Lietuvoje buvo kilęs linksmas sujudimas, daugelis žmonių jau džiūgavo, nekantriai puoselėdami viltį, kad su Žalimo išsiuntimu į Europos Parlamentą (EP) ir su jo pasitraukimu į Briuselį, drauge iš Lietuvos paskubomis pasitrauks ir tamsumos.
Tačiau, kaip pamatėme, pasiekęs aukštesnė pakopą, anas įgijo dar patogesnę poziciją Lietuvos dergimui, dabar jau iš EP tribūnos įrodinėdamas, kad, pralaimėjus jo proteguojamai partijai, Lietuvoje nebeliko nė kruopelytės demokratijos, nepaisant to, kad žiema pastaruoju metu čia privertė sniego moterims iki papų.
Manding, dabar didžiausia problema yra net ne ta, kad mus turėję įskaudinti Žalimo žodžiai yra akivaizdžiai melagingi paistalai, o ta, kad, matydamas tokius „Lietuvos atstovo“ šleikščiai piktybiškus veiksmus gimtosios šalies atžvilgiu, normalių refleksų žmogus Lietuvoje negali neapsivemti. Todėl jūs, mielieji, galite elgtis kaip norite, jums leidžiama ir toliau kentėti, o aš nusprendžiau kreiptis į Lietuvos valstybės institucijas, ketindamas reikalauti kompensacijos už patirtą žalą, kai „Lietuvos atstovo“ Žalimo vardu buvo žalojama mano vaizduotė dėl primetamo neįsivaizduojamumo pertekliaus ir sutryptas į mėšlą pilietinis išdidumas.
Gerai įsivaizduoju, kad dabar daugumai žmonių turėtų kilti klausimas – kur būtų galima išsiųsti Žalimą taip toli, kad jis prarastų galimybę ir toliau kenkti Lietuvai? Gal į mėnulį?
Garsusis antikos filosofas Demokritas rašo apie tai, kad jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, mes lengvai matytume kaip mėnulyje ropoja musė.
Ar tai reiškia, kad tokiu atveju, kai mėnulyje gyventų Žalimas, lengvai matytųsi ir tokie pusiau nuslėpti dalykai, kaip Žalimas pirmasis pasikėlė atlyginimą sau ir kolegoms krizės sąlygomis, kaip bandė prastumti į aukštą postą savo meilužę, kai bandė parsiduoti už kostiumą ir t. t.
Kita vertus yra ir blogoji to reikalo pusė, nes tokiu atveju Žalimas galėtų tuštinti ant Lietuvos iš aukštai jau tiesiogine šių žodžių reikšme.
Dar blogiau, kad jis mums matytųsi iš visur ir galiausiai mirtinai įkyrėtų, iškėlęs plakatą su debatų EP pavadinimu – „Mėginimai užgrobti visuomeninį Lietuvos transliuotoją ir grėsmė demokratijai Lietuvoje“.
O gal Žalimą būtų galima išsiųsti ta pačia kryptimi, kuria andai buvo pasiųstas rusų laivas.
Vis dėlto kyla nemažas keblumas dėl to, kad tąsyk buvo vartojama rusiška leksika, ko mes sau negalime leisti net ir ribiniais atvejais, tačiau iš sunkios padėties, kaip atrodo, mus gali išgelbėti lietuvių tautosakos neišsemiami aruodai, kai čia atrandame ir pritaikome mūsų aptariamam atvejui romantiškai tinkamą krypties nusakymą.
Kaip būtų galima pasiųsti Žalimą toli toli, jeigu, nesižvalgydami pašaliais, remtumėmės vietiniais kalbinio orientavimosi aplinkoje ištekliais?
Eik po velnių!
Eik tu į peklą velniams autų skalbti!
Eik tu šunims šėko pjauti!
Eik kiaulėms uodegas mazgoti!
Kad tave perkūnas trenktų negriaudęs!
Kad kiaurai žemę prasmegtum!
Kad tave vilkas papjautų!
O kad tave bala!
Eik tu po šimto nelabųjų!
Eik tu, rupūže plaukuotom akim!
Eik tu velnio kantapli!
Birbink genį!
Kad tu susitrauktum kaip naginė!
Kad tu negautum nė pekloj vietos!
Kad tau liežuvis kuolu atsistotų!
Kad tu staugdamas nueitum!
Ir t. t.
Su juo viskas aišku seniai. Bet kad jis rado pritarėjų, išprovokavusių kitų valstybių atstovus Lietuvos niekinimui, manau, tai yra liūdniausia.
„Garsusis antikos filosofas Demokritas rašo apie tai, kad jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, mes lengvai matytume kaip mėnulyje ropoja musė.“
Ne musė mėnulyje, o skruzdėlė danguje. Aristotelis, Apie sielą, 419a (1990 m. Rinktiniai raštai, 363 psl.): „Štai kodėl ir Demokritas neteisingai sprendžia sakydamas, kad jei tarpinė erdvė būtų tuščia, tai galima būtų ryškiai pamatyti net danguje esančią skruzdėlę.“
Diogenas Laertijas. Įžymiųjų filosofų gyvenimai ir mintys (IX knyga)
Deja, ChatGPT pamelavo, p. Edvardai. Diogeno Laertijo veikale tokio pasakojimo nėra.
PO 1992 metų Seimo rinkimų kuomet, demokratijos dėka, paaiškėjo kokią turime tautos daugumą ir kokios daugumos galimybės prie demokratijos, padorūs politikai sutriko. O ne tokia padorūs puolė išnaudoti atsivėrusias galimybes.
Manau su jo ,,kultūra” negali būti išsiųstas niekur. Tiesiog gėda dėl jo, kaip ir jį išrinkusiųjų.
Čiuldė – gi filosofas. Parašė gana filosofiškai – su keiksmažodžiais…
Autoriaus tekste neaptikau nė vieno keiksmažodžio. Vyckai, matyt, užkliuvo PAPAI, bet tai nėra joks keiksmažodis, o ryškų šnekamosios kalbos atspalvį turintis žodis, viešojoje šiandienos kalboje suvokiamas kaip šiurkštus, storžieviškas. Lietuvių tautos frazeologijoje esama puikių frazeologizmų su žodžiu PAPAS/PAPAI, o su žodžiu KRŪTIS/KRŪTYS – nė vieno. Edvardo Č. pavartotas pasakymas (MOTERIMS) IKI PAPŲ galėtų gražiai papildyti žodyne pateikiamą frazeologizmų būrį.
Į Patagoniją, ten kuoduotieji pingvinai veisiasi!