balsą interpretuojamajai tikrovei, leistų jai byloti savo balsu, įgalintų užmegzti pagarbų dialogą. Kaip atrodo, tokią tyrimo intuiciją anksčiau minėtas D. Kuolys išsako pageidavimu, kad kultūros moksluose reikia laikytis žmogiškumo imperatyvo.

Tarkime, kad štai filosofija apskritai nėra joks mokslas. Kaip pastebi M. Heideggeris, kelti filosofijai moksliškumo reikalavimus yra tas pat kaip reikalauti, kad žuvis laimėtų lenktynes sausumoje. Filosofija netelpa mokslų kvalifikacijoje dar ir dėl to, kad neįmanoma jos turinio sudalykinti taip, kad būtų galima atplėšti nuo žmogaus ir paversti katedrų nuosavybe. Vieno filosofo žodžiais tariant, tikroji ar gyvoji filosofija yra su kiekvienu žmogumi kaip natūrali žmogaus prigimties atbaiga. Tačiau filosofija gali įgyti savitą metodologinį pobūdį drausdama gyvą tikrovę paversti sukonstruotu objektu be jokio tikroviškumo likučio, besipriešindama būties iškastravimui.

D. Kuolys straipsnyje „Apie viežlyvus mokslus“ (pirma dalis čia, antra dalis čia) pastebi, kad „Artes liberales – mokslai viežlivi“, – taip lotynišką terminą lietuvių kalbon prieš keturis šimtmečius vertė Konstantinas Sirvydas. „Taigi, – sako D. Kuolys, – ne laisvi, bet viežlyvi, padorūs mokslai“.

Nedidelė paslaptis kad šiandien Lietuvoje būtent garbingojo Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenė yra pasirinkusi artes liberales konceptą kaip universitetinių studijų pagrindą. Negali nepritarti tokiam pasirinkimui, tarsi leidžiančiam iš šio universiteto tikėtis kažko daugiau nei iš kitų universitetų. Tačiau netelpa į išankstinį įsivaizdavimą tai, kad filosofija šio universiteto studijų programoje yra laikoma laisvai pasirenkamu dalyku, taigi, yra lengva ranka išmainomą į kitas disciplinas. Kažkas čia ne taip jau vien dėl to, kad būtent filosofija yra artes liberales vėliavnešys arba galima pasakyti dar ir taip, kad artes liberales korpusas be filosofijos yra panašus derinys kaip raitelis be galvos.

Kažkas ta proga tikrai pasakys, kad filosofija yra laisvės sargybinis, taigi ji turėtų visada ir visur ginti laisvą pasirinkimą kaip labai godotiną dalyką. Tačiau iš tiesų laisvas pasirinkimas tarp, tarkime, filosofijos, istorijos ir literatūros studijų programose nėra net pasirinkimas (nekalbant apie laisvę), nes tokiu atveju formali teisė rinktis maskuoja turiningos alternatyvos nebuvimą.

Pabandykime įsivaizduoti, kad žmogus turi galimybę laisvai pasirinkti sau tinkamus batus iš plačios pasiūlos panoramos batų parduotuvėje, taip pat turi galimybę, neturėdamas pinigų nusipirkti batams, vaikščioti basas po išlytų debesų pelkes, galiausiai kelionėje per dykumą tvirti batai arba irklas ant peties gali būti traktuojami kaip vienarūšės, nors ir skirtingai naudingos aptariamu atveju kelionės priemonės, tačiau, tarkime, prakiurę batai ir kiaura galva yra nevienarūšiai, visiškai skirtingų sferų reiškiniai, tarp kurių neįmanoma laisvai pasirinkti alternatyvos nebuvimo aklavietėje.

Taip atsitinka, kai ne viešai deklaruojami idealai, o pasistumdymas alkūnėmis ir galios pozicijos lemia tikruosius pasirinkimus