Edvardas Čiuldė. Ištikti žemumų drugio

Tikriausiai jau prabėgo trisdešimt su viršumi metų, kai iš naujo atsiverčiau įstabųjį Tomo Mano (Thomas Mann) romaną „Užburtas kalnas“ (skaitytojo primygtinai prašau nesumaišyti su visiškai kitos tematikos, žanro ir orientacijos kino filmo „Kuprotas kalnas“ pavadinimu dar ir dėl to, jog žodis „Kalnas“ antruoju atveju yra klaidinantis orientyras).

Prieš daugelį metų esu išspausdinęs kažką panašaus į minėto romano apžvalgą „Naujajame židinyje- Aiduose“, jau neprisimenu, savo pavarde ar Antano Vainiaus slapyvardžiu, kaip kartais šiame, anais laikais dar padoriame, leidinyje pasirašinėdavau. Trumpai tariant, tąkart bandžiau skaitytojams įpiršti nuomonę, kad „Užburto kalno“ fabula, kai čia vaizduojamas džiova sergančių žmonių gyvenimas aukštikalnėse įsikūrusioje sanatorijoje, simbolinėje plotmėje įgauna papildomas konotacijas ir gali būti dešifruojama kaip žmogaus, ištikto egzistencinio drugio ir tokiu štai būdu išmušto iš vėžių truputėlį aukštesnės nei įprasta žemutiniame eone temperatūros, vidinio gyvenimo diagrama bei drama.

Savo eseistikoje T. Manas yra pareiškęs net tokią mintį, kad esą liga žmogų dažnai pažemina, tačiau gali ir išaukštinti, netiesiogiai nurodydamas Frydrichą Nyčę (Friedrich Nietzsche) kaip genialumo aktualizacijos požiūriu ligos išaukštinto ir po to visiška beprotybe pažeminto žmogaus pavyzdį.

Galima pabandyti spėti, kad T. Mano fundamentinio romano „Daktaras Faustas“ pagrindinio herojaus prototipas didele dalimi yra tas pats F. Nyčė, kurio gyvenimo vingiai ir nepaprastas kūrybingumas galėjo pritraukti ne mažiau genialaus rašytojo tikslingai sufokusuotą dėmesį.

T. Manas labai subtiliai ir atsargiai, su perdengiamomis, maskuojamomis ir kartas nuo karto fragmentiškai atidengiamomis pikantiško pobūdžio užuominomis leidžia mums pradėti nutuokti, kad pagrindinio herojaus gyvenimo „šaknis“ yra jaunystėje vieno atsitiktinio nuotykio metu pasigautas sifilis, jo gyvenimo drama neva yra tai, jog blyškioji spirocheta palaipsniui ardo užsikrėtusio žmogaus smegenis, šitaip tarpininkaudama mentalinės energijos nepaprastai koncentruotiems pliūpsniams išsilaisvinti, panašiai kaip, jeigu bus leista pavartoti fizikinę analogiją, dirbtinai skaidomas atomas gali atpalaiduoti didingą, griaunančią ir kuriančią branduolinę energiją. Žinia, F. Nyčės gyvenimo legendą be visa ko kito lydi nuogirdos, kad jį dažnai kankinę baisūs galvos skausmai buvo sifilio, įsigyto vienkartinės viešnagės viešuosiuose namuose metu, pasekmė. Kas be ko, nuo savęs reikėtų pridurti, kad ne kiekvienas jaunystėje arba net ir vėliau pasigavęs sifilį taip paprastai tampa genijumi, kitaip tariant, ne visiems pavyksta tokiu supaprastintu būdu praplėsti savo sąmonės amplitudę.

T. Mano romaną „Užburtas kalnas“ po daugelio metų vėl atsiverčiau gavęs dovanų naują, pataisytą šio romano leidimą iš giminaičio, kuriam andai buvau pataręs perskaityti šį kūrinį, taigi pataręs kitam skaityti klasikus dabar negalėjau praleisti progos iš naujo permesti akimis didingos epopėjos apie aukštikalnėse ligos įkalinto arba įsikalinusio žmogaus sielos stiebimosi viražus.

Ir vėl jaučiau – kaip kažkur šalia baisiai plakas drugys, dreba namų pamatai… Tačiau sąšaukos su laikmečiu jau buvo kitokios, už langų mačiau žemumose įkalintą, dronų išgąsdintą, be tapatybės likusių žmonių, tragikomiškai pasivadinusių kultūrininkais, drugio krečiamą minią, – į krūvą suburtą bedžiaugsmio sąmonės sifilio, mechaniškai platinamo iš LRT ekranų beskoniu pikseliniu būdu.

Žinia, toks bedžiaugsmis sifilis neturi net to pirmojo karto, kuris išlaisvina, o šiandien lengvai atpažįstamas kaip žodžio laisvę naikinanti stichija.

Jau akivaizdu ir tai, kad Nyčės čia nesiveisia…